83 oficialios rungtynės ir 687 pelnyti taškai. Tai – kraitis, kurį per daugiau nei dešimtmetį su Lietuvos rinktinės apranga sukaupė neatsiejamu su žaliai-baltų marškinėlių tapęs Mindaugas Kuzminskas.
Simboliška, jog paskutinėse savo karjeros rungtynėse Lietuvos rinktinėje 35-erių vilnietis aplenkė žmogų, nuo kurio netiesiogiai ir prasidėjo jo krepšininko kelias.
-
M.Kuzminskas skelbia karjeros rinktinėje pabaigą: „Ši kelionė mano širdyje liks amžinai“
-
Jautri A.Sireikos padėka M.Kuzminskui: „Kiekvieno trenerio svajonė sutikti žaidėją, kaip tu“
-
M.Kuzminsko atsisveikinimu netikintis R.Kurtinaitis: „Jei reikės, jis grįš“
-
Eros pabaiga: M.Kuzminskas pakelta galva atsisveikino su Lietuvos rinktine
Vilniuje gimęs ir augęs M.Kuzminskas krepšinio pagrindų mokėsi dabar jau neegzistuojančioje Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje. Metimais į estų krepšį Kuzia aplenkė legendinį Š.Marčiulionį, kuris per karjerą rinktinėje įmetė 685 taškus oficialiuose mačuose.
2013 metais nacionalinėje šalies komandoje debiutavęs M.Kuzminskas savo etapą rinktinėje užbaigė pagal sužaistų mačų skaičių joje dalindamasis aštuntąja vieta su Eurelijumi Žukausku ir atsilikdamas tik nuo Gintaro Einikio, Šarūno Jasikevičiaus, Sauliaus Štombergo, Manto Kalniečio, Jono Mačiulio, Roberto Javtoko ir Jono Valančiūno.
Pagal taškus Kuzia – vienuoliktas. Aukščiau – tik kitos ikoniškos šalies krepšinio figūros Artūras Karnišovas, S.Štombergas, Š.Jasikevičius, G.Einikis, J.Valančiūnas, Arvydas Sabonis, M.Kalnietis, Linas Kleiza, Ramūnas Šiškauskas ir J.Mačiulis.
Rinktinės simboliu tapęs ir per olimpinę atranką bei atrankos langus kapitono raištį ryšėjęs M.Kuzminskas nuo 2013-ųjų nepraleido nė vieno oficialaus turnyro: žaidė keturiuose Europos (2013, 2015, 2017, 2022 m.), trijuose pasaulio (2014, 2019, 2023 m.) čempionatuose, Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse (2016 m.) bei dviejuose olimpiniuose atrankos turnyruose (2021, 2024 m.).
M.Kuzminskas yra vienas iš 30-ties Lietuvos krepšininkų, kurie po nepriklausomybės atkūrimo iškovojo bent du medalius didžiuosiuose turnyruose: 2013 ir 2015 metais Kuzia pasipuošė Europos pirmenybių sidabro apdovanojimais.
Geriausią turnyrą individualiai jis sužaidė 2017 m., kai buvo rezultatyviausias Lietuvos rinktinės narys su 15,3 taško vidurkiu, o metais anksčiau, 2016-aisiais, buvo išrinktas geriausiu šalies metų krepšininku.
Bet dabar vienas geriausių ir džentelmeniškiausių Lietuvos krašto puolėjų per pastarąjį 30-metį tarė „sudie“.
Kaip prieš mėnesį atskleidė pokalbyje su 15min, M.Kuzminskas planavo padėti tašką dar praėjusią vasarą.
„Mano svajonė buvo patekti į Paryžiaus olimpines žaidynes ir tuo baigti ilgą bei ganėtinai gražų etapą rinktinėje. Gaila, kad nepavyko, tai labai nesinorėjo, kad visa tai pasibaigtų tokiu pralaimėjimu Puerto Rikui“, – sakė vilnietis, jau tuomet užsiminęs, kad yra priėmęs galutinį sprendimą.
