„Tikrai neblogas miestas. Neskaitant aukštingumo, prie kurio reikia priprasti, kai grįžti iš žemumų – pritrūksta truputį kvapelio“, – per pokalbį su 15min savo naujuosius namus apibūdino rudens pradžioje žaisti į Denverį atvykęs Jonas Valančiūnas.
Lietuvos krepšinio veteranas anksčiau atvykdavo į Denverį kaip varžovas ir kęsdavo tai, su kuo susiduria „Nuggets“ varžovai. Dabar jis jau stengiasi tai paversti savo pranašumu.
„Turi priprasti. Kažkokios treniruotės prieš rungtynes, kad pajaustum, kuo daugiau „prisiliestum“ prie to aukštingumo. Tik per laiką, per treniravimąsi tokiame aukštyje gali priprasti prie šito viso“, – sakė J.Valančiūnas.
-
Valančiūnas – apie neįprastą savo vaidmenį ir Jokičiaus „spyrį į subinę“
-
Valančiūnas džiaugiasi Buzelio progresu ir neabejoja: „Jis – patriotas, jam Lietuva patinka“
-
Jonas Valančiūnas paaiškino tylų kontrakto pokytį: „Jie man atsilygino“
-
Jakučionis – apie Valančiūno rūpestį, Marčiulionio šansus ir dar tolimą Lietuvos rinktinę
Be Denverio, tik dar vienas miestas, turintis NBA komandą, yra aukštesniame nei kilometro aukštyje. Tai – Solt Leik Sitis, kur namų rungtynes žaidžia „Utah Jazz“. Šis miestas – 1,3 km aukštyje.
Nė vienas kitas NBA miestas nėra iškilęs daugiau nei 365 metrai virš jūros lygio, o daugiau nei pusė – 16 – NBA ekipų namų mačus žaidžia žemesniame nei 100 m aukštyje.
Tad įsisukus NBA reguliariojo sezono rungtynių maratonui, kai vienas mačas veja kitą, o dažnai tenka rungtyniauti nepraėjus nė 24 valandoms nuo pastarojo susitikimo, vizitas Denveryje gali tapti tikru galvos skausmu. Tikrąja šio termino prasme.
„Taip, šis pranašumas egzistuoja. Čia pavargsti kur kas greičiau“, – prieš kelerius metus, kai jo atstovaujamam „Los Angeles Lakers“ klubui su „Nuggets“ teko žaisti Vakarų konferencijos finale, patvirtino lygos žvaigždė LeBronas Jamesas.
Dar išraiškingiau yra kalbėjęs ilgametis NBA veidas Kevinas Garnettas.
„Tas š*das tikras, – nerinkdamas žodžių savo tinklalaidėje sakė KG. – Žinote, ką „Nuggets“ daro prieš rungtynes, kad suknistų tavo psichologiją? Jie praneša: „sveiki atvykę į Denverį. Jei pasijusite apsvaigę, tai dėl to, jog esate 5280 pėdos virš jūros lygio“. Mėtai į krepšį, kol išgirsti: palauk, ką? Ką jis pasakė? 5280 pėdų aukštis? Tave gali ištikti panika.“
„Aš kartais net nejausdavau raumenų. Jaučiau, kad į mano raumenis patenka nepakankamai deguonies. Tai buvo beprotiška... Prie to priprasti užtrunka savaitę ar dvi, – yra pasakojęs ir Aaronas Gordonas, anksčiau atvykdavęs į Denverį kaip varžovas, o pastaruosius ketverius metus atstovaujantis „Nuggets“ ekipai. – Prisimenu, kai žaidžiau Orlande ir atvykdavau žaisti į Denverį. Kartais man būdavo sunku kvėpuoti.“
„Dėl Dievo, ta komanda privalo būti perkelta į kitą miestą, – prieš kelerius metus „The Athletic“ skundėsi vienas neįvardytas NBA žaidėjas. – Tas aukštis yra beprotiškas. Man tai labai nepatinka. Kaskart ten žaisdamas pavargstu kaip šuva.“
Mėtai į krepšį, kol išgirsti: palauk, ką? Ką jis pasakė? 5280 pėdų aukštis? Tave gali ištikti panika.
Ne tik nuovargis tampa į Denverį atvykstančių komandų problema. 2016 metais buvo atliktas tyrimas, kuriame keturi Kolorado medicinos universiteto gydytojai įrodė, jog į dideliame aukštyje esantį miestą atvykę žmonės dažnai kenčia ir nuo nemigos ar miego sutrikimų.
„Sportininkai dažnai skundžiasi nemiga, dažnais pabudimais ir neramiu miegu“, – buvo teigiama tyrimo išvadose.
„Nuggets“ pranašumas atsispindi ne tik per varžovų įspūdžius, bet ir per skaičius. Denverio krepšininkai, kaip ir šio miesto ledo ritulininkai, beisbolininkai ir amerikietiškojo futbolo žaidėjai, istoriškai turi vieną geriausių pergalių ir pralaimėjimų santykių Šiaurės Amerikos profesionalaus sporto lygose.
