Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 12d. 09:02

D.Songaila: apie G.Popovichiaus magiją, „Žalgirio“ panašumą su „Spurs“ ir tikslą NBA

Jakobas Poeltlas - specialus Dariaus Songailos projektas 15min iš Las Vegaso
„Instagram“ nuotr. / Jakobas Poeltlas – specialus Dariaus Songailos projektas

Apie Greggo Popovichiaus metodus Darius Songaila anksčiau buvo girdėjęs tik iš legendomis virtusių pasakojimų. Tačiau dabar pats 41-erių lietuvis dirba pas krepšinio sensėjumi laikomą specialistą. Prestižinės NBA organizacijos dalimi tapęs D.Songaila neslepia, kad „San Antonio Spurs“ veidas nepaliauja jo stebinti. Buvęs garsus krepšininkas su šypsena vis gilyn žengia į naują teritoriją ir braižosi ambicingus karjeros stipriausioje krepšinio lygoje tikslus.

Darius Songaila sėdėjo savo darbo vietoje San Antonijuje, kai pas jį užsuko Greggas Popovichius.

„Spurs“ ikona su savimi patenkinto žmogaus šypsenėle ant stalo numetė fotografijas iš Lietuvos, kai dar kadaise pats žaidė Vilniaus sporto rūmuose.

Tos fotografijos buvo iš 1978-ųjų – tų pačių metų, kai gimė Darius Songaila.

Tai buvo ne pirmas kartas, kai G.Popovichius stebino „San Antonio Spurs“ trenerių štabe pernai įsidarbinusį lietuvį.

70-metis specialistas vis prisistato pas D.Songailą ir stebina jį laikraščių iškarpomis, kuriose rašoma apie kokį nors konkursą laimėjusį lietuvį.

„Kartais net aš to nežinodavau. Jis beprotiškai išprusęs – skaito viską apie viską“, – šypsosi D.Songaila.

Su „Spurs“ video koordinatoriumi ir žaidėjų vystymo treneriu susitikome Las Vegaso „Vdara“ viešbutyje. D.Songailai sunku praeiti viešbučio koridoriumi kieno nors neužkalbintam.

Štai iš vietos kavinukės išlindo vidurio puolėjas D'oras Fischeris, su kuriuo prieš šešerius metus lietuvis žaidė Donecko klube.

NBA aplinkoje D.Songaila atpažįstamas ne tik iš jo juodų vilkimų „Spurs“ marškinėlių.

Aštuoneri metai tokiose organizacijose kaip „Sacramento Kings“, „Chicago Bulls“, „Washington Wizards“, „New Orleans Hornets“ ar „Philadelphia 76ers“ jį suvedė su daugybe krepšininkų.

Dabar būrys buvusių D.Songailos komandos draugų ar bendražygių užima vadovaujančias pareigas NBA organizacijose arba tapo NBA vyr. treneriais.

Visi tie seni gerai pažįstami veidai vis šmėžuoja ir Las Vegaso viešbučiuose bei krepšinio arenose. Būtent per savo platų pažinčių tinklą D.Songaila atrado savo nišą ir dabar pasiraitojęs rankoves kimba į naujus iššūkius.

2015-aisiais baigęs krepšininko karjerą D.Songaila nebuvo tikras, ar nori būti treneriu. Bet pasitikrinęs save už aikštės ribų, 41-erių vyras pajuto pasimėgavimą darbu ir atsitraukęs iš oficialių rungtynių aikštės.

Manęs klausė, ką veikiu, ir pasakiau, kad noriu grįžti į NBA. Grįžau į Lietuvą ir „Spurs“ man po keturių dienų paskambino: jeigu nori, turime laisvą poziciją.

„Spurs“ organizacijoje dirbantis D.Songaila jau strateguoja ateities planus, o galutiniame brėžinių projekte yra vyriausiojo trenerio pozicija.

D.Songaila supranta, kad tikslo link turės įveikti daug mažesnių ir didesnių laiptelių. Bet lietuvis pradėjo nuo geriausios mokyklos – Greggo Popovichiaus imperijos „San Antonio Spurs“ klube.

24sek interviu su D.Songaila Las Vegase – žvilgsnis, kaip dirba viena tobuliausių krepšinio organizacijų visame pasaulyje.

– Jūs esate pirmasis lietuvis NBA organizacijos trenerių štabo grandinėje. Kiek prie to kelio prisidėjo aštuoneri metai solidžios NBA krepšininko karjeros? 24sek Las Vegase paklausė D.Songailos.

– Tai skiriasi kaip diena ir naktis.

Baigiau žaidėjo karjerą ir nei norėjau, nei galvojau apie trenerio karjerą.