Paviešinti jį Kuzia nusprendė pabaigos išvakarėse. Sekmadienį puolėjas pranešė, kad rungtynės su estais jam bus paskutinės dėvint užrašą „Lietuva“ ant krūtinės.
Taip akimirksniu turnyrine prasme nereikšmingos rungtynės prieš Estiją tapo ypatingomis.
Dar likus keliolikai minučių iki susitikimo pradžios, Klaipėdos „Švyturio“ arenos kube buvo parodytas M.Kuzminsko įrašytas atsisveikinimo klipas.
Greta aikštės pirmoje eilėje susėdo M.Kuzminsko artimieji: antroji pusė Lina su sūnumi, brolis Saulius su M.Kuzminsko sūnėnu, tėvai Zita ir Vladas.
Visai netoliese apsivilkęs marškinėlius su Kuzminsko pavarde įsitaisė ir ilgametis jo partneris aikštėje Mantas Kalnietis, su kuriuo Mindaugas žaidė net keturiose skirtingose komandose: rinktinėje, Kauno „Žalgiryje“, Milano „Olimpia“ ir Krasnodaro „Lokomotiv“.
Paskutinėse karjeros rungtynėse su žaliais marškinėliais M.Kuzminskas nuo suolo pakilo sužaidus aštuonias minutes ir jau po kelių akimirkų pasižymėjo taškais.
Iš viso R.Kurtinaitis vyriausiam savo auklėtiniui ant parketo suteikė kiek daugiau nei 13 minučių, per kurias puolėjas įmetė 6 taškus. Kartu su komandos draugais jam pavyko nesugadinti šventės „Švyturio“ arenoje – Lietuva iššvaistė 19 taškų persvarą, bet 82:75 nugalėjo Estiją ir atsirevanšavo šiauriniams kaimynams už pralaimėjimą prieš metus Taline.
Jei ant parketo M.Kuzminskas buvo retas svečias, tai kur kas ilgiau jam teko „atidirbti“ po rungtynių. M.Kuzminskas iš pradžių rėžė kelių minučių kalbą „Švyturio“ areną užpildžiusiems sirgaliams.
„Mano nuomone jūs esate patys geriausi rinktinės sirgaliai pasaulyje. Linkiu jums toliau palaikyti rinktinę, nes deja, bet žmones dažniausiai suvienija arba nelaimės, arba pergalės. Labai tikiuosi, kad greitai pergalės grįš į mūsų kiemą“, – kalbėjo M.Kuzminskas.
Jis perdavė žinutę ir kolegoms žaidėjams.
„Žaidėjams, kurie susirinkę čia, ir tiems, kurių čia nėra: važiuokite į rinktinę visada. Nesvarbu, ar langas, ar palangė, ar čempionatas. Jokio skirtumo. Laisvos dienos palauks, o tokios akimirkos, kurias gali išgyventi, kai kažką laimi, yra vienos geriausių pasaulyje“, – teigė Kuzia, kurį komandos draugai netrukus kelis sykius paleido į orą.
Vėliau atidavė duoklę ilgai sirgalių eilei, sustojusiai dėl savo dievaičio autografo ar nuotraukos su juo.
Eilėje stovėjo net ir būrelis estų, o procedūra užtruko kone pusvalandį – tuo metu spaudos konferencijų kambaryje vyriausiasis rinktinės treneris laukė konferencijos pradžios.
„Iš rinktinės jau neišmesite“, – apie 15 minučių pavėlavęs į spaudos konferenciją ir pamatęs prie stalo laukiantį Rimą Kurtinaitį juokėsi M.Kuzminskas.
– Ar po šio vakaro sprendimas nesukirbėjo ir ar treneris bei federacija bandė perkalbėti dėl jo?
