XX amžiaus pirmoje pusėje eglės buvo puošiamos ant siūlo vertais riestainiais ir namie keptais meduoliais, o apie Kalėdų Senį niekas ir girdėti negirdėjo. Tačiau ir anuomet vaikai dairydavosi pro langus ir slapčia tykojo keistos, kartais net bauginančios būtybės – labiau mitologinės nei turinčios realų kūną. Vieniems tai buvo Kūčia, antriems – Kalėda, tretiems – laumė. Etnologės Nijolės Marcinkevičienės užrašyti senolių vaikystės prisiminimai byloja, kad vaikai visais laikais laukė dovanų, kurias pirmiausia turėdavo užsitarnauti. Skaitykite daugiau...