Po tiek metų tiesiog norėjau pasibaigęs karjerą gultis ant operacinės stalo ir po sezono „Žalgiryje“ iškart pasidariau dvi operacijas – alkūnės ir kelio. Karjera buvo baigta.

Pasiūlymas iš „Žalgirio“ tada buvo netikėtas, bet kadangi tada neturėjau jokių planų, laikui bėgant įsibėgėjau, man patiko, tad važiavau taip ir toliau.

Man atvažiuoti į NBA buvo kitaip. Juk pabuvau ir vidurinėje, ir ketverius metus koledže, ir aštuonerius NBA. Visi tie žmonės, su kuriais per tuos metus susitikau, netgi koledžo treneriai, buvę vidurinės mokyklos žaidėjai, dabar sukasi NBA ir visus juos vis susitinku.

Po aštuonerių metų NBA buvę mano komandos draugai dabar yra pagrindiniai NBA klubų treneriai, generaliniai vadybininkai...

Tad tas kelias yra daug lengvesnis. Susitinki prie kavos, pasišneki, pleti kontaktus, susivedi su žmonėmis. Tas pats buvo su „Brooklyn Nets“.

Susitikau su Seanu Marksu. Mes buvome pažįstami dar nuo 1997-ųjų – jis buvo tas žmogus, kuris mane priėmė ir rūpinosi per oficialų vizitą į Kalifornijos universitetą. Vėliau buvo visos tos rinktinės, NBA, kartu žaidėme Naujajame Orleane ir tas kontaktas išliko.

Ir kai buvo minčių kažką keisti, Vitorijoje susitikome su Seanu ir pradėjome kažką kalbėti. Pasakiau, kad galvoju apie NBA vasaros lygą. Po sezono jis manęs paprašė mano duomenų, viską sutvarkė ir nupirko bilietus.

Kai pernai atvažiavau į vasaros lygą, prasidėjo visas kontaktavimas su žmonėmis. Prieš tai jau buvau sukalbėjęs su visais NBA vadovais, kuriuos pažinojau – ir su Predragu Stojakovičiumi, ir su Vlade Divacu, ir su Seanu Marksu, ir su Eltonu Brandu, Vašingtono žmonėmis, Denverio...

Pavyzdžiui, dabartinis „Nuggets“ vadovas Timas Connelly Vašingtono laikais „Wizards“ ekipoje buvo dar tik skautas, o mes tada daug kur važinėdavome, gerai sutardavome. Jis manęs ir apie Europą kažko paklausinėdavo.

Visiems persiskambinau, Las Vegase vėl persikalbėjome. Susitikau daug koledžo varžovų, su kuriais dabar galima pasišnekėti apie senus laikus ir darbus. Per visus tuos kontaktus viskas išsirutuliojo iki „Spurs“.

NBA vasaros lygoje teko dirbti kartu su „Brooklyn Nets“ žaidėjų vystymo treneriu Adamu Harringtonu. Jį jau pažinojau nuo koledžo laikų, kai žaidėme vienas prieš kitą.

Adamo dėka susipažinau su Willu Hardy, kuris dirbo žaidėjų vystymo treneriu „San Antonio Spurs“.

Jis klausė, ką veikiu, ir pasakiau, kad noriu grįžti į NBA. Grįžau į Lietuvą ir „Spurs“ man po keturių dienų paskambino: jeigu nori, turime laisvą poziciją.

Tai nebuvo žaidėjų vystymo trenerio pozicija, bet tarpinė pozicija tarp video koordinavimo ir žaidėjų vystymo.

– Neteko pereiti darbo interviu su klubo vadovu RC Bufordu ar treneriu Greggu Popovichiumi?

– San Antonijuje viskas veikia labai kitaip.

Ten viską sprendžia praktiškai vienas žmogus. Jei jam viskas gerai, tai viskas gerai. Manau, nereikia sakyti, kas jis toks (šypsosi.).

– Kai kalbėjome prieš pirmąjį jūsų sezoną NBA, minėjote, kad dar vaikštote į video koordinavimo kursus, taip pat pradedate žaidėjų vystymo trenerio darbus. Kaip bėgant sezonui vystėsi jūsų funkcijos?

– Manau, metai buvo sėkmingi tuo, kad išmokau ir to, ir to. Tai nebuvo tik viena kryptis.

Kai į NBA ateina vaikinas, koledže pažaidęs krepšinį, bet nepakankamai geras patekti į NBA ir nenorintis važiuoti į žemesnį lygį Europoje, jis pasirenka video koordinatoriaus kelią ir maždaug 25-erių pradeda darbus. Ten prabūna 3-4 metus, dirba žaidėjų vystyme, ir po kokių aštuonerių metų gauna realų šansą patekti į NBA trenerių štabą.