– Kas būna komandoje, tegu lieka komandoje. Kalbėjausi ir su federacija. Bet tai – smulkios detalės. Aš kai važiavau į rinktinę, man nebuvo jokių klausimų, ar važiuoti į rinktinę, ar ne. Priėmiau tą sprendimą ne per dieną ir ne per dvi. Čia dabar atrodo labai jautri akimirka. Ir man pačiam, ir žiūrovams. Bet tai truks viso labo kelias dienas. Ateina nauji žaidėjai, pasikeičia. Aš pats pradėjau žaisti rinktinėje su 1979 m. gimimo broliais Lavrinovičiais, o baigiau žaisti su 2002 m. gimimo Rubštavičiumi (juokiasi). Žinot, tų žaidėjų, kurie atrodė nepakeičiami, išėjo daug, bet prasideda naujos stovyklos, susirenka nauja chebra ir toks tas gyvenimas.
– Su viena karta atėjai, su kita išeini. Ar dideli pokyčiai tarp tų skirtingų kartų – bendravimo, rūbinės, požiūrio į darbą?
– Yra, yra dideli. Negaliu sakyti, kad geresni ar blogesni. Anksčiau būdavo kitokie charakteriai, būdavo tokia savotiška subkultūra, bet tuo pačiu, tie charakteriai padėdavo laimėti. Dabar nauja karta esame draugiškesnė, turbūt ir bendravimas su jumis (žurnalistais – past.) kitoks. Bet to „nachališkumo“ galbūt kartais trūksta aikštelėje. Jeigu būtų įmanoma rasti aukso vidurį, būtų gerai.
– Ar prieš rungtynes neišriedėjo ašara žvelgiant į visą emociją ir rungtynių foną?
– Aš jautresnis žmogus. Kai tą kalbą, kurią rodė kube, tai graudinausi. Po rungtynių apsiverkti nėra gėda, nes sėkmingai pabaigtas etapas, bet prieš rungtynes nesinorėjo. Mintis mėčiau, kur tik įmanoma, kad tik negalvočiau apie tai.
– Retrospektyviai žiūrėdamas į save patį, kur labiausiai pasikeitei per tuos metus rinktinėje kaip žmogus, kaip asmenybė, kaip žaidėjas?
– Daug kuo. Kuomet prisimenu pirmąją savo stovyklą, buvo labai madinga, kad visi atvažiuoja su madingais automobiliais, o žurnalistai fotografuoja. Mane į tą stovyklą, kadangi neturėjau automobilio, vežė mama. Turėjo gan seną „Toyota Corolla Verso“ ir tuo metu man buvo gėda, kad mane atveža su tokia bloga mašina. Aš paprašiau, kad mane išleistų toliau, o tada su lagaminu įveikiau likusią distanciją. Dabar, jeigu būtų tokia situacija, ir mama mane turėtų atvežti, aš norėčiau, kad mane atvežtų prie paradinių durų. Tas ir pasikeitė, kad išdrąsėjau, išlaisvėjau.
Po rungtynių apsiverkti nėra gėda, nes sėkmingai pabaigtas etapas, bet prieš rungtynes nesinorėjo.
– Visą karjerą tave ragino būti blogesniu, sakė, kad esi per geras. Ar pavyko tapti blogesniu?
– Ne, nepavyko. Koks esu, toks esu. Savi pliusai, savi minusai. Manau, kad ne kiekvienas gali tapti geru krepšininku, bet kiekvienas gali būti geru žmogumi. Viskas nuo to ir prasideda. Buvo labai smagu, kad kai paskelbiau apie karjeros pabaigą, sulaukiau daug gražių žinučių, kuriose buvo dėkojama už žmogiškumą. Man žmogiškumas eina anksčiau profesinių dalykų.
– Minėjai, kad sprendimas brendo ilgai. O kada jį galiausiai priėmei?
– Mano svajonė buvo patekti į antrąją olimpiadą, sudalyvauti ir kažką laimėti – tai būtų vyšnia ant torto. Nepavyko, o po pralaimėjimo tokiame fone nesinorėjo palikti. Ačiū treneriui, kad pakvietė į langus, sužaidėme, laimėjome, išėjome į čempionatą.
– Gal treneris būtų pakvietęs ir į čempionatą? Įprasta baigti karjeras po didžiųjų turnyrų.