„Nuggets“ nuo 1976-ųjų, kai papildė NBA, iki šio sezono pradžios namuose laimėjo 66,1 proc. rungtynių. Išvykose jų pergalių procentas siekia vos 35,6.
Anot ESPN statistikos departamento, jokios kitos komandos namų ir išvykos rungtynių pergalių procentas nesiskiria taip stipriai – daugiau nei 30-čia procentų. Menkas siurprizas, kad antroje vietoje pagal šį rodiklį yra „Jazz“.
ESPN pateikia ir įdomius faktus apie žaidėjų judėjimą atvykus į Denverį. Duomenys rodo, kad „Ball“ arenoje žaidžiantys krepšininkai ketvirtuosiuose kėliniuose net 73 proc. laiko praleidžia eidami ar stovėdami – tai didžiausias toks procentas iš visų NBA arenų, akivaizdu, demonstruojantis susikaupusį papildomą nuovargį po pirmų trijų ketvirčių.
Aukštis Denverio komandų pranašumu tampa ir kitose sporto šakose.
„Colorado Rockies“, beisbolo lygos (MLB) atstovų, sėkmingų prabėgimų skirtumas (run differential) tarp namų ir išvykos rungtynių šiame amžiuje yra dvigubai didesnis nei bet kurios kitos MLB ekipos.
„Denver Broncos“, kuri žaidžia amerikietiško futbolo lygoje (NFL), žaidimo pagerėjimas namuose, lyginant su išvykomis, yra antras pagal dydį pirmenybėse.
Prasčiausiai namų pranašumą išnaudoja ledo ritulio (NHL) komanda „Colorado Avalanche“, bet ir jos įvarčių skirtumas tarp namų ir išvykos rungtynių yra šeštas pagal dydį tarp 32 lygos ekipų. Bet ir „lavina“, kaip ir „Nuggets“, prieš kelerius metus (2022 m.) sugebėjo iškovoti čempionų titulą.
Denverio aukštingumą bando išnaudoti ne tik šio miesto komandos. Į šį miestą treniruotis dažnai vyksta ir JAV bei kitų šalių olimpiečiai. Jie treniruojasi nepakankamo deguonies sąlygomis, kad vėliau, varžydamiesi jūros lygyje ar vos virš jo, turėtų pranašumą prieš oponentus. Panašiai elgiasi ir Lietuvos plaukikai ar lengvaatlečiai, tik jie keliauja ne į Denverį, o į Ispanijos ar kitų šalių aukštikalnes.
Denveryje vykstant treniruotėms, įprasta greta aikštės pasidėti deguonies balionus. Dėl visa ko – jei sportininkams pasidarytų bloga ar imtų taip trūkti oro, kad taptų pavojinga jų sveikatai.
Žinoma, Denveryje papildomu pranašumu besimėgaujančioms komandoms taip pat tenka keliauti. O grįžus po vizitų jūros lygyje ar vos aukščiau esančiuose miestuose, persiorientuoti tenka ir „Nuggets“ atstovams.
„Kol esame namie, tol viskas gerai – pripranti ir tai tampa pranašumu prieš kitas komandas. Bet kai tik vakar grįžome iš žemumų, tai šiandien jau jaučiasi, kad sunkiau“, – po akistatos su „Sacramento Kings“ komanda, kuriai „Nuggets“ netikėtai pralaimėjo, 15min sakė J.Valančiūnas.
Bet galiausiai žaidimas dideliame aukštyje ir nuolatiniai pokyčiai užgrūdina organizmus.
N.Jokičius toli gražu nėra atletiškiausias, greičiausias ar išraiškingiausias kūno linijas turintis krepšininkas, bet nuo 2015 metų NBA lygoje žaidžiantis serbas jau ne sykį yra stebinęs milžiniška savo ištverme ir gebėjimu demonstruoti aukščiausio lygio žaidimą net ketvirtajame kėlinyje ar per pratęsimus.
Tai lemia ne tik grūdinamasis sezono metu, bet ir „Nuggets“ pasiruošimas sezonui. Daugelį metų Denverio ekipos krepšininkai ruošdavosi Raudonuosiuose kalnuose esančiame amfiteatre, už beveik 20 kilometrų nuo miesto.
Ten žaidėjams liepiama bėgioti laiptais, šokinėti tarp kėdžių ir atlikti ilgas bei ištvermės reikalaujančias treniruotes, nors amfiteatras – maždaug 2 km aukštyje virš jūros lygio.
„Nuggets“ fizinio rengimo treneris Felipe Eichenbergeris mėgsta žaidėjus išbandyti ir treniruotėse, kai šie mina stacionarius dviračius su deguonies kaukėmis, kuriomis gali būti reguliuojamas į plaučius patenkantis deguonies kiekis. Jis palaiko žaidėjų fizinę kondiciją ir sezono metu, kad šie kuo geriau atsistatytų vykdami į skirtingame aukštyje esančią vietą.
Visiems be išimčių, taip pat ir N.Jokičiui, tenka atlaikyti trumpas, bet labai intensyvias treniruočių sesijas sugrįžus iš žemiau esančių vietovių.