Man buvo truputį kitaip. Buvo pasakyta, kad sėdėsiu su video, bet mano paskirtis bus kitokia.

Buvo gerai, nes išmokau, kaip dirbti su video: kaip jie dirba, ką daro, kokia specifika, koks karpymas, ko treneriai nori, kaip viskas veikia. Laikui bėgant gavau įsipareigojimus ir užduotis, kurias turėjau atlikti.

Pavyzdžiui, vadinamosios dviejų minučių rungtynės. Kiekvienų rungtynių, kurios baigiasi mažesniu nei penkių taškų skirtumu, dvi paskutinės minutės yra karpomos, nes yra labai daug derinių po minutės pertraukėlių ar po pražangų, kurie naudojami rungtynių gale.

Paprastų rungtynių metu treneriai dažniausiai tokių derinių nenaudoja – jie reikalingi lemiamomis minutėmis rungtynėms laimėti.

Per tas minutes, kurias karpai, tuos derinius atrenki: sukarpai, nubraižai, sudedi į duomenų bazę.

– Ar tada galima sakyti, kad didysis taktinis krepšinis NBA vyksta nebent rungtynių pabaigose, o likusį laiką žaidžiama daugiausiai pagal bendrą susitartą žaidimo filosofiją ir individualų žaidėjų meistriškumą?

– Tame labai daug tiesos. Bet nemanau, kad taip yra visose rungtynėse.

– Na, tarkim, NBA reguliariajame sezone.

– Būna, ketvirčio pabaigoje rezultatas lygus, ir treneriai panaudoja skirtingus savo variantus. Bet, manau, tos paskutinės penkios minutės atkakliose rungtynėse būna su daugiausiai strategijos.

Rungtynių metu vyksta individualiai stiprių žaidėjų krepšinis. Bet kai ateina atkrintamosios, visi matėte, kaip viskas pasikeitė. „Warriors“ tada jau irgi nebemetė po 130 taškų – metė ir po 90, 100. Keičiasi ir gynyba, įsijungia ir skautingas.

Bet sezono metu rungtynių tiesiog per daug. Kartais žaidi 4 rungtynes per 5 naktis. Ir čia kelionės ne kaip Lietuvoje, kur nuvažiuoji autobusu į Kėdainius ir tą patį vakarą grįžti. Čia žmonės atskrenda 3-4 ryto ir jau kitą dieną žaidžia.

O kai San Antonijuje dar vyksta rodeo, tai komanda išskrenda praktiškai mėnesiui laiko.

– Lietuvoje vyrauja skeptiškas požiūris į NBA taktiką. Kiek tos taktikos egzistuoja reguliariose NBA rungtynėse?

– Manau, pastaruosius kelerius metus tos taktikos NBA daugiau nei anksčiau.

Daug trenerių stebi Eurolygos rungtynes. Pernai prieš atvažiuodamas į San Antonijų kalbėjau su „Utah Jazz“ vyr. treneriu Quinu Snyderiu, kuris buvo vienas iš mano kontaktų. Kai žaidžiau NBA, jis buvo vienas mano komandos asistentų.

Tai kalbėjome apie įvairias sistemas, kurias naudojame Europoje. Pavyzdžiui, kaip žaidžiame varžovams keičiantis dengiamaisiais.

Jie tikrai stebi. Ir „Žalgirį“, ir „Fenerbahče“, visas tas topines komandas – iš jų kažką tikrai pasiima. Ypač kai dabar vyrauja žemo penketo krepšinis su susikeitimu dengiamaisiais.

NBA yra labai daug žaidimo bėk ir mesk, nes visi nori išsimesti po 50 tritaškių, kadangi analitika aiškina, kad tai geriausias krepšinis. Analitikai ateina ir sako, kad net metimas du metrai nuo tritaškio linijos tiesiai į krepšį yra geriau nei 5 metrų metimas iš vidutinio nuotolio. Procentaliai jie sudėlioja, kad tai efektyvesnis krepšinis.

Todėl žaidimas tampa greitesnis. Gal ir atrodo, nėra tų taktikų, bet jos yra.

Pačiam būna tikrai įdomu pasižiūrėti, kokius derinius daro komandos, kaip konkrečiai žaidžia prieš tam tikrą gynybą. Pavyzdžiui, NBA dabar įsivyrauja ir zoninė gynyba. Anksčiau visai nebūdavo, o dabar jau kažkiek tikrai atsiranda.

Pavyzdžiui, ypač „Brooklyn Nets“ prieš mus žaidė praktiškai tris ketvirčius zona.

– Kalbant apie analitiką, Greggas Popovichius juk nėra didelis analitikos mėgėjas?

– Tai, ką jis pasiekė per savo karjerą, buvo padaryta be analitikos.