– Taip, nors nebūtinai, nes Mantas Kalnietis baigė vienaip, Jonas Mačiulis kitaip. Aš norėjau pabaigti, kol dar galiu duoti kažkokio žaidimo, o ne tada, kai jau tave išneša.
– 2015 metais Mindaugui Kuzminskui ant kaklo buvo kabinamas Europos čempionato sidabro medalis. Ar turėtum kažką pasakyti tam jaunuoliui, jei turėtum galimybę?
– Taip – kad tai bus paskutinis medalis. Nebūčiau niekada patikėjęs. Patekau į rinktinę 2013-tais – medalis. 2014-tais – per plauką nuo medalio. 2015-ti – medalis. Atrodė, viskas taip paprasta, viskas taip tęsis ir tęsis. O dabar matome – 10 metų be medalių. Dėl to komandoje ir viešai sakau, kad kiek galima, tiek reikia važiuoti. Tos laisvos dienos palauks, laisvos vasaros ateis. Tas jausmas, kuomet laimi, yra kažkas neįtikėtino.
– Ilgametis tavo komandos draugas Mantas Kalnietis su tavo 19-ojo numerio marškinėliais pasirodė arenoje. Kokį jausmą sukėlė jo atvykimas?
– Nuoširdžiai nustebino, nežinau, iš kur jis tą maikutę gavo (juokiasi). Faina labai. Mes su Mantu turėjome labai gerų momentų, tuos pačius du medalius. Buvo ir pralaimėjimų. Krepšinyje per karjerą sutinki tūkstančius žmonių, bet tik vienetai lieka tavo draugais. Galiu pasidžiaugti, kad krepšinis man davė tokį draugą kaip Mantas.
– Kai išeina vienas žaidėjas, atsiveria vieta kitam. Ką matytum žengiant į tą trečio-ketvirto numerio poziciją?
– Neišsiplėsiu, tai ne mano darbas, klauskite trenerio. Manau, kad teisingas trenerių požiūris, jog turi važiuoti tas, kas nori. Kai atvažiuos kas nori, žais tie, kurie tuo metu geriausi. Važiuoja tas, kas tuo metu geriausioje formoje.
– Rinktinė netenka ne tik solidaus puolėjo, bet ir etatinio metimų iš aikštės vidurio konkurso nugalėtojo. Kas dabar turėtų perimti šį vaidmenį?
– Dabar kol kas Kristupas Žemaitis perėmė. Paskutinėje stovykloje vien „minusas“ buvo – nei rungtynėse pataikau, nei nuo vidurio. Išsibarstęs buvau (juokiasi).
– Klube vis dar renkate puikią statistiką, žaidžiate aukštame lygyje. Ar yra kažkokių minčių ir apie karjeros pabaigą klubiniame krepšinyje?
– Trumpai pasakysiu – nėra. Neišsiplėsiu, bet nėra.
– Tarp tų vienetų, kurie lieka draugais, tikriausiai yra ir Jonas Mačiulis. Jis teigė, kad irgi bandė atkalbėti.
– Mantas man parašė „šaunuolis, teisingas sprendimas“, o Jonas paskambino ir sako: „Tu gal durnas, dar važiuok vasarą“ (juokiasi). Dvi barikadų pusės (juokiasi). Su Jonu buvo mano krikštas, kiek metų žaidėme toje pačioje pozicijoje... Jo alkūnes žino visa Europa, bet aš turbūt geriausiai tai žinau. Jis savotiškai užgrūdino.
– Kam esi labiausiai dėkingas už šitą laikotarpį rinktinėje?
– Oi, labai sunkus klausimas... Nenoriu kažko įvardinti, kad kažko neįžeisčiau. Todėl kalboje kalbėjau bendrai tiek apie trenerius, tiek apie žaidėjus. Neduok Dieve kažką pamirši, kažkas įsižeis...
– Rinktinėje pasikeitė kartos, dabar ateina naujoji karta. Su kokiomis mintimis ir kokiais lūkesčiais palieki rinktinę?