Žinoma, Denverio komandos pranašumą žaidžiant namuose lemia ir kiti faktoriai. Pavyzdžiui, tai, kad „Nuggets“ yra viena iš vos trijų komandų (su „Jazz“ ir „Phoenix Suns“) kalnų standartinio laiko juostoje (-9 valandos lyginant su Lietuvos laiku), o praktiškai visos NBA komandos į Denverį keliauja skrisdamos mažiausiai dvi valandas: arčiausiai Denverio esantis Solt Leik Sitis yra nutolęs per 800 kilometrų.
Palyginimui, rytinėje JAV pakrantėje NBA klubai susispaudę taip, kad į 800 km spindulį galėtum sukišti bent penkias ar šešias komandas.
Prie gerų Denverio komandų rezultatų namuose prisideda ir aktyvus palaikymas. Šių eilučių autorius pats galėjo įsitikinti, kad bent jau NBA mastais „Nuggets“ palaikymas – vienas geriausių, o nuolat „Ball“ areną sausakimšai užpildantys sirgaliai į rungtynes susirenka pirmiausia palaikyti savo komandą, o ne pavalgyti ar apsipirkti.
Gali būti ir dar blogiau
Tiesa, išgirdę apie 1,6 km aukštyje kylančias problemas per sporto varžybas, kai kurie nusijuoktų.
Bolivijoje futbolas žaidžiamas dvigubai ar net 2,5 karto aukščiau, o tai tampa milžinišku šios šalies futbolo rinktinės pranašumu.
Daugelį metų boliviečiai namų susitikimus žaisdavo 3,6 km aukštyje esančiame La Pase. Manoma, kad būtent dėl mačų Bolivijoje, FIFA dar 2007 metais buvo įvedusi draudimą vykdyti tarptautines rungtynes aukščiau nei 2,75 km virš jūros lygio, bet galiausiai jį atšaukė.
Pietų Amerikos šalies komandos jau ir taip turėdavo didžiulį pranašumą prieš varžovus, bet pastaraisiais metais rungtynes ėmė vykdyti dar aukščiau – net 4,2 km virš jūros lygio esančiame El Alte.
Tai pasiteisino. Atrankoje į 2026 m. pasaulio čempionatą ne pačios aukščiausios klasės Bolivijos rinktinė namuose surinko net 17 taškų (išvykose – tik 3) ir užėmusi septintąją vietą Pietų Amerikos zonoje gavo progą po ilgos pertraukos sugrįžti į planetos pirmenybes – tam dar reiks įveikti Surinamo ir Irako rinktines.
Tai, koks Bolivijos lygis yra iš tikrųjų, iliustruoja faktas, jog jų pergalė prieš Čilę išvykoje šioje atrankoje buvo vos antros ne savo šalyje laimėtos oficialios rungtynės per 28 metus.
„Žaidžiame ten, kur gyvename“, – pabrėžia boliviečiai, kai sulaukia kritikos dėl to, kad taiko nesąžiningus metodus.
Praeityje Bolivijoje yra subyrėjusi net ir legendinio Diego Maradonos treniruota Argentinos rinktinė, 2009 metais pralaimėjusi 1:6.
„Kiekvienas įvartis man buvo tarsi dūris į širdį“, – tuomet sakė D.Maradona, nors ir neteisinęs pralaimėjimo dideliu aukščiu, kuriame vyko rungtynės.
Tam, kad išvengtų panašaus scenarijaus, prieš pusę amžiaus Argentinos rinktinės tuometis treneris Omaras Sivori net nusprendė atsirinkti dvi skirtingas rinktinės sudėtis mačams su Bolivija – viena žaidė Argentinoje, kita Bolivijoje. Pastaroji sudėtis į šią šalį nuvyko iki rungtynių likus 15 dienų, kad apsiprastų, bei galiausiai pasiekė teigiamą rezultatą (1:0).
Bet ne visi turi tokią prabangą.
„Nežmoniška žaisti tokiose sąlygose“, – jau 2017-aisiais skundėsi kita pasaulinė futbolo žvaigždė Neymaras, kai su komandos draugais iš Brazilijos rinktinės po rungtynių naudojo deguonies kaukes ir ramentus, nes nebegalėjo paeiti savo jėgomis.
„Tokiose sąlygose labai sulėtėja atsistatymas. Tai nereiškia, kad negali bėgti: gali viską daryti taip pat. Bet kai įdedi pastangų, kūnas atsistato lėčiau. Gali padaryti 30 metrų sprintą, kad atliktum perdavimą iš krašto, bet parbėgti atgal ir atgauti kvapą tau bus labai sunku. Tai galiausiai atsiliepia“, – tai, su kuo tokiame aukštyje susiduria sportininkai, yra paaiškinęs Bolivijos futbolininkas Marco Etcheverry.
Pietų Amerikoje panašų pranašumą turi ir Ekvadoro rinktinė – jos sostinė Kitas yra iškilęs 2,8 km virš jūros lygio. Šios šalies rinktinė jau iškovojo bilietą į 2026 m. pasaulio futbolo pirmenybes.