Aišku, analitika yra labai didelė žaidimo dalis. Tie skaičiai nėra išgalvoti. Ir San Antonijuje mes kažkiek keičiamės bei einame analitikos linkme.

Kita vertus, Greggas turi savo idėjas ir jomis naudojasi. Jeigu jis nori, turi visas galimybes pasiimti analitiką ir gali ją panaudoti.

– Koks yra Greggas Popovichius kasdienybėje?

– Man tai buvo tokia asmenybė, kur iš šono girdi, kokios ten „Spurs“ vakarienės, koks jis nuostabus, bet jis labai paprastas žmogus.

Dabar, pavyzdžiui, jis ateitų su jumis pasisveikinti, prisistatytumėte iš kokio esate miesto, ir jis sakytų: ai, taip, skaičiau kažkokį straipsnį apie Lietuvą.

Jis beprotiškai išprusęs – skaito viską apie viską. Nežinau, kiek kartų jis užeidavo pas mane į biurą ir padėdavo ant stalo kokią nors iškarpą iš laikraščio apie kažkokį Lietuvos žmogų, kuris laimėjo kažkokį konkursą, kur net aš pats nesugalvočiau.

Atnešdavo 1978-ųjų nuotraukas, kai buvo Lietuvoje ir žaidė Vilniaus sporto rūmuose. Sako, va, žiūrėk, tais metais, kai gimei, buvau Lietuvoje, ten ir ten, kas kur žaidė (šypsosi.).

Tikrai mažai tokių žmonių. Su juo galima kalbėti be jokių kompleksų.

Jis visada paklaus, kaip sekasi šeimai, kaip vaikai, ar atskrido gerai. Nors, atrodo, jam galėtų visai nerūpėti, bet Popovichius visada pasidomi, pasiūlo pagalbą.

Ateina į ofisą, pajuokauja.

Jau nekalbu apie jo psichologiją bendraujant su žaidėjais, kuri yra aukšto lygio.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Greggas Popovichius
AFP/„Scanpix“ nuotr./Greggas Popovichius

– Koks jis yra darbe?

– Labai griežtas, reiklus. Būna tam tikros sąlygos ir standartai, kurie reikalaujami. Jeigu neatlieki, automatiškai gauni ir atsaką.

Manau, per visus tuos metus, kiek jis turėjo žvaigždžių – Duncaną, Parkerį ar Ginobili, visi jie buvo vienodi. Kai tik atvažiavau, kiek prisiklausiau istorijų, kaip jis juos ten droždavo...

Duncaną visi laikydavo geriausiu ketvirtu numeriu NBA, bet jis būdavo traktuojamas kaip bet kuris kitas žaidėjas.

Jis moka išsireikalauti iš žaidėjų to, ko reikia. Ar tai psichologiniai žaidimai, ar griežtesnis pasakymas, ar nusivedimas į šoną ir pokalbis atskirai, ar prieš visą komandą...

Man čia būti metus laiko ir dar likti toliau, žinant, kad jis pratęsė kontraktą su „Spurs“, yra neįkainojama patirtis.

– NBA vadinama žaidėjų lyga, bet Greggas Popovichius yra vienas iš tų kelių NBA trenerių, kurie vis dar yra aukštesnis autoritetas už jo komandos žvaigždes. Kaip jis tai išlaviruoja?

– Nėra daug tokių trenerių, kurie padarė tiek, kiek jis. Pagal čempionų žiedus, pergales ir pasiekimus, jis yra legenda.

Manau, bet kuri NBA žvaigždė jam jaučia didžiulę pagarbą.

Aišku, naujiems treneriams yra sunkiau. Yra juk buvę situacijų, tame pačiame Finikse, kai sezono metu žaidėjas tampa vyr. treneriu, bet po 10 rungtynių yra atleistas, nes paprasčiausiai nesutarė su komandos žvaigžde. Patys matėte, kas buvo su Davidu Blattu.

Gal jie ir yra labai geri treneriai, bet tai žaidėjų lyga. Turi prisitaikyti, žinoti, kaip išlaviruoti. Ir tai nėra tik iksiukai ir nuliukai, derinių braižymas ir sustatymas. Bet yra bendravimas su žaidėjais, žinojimas, kada geriau nekreipti dėmesio į kai kuriuos dalykus, o kažkur kitur rasti būdą paspausti.

View this post on Instagram

Great group to work with. #spurs #gospursgo #teamwork

A post shared by Darius Songaila (@dariussongaila) on

– Kuo „Spurs“ organizacijoje yra ypatingas žaidėjų vystymas, kad San Antonijus garsėja kaip klubas, kuris iš neįvertintų krepšininkų padaro labai aukšto lygio žaidėjus ir ant to statosi savo sėkmę?

– Turime labai gerą sistemą.

