– Ar esate patenkintas galutiniu rezultatu – aštuntąja vieta?
– Tikrai taip. Toks buvo minimalus uždavinys – patekti tarp aštuonių geriausių komandų. Pagrindinis – patekti į penketuką, bet ne visą laiką šypsojosi sėkmė. Kol patekome tarp aštuonių pajėgiausių komandų, atidavėme daug jėgų, rinktinė buvo ne visos sudėties, žaidėjos gavo minimalių traumelių, kai kurioms tai neleido naktimis miegoti. Be to, čempionato grafikas perkrautas – žaidėme rungtynes su serbėmis Šoprone, kitą dieną teko važiuoti į Budapeštą, baltarusės turėjo daugiau laiko ilsėtis.
Visos rungtynės buvo įtemptos, taškas į tašką, komanda tikrai išsikrovė. Merginoms reikėjo 2–3 dienų atsigauti. Noras buvo didelis, darėme, ką galėjome, bet to neužteko.
Daug smulkių detalių. Nežaidėme ketvirtfinalio rungtynių taip, kaip norėjome, dar traumą rungtynių pradžioje patyrė Gintarė Petronytė. Turint aštuonias žaidėjas Europos čempionate sunku, reikia dar bent dviejų krepšininkių, kurios temptų komandą ir padidintų rotacijos galimybes.
– Su Gintare Petronyte būtume galėję laimėti ketvirtfinalio rungtynes su Baltarusija?
– Dabar sunku pasakyti, galėjome ar ne. Kelias iki tų rungtynių buvo sudėtingas. Visos rungtynės buvo įtemptos, taškas į tašką, komanda tikrai išsikrovė. Merginoms reikėjo 2–3 dienų atsigauti. Noras buvo didelis, darėme, ką galėjome, bet to neužteko.
– Penkerios įspūdingos iš eilės laimėtos rungtynės. Kokį pergalių raktą suradote?
– Manau, tam pagrindas buvo paklotas rengiantis čempionatui. Krepšininkės, kurios dar nebuvo dalyvavusios čempionate, pajuto, kas tai yra. Įtampa, po rungtynių – tik 3–4 val. miegas, nes mačo metu išsikrauni taip, kad dar ir užmigęs toliau rungtyniauji. Manau, kad kai kurios krepšininkės suprato, ką čempionatas reiškia iš tikrųjų. Ir tos penkerios rungtynės, kurias laimėjome iš eilės, mus labai išvargino. Atvažiavus į Budapeštą pristigo laiko atsigauti.