– Su geromis. Manau, kad pakanka ir talento, ir charakterio tiems, kurie ateina. Galima tuos žaidėjus vardinti ir vardinti – kai kurie užaugę mūsų sistemose, kai kurie ne. Kalbame apie charakterį, bet tai nėra vien Lietuvos dalykas. Tai ir apskritai Europos mastu. Reikia labiau žiūrėti į krepšinio dalykus, ko mums trūksta. Eilę metų trūko mažiukų žaidėjų, kurie galėjo sužaisti su kamuoliu. Dabar Kasparas Jakučionis, Rokas Jokubaitis yra puikioje formoje.
Kai pagalvoji apie visus savo metus... Tarkime čempionatas 2017 metais, tais pačiais 2022-aisiais žaidėme puikų krepšinį. Neseniai žiūrėjau pakartojimą su ispanais (2022 m. Europos čempionato aštuntfinalio – past.) – turėjome laimėti tas rungtynes. O ispanai nuėjo ir tapo čempionais. Čempionatai tuo ir yra žavūs ir skaudūs, kad tas metimas gali tiek daug nulemti. Reikia tinkamu metu ir tinkamoje vietoje būti formoje.
– Pastarąjį kartą per televizorių rinktinę stebėjai per 2012 m. Londono olimpines žaidynes. Dabar teks tai daryti 2025-aisiais. Koks Mindaugas Kuzminskas yra sirgalius ir ar prisimeni tuos 2012-uosius prie ekrano?
– Prisimenu, prisimenu. Aš labai daug prisimenu. Buvau sportininkų šeimynoje, tai visada žiūrėdavome. Atsimenu, kad per didesnes pergales, paveldėjęs iš tėvų jautrumą, verkdavau, nes tėvai irgi verkdavo iš to džiaugsmo.
Koks būsiu sirgalius? Labai tikiuosi, kad pozityvus. Labai tikiuosi, kad kai skambinsit man ir prašysit pakomentuoti rinktinės žaidimą, suprasite, kad aš komentuosiu teigiamai (šypsosi). Bent jau kol yra tų žaidėjų ir trenerių, su kuriais žaidžiau ir palaikiau ryšį.
– Ar yra noro sugrįžti žaisti į kažkurį Lietuvos klubą?
– Dažnai norai prasilenkia su realybe.
– Iš rinktinės liko daug prisiminimų. O ar yra, ką norėtum pamiršti?
– Pamiršti norėčiau turbūt daugiau negu atsiminti. Bet tos situacijos, kurias atsimeni, visiškai tai užgožia. Man turbūt skaudžiausias karjeroje pralaimėjimas yra 2014-tais (Lietuva per pratęsimą nusileido Prancūzijai rungtynėse dėl bronzos – past.). Jį turbūt labiausiai norėtųsi užmiršti.
– Ką dabar veiksi vasaromis?
– Rasiu, ką veikti (juokiasi). Atvažiuosiu pažiūrėti, kaip žaidžia rinktinė.
– Pabaigai, visų žurnalistų vardu norėtume padėkoti už profesionalumą ir pagarbą mūsų profesijai net pačiais sunkiausiais momentais. Ačiū.
– Ačiū labai. Man daug iš jūsų parašė labai fainas žinutes ir dėkojo už bendravimą, ypatingai po pralaimėjimų. Aš suprantu, kad krepšinis yra kontraktai, pinigai, bet žaidžiame dėl žmonių, o jūs esate tas tiltas su žmonėmis. Mes sėdime toje pačioje valtyje, dėl to visą laiką reikia priimti kritiką ir pagyrimus iš jūsų. Ir pats norėjau būti žurnalistu, norėjau studijuoti. Šiek tiek esu ir interviu ėmęs, bet kadangi buvau labai pradedantis, tai dažniausiai jie būdavo iš brolio, kuris tuo metu žaidė. Dėl to suprantu jūsų sunkų darbą. Ačiū už palaikymą, ačiū už pelnytą kritiką. Tikiuosi, kad šviesesnės dienos ateis ir bus daugiau už ką girti, nei peikti.