Jeigu neklystu, „Spurs“ buvo tik antroji NBA komanda, įsigijusi G lygos franšizę.

Anksčiau vienas savininkas turėdavo kelias komandas. Bet Davidas Sternas visas NBA organizacijas paragino įsigyti G lygos komandas. „Spurs“ buvo vieni pirmųjų ir pakėlė G lygos komandą iki tokio lygio, kur tokie žaidėjai, kaip Derrickas White'as, išdygo G lygoje. Ir Brynas Forbesas, kuris dabar vienas geriausių metikų lygoje, ir Bertanis – visi jie praėjo G lygą.

Tas bendradarbiavimas yra labai geras, nes Austiną nuo San Antonijaus skiria tik beveik valanda kelio.

Kita, turime labai gerus žaidėjų vystymo trenerius, tokius kaip Chipas Engellandas, kuris puikiai atlieka savo darbą. Turiu didžiulę privilegiją iš jo mokytis.

Mūsų komandoje dabar 10 žaidėjų yra jaunesni nei 25 metų. Denveryje dabar irgi panaši situacija, kur yra daug gerų jaunų žaidėjų. Taip ir pas mus ateina laikas, kai turėsime atsirinkti tuos žaidėjus.

Bet darbas, kurį „Spurs“ daro su žaidėjų vystymu, kaip dirbama jiems žaidžiant G lygoje, atneša tokius rezultatas.

– O kuo tas žaidėjų vystymas San Antonijuje skiriasi nuo kitų komandų? Gal darote kokius nors ypatingus pratimus ar dirbate ypatingu režimu?

– Man pačiam buvo labai įdomi žaidėjų vystymo ir treniravimo tema. Prieš atvažiuodamas, labai daug laiko praleidau žiūrėdamas, kaip dirba kiti individualūs treneriai. Instagrame galima surasti šimtus tokių trenerių.

Pasižiūrėdavau tas jų treniruotes ir galvodavau: tai nėra krepšinis, tai labiau cirkas, kaip įvaldyti kamuolio driblingą visokiausiais įvairiais būdais. Gal gynėjui tai yra gerai, bet gal kitam ne.

Susitikau su Chipu Engellandu ir jis man pasakė: prašau, tavo treniruotė ir pratimai – daryk, ką nori.

Tai aš pabandžiau tai, ką mačiau „Spurs“ žaidime. Bandydavau tai įkomponuoti žaidėjų vystyme, ką jie galėtų panaudoti aikštėje, o ne kaip 30 skirtingų kartų sudriblinguoti kamuolį.

Tai gali būti vasaros pratimai, bet sezono metu norėjau išmokyti žaidėjus to, ko jiems reikės konkrečioje pozicijoje ir ko reikės komandai.

Kai būna viena kita laisvesnė diena, galima išplėsti žaidėjo ugdymą į kitas vietas, kur dar būtų galima patobulėti. Bet, mano akimis, reikia, jog žaidėjas būtų labai geras tame, ką daro. O visi tie pratimai yra ne mano stilius.

Manau, Chipas yra labai geras treneris tuo, kad jis supranta ir žaidėjo psichologiją, ir mato, ko reikia žaidėjui: ar keisti metimo techniką, ar keisti poziciją tarp 3 ir 4 numerio. Jis sudėlioja programą ir ji vystoma su kitais žaidėjų vystymo treneriais.

Ne paslaptis, kad „Žalgiryje“ Šaras yra žmogus, kuris gal priima ne visus sprendimus, bet svarbiausius.

– Ar sezono metu turėjote kokį nors savo atskirą projektą, su kuriuo teko dirbti daugiausiai?

– Taip, tai buvo Jakobas Poeltlas. Chipas man skyrė darbą su juo nuo pirmų dienų.

– Kaip tas darbas vyko?

– Gerai. Manau, organizacija liko juo patenkinta.

Poeltlas buvo naujas žaidėjas, nežinojo sistemos, bet, sezono pabaigoje tapo starto penketo žaidėju, gynybiniu ramsčiu, galėjusiu užkamšyti skyles, nereikalavo kamuolio ir galėjo padaryti mažesnius dalykus.

Ne visi aikštėje turi būti generolais – reikia ir eilinių. O jis buvo tas, kuris gerai darė savo darbą.

Kol kas blogų atsiliepimų negirdėjau, reiškia, viskas buvo kaip ir gerai (šypsosi.).

– Ar tas individualus darbas padėjo su Poeltlu užmegzti artimesnį kontaktą?

– Taip, užmezgi su žaidėju tam tikrus santykius ir jis pradeda tavimi pasitikėti.

Jeigu sezono gale tampi starto penketo žaidėju, matai darbų rezultatą, automatiškai įgyji pasitikėjimą. Taip ir formuojasi santykiai – pasidaro lengviau bendrauti ir įsiūlyti kitų idėjų.

Kartais žaidėjui tai gali pasirodyti nesąmonė, jeigu iki tol jis gyvenime nebuvo to daręs. Bet jei turi tarpusavio įdirbį, gali kažką pakeisti.

Gal prasčiau metasi baudos, gal dar kažkas – tie tokie maži niuansai daugiau išdirbami vasarą, ne sezono metu. Sezono metu per daug negali išsiplėsti ir keisti metimo technikos. Sezono metu turi žaisti, daryti rezultatą, o ne keisti techniką ir nebepataikyti.

– Trumpai užsiminėte apie Kauno „Žalgirį“. Atrodo, tarp „Spurs“ ir „Žalgirio“ yra tam tikrų panašumų. Pavyzdžiui, „Žalgiryje“ irgi yra bene svarbiausias vieno žmogaus – Šarūno Jasikevičiaus žodis. Sutiktumėte?

– Taip.

Europoje, manau, dabar atsirado dar vienas toks treneris. Anksčiau Željko, dabar Šaras, į Milaną atėjo ir Ettore Messina.

Ne paslaptis, kad „Žalgiryje“ Šaras yra žmogus, kuris gal priima ne visus sprendimus, bet svarbiausius. Jis turi savo viziją, žino planus, ko jam reikia, ir stengiasi gauti tai, kas jam reikalinga.

– „Žalgirio“ organizacija sulaukia komplimentų, kad dirba jau netoli NBA lygio. Jums, kaip dirbusiam „Žalgiryje“ ir dabar persikėlus į NBA, kaip tie palyginimai atrodo perėjus dvi tokias skirtingas organizacijas?

– Jei atvirai, dabar labai daug trūksta.

Taip, iš išorės paprastam žmogui atrodo viskas taip: fantastinė NBA lygio arena, vietoje esanti treniruočių bazė, infrastruktūra. Bet tai tik dalis.

Aišku, tai svarbus dalykas, tačiau jei panersi giliau, tai... Pavyzdžiui, kiekviena NBA komanda turi atskirą treniruočių bazę su trimis aikštelėmis, kur yra naujausios technologijos. Kur filmuojamas kiekvienas metimas.

Kiekvienas žaidėjas turi savo veido atpažinimo technologiją ir pagal sistemą gali matyti, kad toks ir toks žaidėjas buvo tokiu ir tokiu metu atvykęs į salę, atliko tiek ir tiek metimų, dirbo tiek ir tiek. Tai kainuoja nežmoniškus pinigus.

Nemanau, kad „Žalgiriui“ būtų protinga leisti tokius pinigus. Bet tai ir yra skirtumas, kuris leidžia turėti geriausią informaciją. Bet tai milžiniškų rinkų privilegija.

Europoje „Žalgiris“ yra NBA lygio komanda, bet jei pastatytum „Žalgirį“ kažkur NBA, jie būtų pačiame dugne.

Tai būtų tikrai geriau nei G lyga, bet NBA lygyje... Tai būtų tiesiog finansiškai neįmanoma, nes viskas kainuoja beprotiškus pinigus.

Vien kompiuterinė programinė įranga vienam įrenginiui metams kainuoja 20 tūkst. dolerių, o tų kompiuterių yra keliolika, kur dar visos planšetės. Milžiniški pinigai – neįmanomas dalykas.

– Pastaraisiais metais vis daugiau kalbama, ar Šarūnas Jasikevičius galėtų tapti NBA vyr. treneriu. Pačiam praėjus NBA virtuvę kaip žaidėjui, perėjus tą kontaktavimo procesą prieš gaunant darbą NBA, kaip jums atrodo, ar Šarūnui Jasikevičiui realu tikėtis vyr. trenerio pozicijos tiesiai po karjeros Europoje?

– Buvo jau Davidas Blattas. Jis įrodė, kad gali.

Manau, kad tai realu, bet reikia tam tikros organizacijos ir jos pasitikėjimo.

Matyti, kad mąstymas keičiasi. Daug kas sako, NBA yra nusistatę prieš europiečius. Būkim biedni, tačiau teisingi – beveik kiekviena komanda štabe turi bent po vieną ar net du europiečius.

Anksčiau to nebūdavo. Jie jau įsitraukia į darbus ir turbūt tai tik laiko klausimas.

Ar gali? Manau, kad gali. Ar tai būtų didelis įvykis? Turbūt taip.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Darius Songaila ir Šarūnas Jasikevičius
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Darius Songaila ir Šarūnas Jasikevičius

– Dabar kalbamės NBA vasaros lygos metu. Kokios jūsų funkcijos šioje „Spurs“ komandoje?

– Čia tikrai gerai pasistažuoti, viską pamatyti.

Pavyzdžiui, pas mus buvo atvažiavęs Nikas Zisis. Europoje jis daug metų žaidė geros komandose, buvo aukštame lygyje, bet sako, kad čia fantastika. Ir jis pamatė tik mažą dalelę, kas iš tikrųjų vyksta NBA komandose.

Pavyzdžiui, net G lygoje mūsų komandoje dirba trys video koordinatoriai, kurių pagalba dar per ilgąją pertrauką žaidėjams galima parodyti klipus, kas buvo gerai ar blogai.

NBA dar rungtynių metu žaidėjas gali pamatyti savo klipus per planšetę.

Tad žmonėms čia gerai atvykti pasižiūrėti, kaip dirbama. Aišku, treniruotėse daugiausiai vyksta pamėtymai, pasižaidimai. Tačiau pamatyti šituos dalykus vis tiek yra fantastika. Bet tai tik dalis tikrojo darbo.

Kitas vertus, vasaros lyga yra labai svarbus turnyras jauniems žaidėjams, kurie sezono metu neturėjo tiek galimybių pasireikšti. Taip pat tai gera patirtis NBA naujokams apsiprasti su NBA virtuve. Tiesiog vasaros lygoje yra kitokie prioritetai.

– „Spurs“ trenerių štabas NBA vasaros lygoje yra ypatingas tuo, kad jam vadovauja moteris Becky Hammon. Kaip ją pristatytumėte?

– Becky Hammon tapo pirmąja NBA vyr. trenerio asistente ir pirmąja NBA vasaros lygos komandos trenere. Beje, 2015-aisiais ji laimėjo vasaros lygą.

– Kokia jos krepšinio filosofija?

– Ji dirba su Gregu Popovichiumi. Tad jos filosofija... Nori nenori, perimi dalykus.

Kodėl Šaras lyginamas su Željko? Nes jis daug ką iš jo perėmė. Kodėl Željko buvo lyginamas su Dušanu Ivkovičiumi? Lygiai tas pats.

Normalu, kad iš gero trenerio perimi dalykus. Becky tai pirmasis didysis darbas su tokiu treneriu, tad natūralu, kad ta filosofija ateina iš jo.

– Kaip jums sekasi su ja susidirbti?

– Turime mažai asmeninių darbinių situacijų, su kuriomis mums tektų susidurti.

Aišku, per rungtynes sėdi už suolo, kartu keliauji kelionėse, bet dar per mažai bendravome, kad galėčiau kažką daugiau papasakoti.

Bet kitą sezoną laukia daugiau kelionių, atsakomybių, tačiau per mažai galiu ką pasakyti.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Becky Hammon
AFP/„Scanpix“ nuotr./Becky Hammon

– Kokia buvo „Spurs“ era po Kawhi Leonardo?

– Manau, kad negali to vadinti era.

Aišku, nebuvau San Antonijuje, kol buvo Kawhi, todėl sunku kažką pasakyti.

Daugelis kalba, kad jis išėjo į kitą komandą ir laimėjo žiedus. Taip, laimėjo – gerai. Gera komanda buvo, gerai sužaidė lemiamais momentais, o Kawhi yra geras žaidėjas. Bet tai ne mūsų žaidėjas.

Tuo metu, kai jis išėjo, prasidėjo kita istorija. Dabar turime kitą žaidėją, kuriuo turime rūpintis.

Dėl visų tų traumų ir su visais pasikeitimais, prieš sezoną daugelis abejojo, kad pateksime į atkrintamąsias. O mes patekome ir turėjome realų šansų patekti į antrąjį atkrintamųjų etapą.

Viską lėmė septintosios rungtynės, o prieš tai galėjome išsiveržti į priekį 3-1. Tikrai turėjome gerų šansų.

Ta era, manau, dar tik prasideda. Geriau viską galėsime įvertinti po kelių sezonų.

– Kai organizacija praranda savo superžvaigždę, sakoma, kad prasideda persitvarkymo laikotarpis. Kokioje dabar situacijoje „Spurs“, kurie pastarąjį kartą tą tikrąjį persitvarkymą darė dar dešimtajame dešimtmetyje, prieš pakviesdami į NBA Timą Duncaną?

– Yra tam tikras veteranų branduolys, kurį turime. Bet yra labai daug jaunimo.

Po šios naujokų biržos turime net 10 jaunesnių nei 25 metų žaidėjų. Bet negali sakyti, kad tai visiškas persitvarkymas, nes du iš jų yra starto penketo žaidėjai.

Tikrai negali sakyti, kad mes persitvarkome nuo nulio. Esame atkrintamųjų komanda Vakaruose. Vakaruose, o ne Rytuose, kur tą daug sunkiau padaryti.

„Spurs“ patenka į atkrintamąsias 23 metus iš eilės, todėl čia išlaikoma ta kokybės riba. Čia visada žinai, kad „Spurs“ pastoviai bus gera komanda.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kawhi Leonardas ir Greggas Popovichius
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kawhi Leonardas ir Greggas Popovichius

– Sakoma, kad kai iširo „Warriors“ lyderių branduolys ir Kawhi Leonardas neperėjo į „Lakers“, dabar NBA vyksta atviros lenktynės dėl čempionų titulo. Kur tose lenktynėse yra „Spurs“?

– Vasara dar tik prasidėjo, tad pažiūrėsime. Manau, mes tikrai esame atkrintamųjų komanda. O kaip susidėlios kitos komandos, kaip jos susižais, dar pažiūrėsime.

O atkrintamosiose gali visko nutikti. Tiesa, dar iki sezono pradžios daug laiko, iki tol gali būti visokių permainų. Bet beveik neabejoju, kad būsime atkrintamųjų komanda, o atkrintamosiose niekas nenori žaisti prieš San Antonijų.

Man atrodo, turėsime gerą sezoną (šypsosi.).

– Sakėte, kad patekęs į „Spurs“ trenerių štabą, susidėliojote 4-5 metų planą, kaip norėtumėte po truputį kopti savo tikslo link tapti vyr. treneriu. Koks bus tas kitas laiptelis kitą sezoną?

– Nežinau, ar vyr. trenerio planui užteks 4-5 metų, greičiau 10 metų (šypsosi.).

Bet man atrodo, kad link trenerio asistento, kuris sėdi ant suolo, tai būtų ketverių metų planas. Ir kol kas viskas vyksta pagal jį.

Pirmieji metai buvo daugiau įžanginiai sugrįžti į NBA virtuvę. Reikėjo prisiminti žmones. Buvau išvažiavęs į Europą gan ilgam – 7-8 metams. Per tiek daug kas pamiršta.

Bet vaikštai po „Cox Pavilion“ ir ateina legendinis teisėjas Joe Crawfordas, sako, o, nemačiau tavęs daugybę metų. Iš niekur – vis tiek, žmonės prisimena.

Man šie metai buvo naudingi grįžti į šią virtuvę ir pažiūrėti, kaip viskas pasikeitė. Tai buvo įžanginiai metai surasti sau kryptį.

Kaip supratau, net Seanas Marksas buvo mano pozicijoje. Kai aš pasirinkau žaidėjų vystymo kelią, tai Marksas tada sakė, kad jis nenorėjo būti treneriu, todėl pasirinko darbą biure.

Man arčiau krepšinio aikštė nei biuras. Manau, per tuos metus žengiau žingsnį ta linkme. Dabar būsiu žaidėjų vystymo asistentas.

Būtų gerai pabūti metus-dvejus šioje pozicijoje, o tada pereiti arčiau vyr. trenerio asistento vaidmens.

Jeigu nenorėčiau tapti vyr. treneriu, tai kam tada iš viso tai daryti? (šypsosi.)

– Kokie to link laukiantys žingsneliai?

– Pavyzdžiui, kitą sezoną vyr. trenerio asistentu dirbsiąs Willas Hardy irgi dirbo žaidėjų vystymo asistento pozicijoje. Joje atsiranda daugiau darbo.

Turi ne tik atlikti žaidėjų vystymo trenerio funkcijas, bet ir atlikti varžovų stebėjimą ir analizavimą, pristatinėji žaidėjams varžovą.

Jeigu pasidarbuoji gerai, natūralu, kad trenerių štabas gali tai įvertinti ir pakviesti į priekinį suolą.

Tie trenerių štabai nėra amžini. Praeityje iš „Spurs“ asistentų vėliau vyr. treneriais tapo tokie specialistai kaip Mike'as Budenholzeris, Brettas Brownas, Kenny Atkinsonas, Jamesas Borrego.

Tie treneriai tobulėja, keičiasi. Yra daug darbo vietų, todėl treneriai rotuoja kas kelerius metus.

– Visos tos trenerio kelionės galutinis tikslas – vyr. trenerio pozicija?

– Jeigu nenorėčiau tapti vyr. treneriu, tai kam tada iš viso tai daryti? (šypsosi.)

Kai buvau pakviestas į „Žalgirį“, dar neturėjau tos vizijos. Man iš pradžių tai buvo paprasčiausiai užsiėmimas.

Bet tada kažkaip pradedi matyti tai kaip nebe užsiėmimą, o darbą, kuriame jauti pasimėgavimą. Tada ateina etapas, kai tą suvoki ir noriai dėliojiesi visus savo ateities planus.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie 24sek