Jaudinančios ir įkvepiančios „Žingsniai2021“ istorijos. Balsuokite už mėgstamiausią!

„Reikia bandyti ir nenuleisti rankų. Žinoma, kantrybės prireiks, bet galiausiai visos pastangos atsiperka su kaupu“, – sako iš Škotijos į gimtuosius Triškonius Pakruojo rajone sugrįžusi ir čia savo svajonę – šokolado gamybos cechą – įkūrusi Karolina Sipavičiūtė.

Visą istoriją skaitykite - čia

„Gyvendama santuokoje buvau palaidota kaip moteris. Augindama sūnų nykau siuvykloje. Tačiau taip gyventi nenorėjau ir labai džiaugiuosi, jog radau pagalbos. Dabar esu laiminga“, – apie save sakė Daiva Zils.

Visą istoriją skaitykite - čia 

„Maistas man nėra tik patiekalas, o kur kas daugiau. Tai žmonių tarpusavio ryšys, bendradarbiavimas, kultūros dalis. Smagu dalintis patirtimis ir žiniomis su tais, kuriems maisto kultūra, tradicijų išlaikymas, inovatyvus požiūris į tvaresnę ateitį įdomus“, – sako virtuvės šefas Dovydas Zenkevičius.

Visą istoriją skaitykite - čia

Tėvo netektis, gyvenimas vaikų globos namuose. Tai – kelias, kurį teko nueiti Kupiškio rajone gyvenančiai Augustinai Zabukaitei. Tačiau visa tai buvo ir jos gyvenimo pamokos, kurios ne tik užgrūdino, bet išugdė empatiją. Šiandien Augustina – jau abiturientė, svajojanti apie kriminologijos studijas.

Visą istoriją skaitykite - čia

Tai istorija apie du žmones – vaiką ir auklėtoją, kurie susitiko Mažeikiuose, vaikų lopšelyje-darželyje „Buratinas“. Pradėję bendrauti jie abu išgyveno sudėtingą laikotarpį: Silvija ieškojo savęs, negalėdama apsispręsti, ar tikrai nori įgyvendinti vaikystės svajonę – tapti darželio auklėtoja, o penkiametis Altanas turėjo daug emocijų, elgesio ir dėmesio sukaupimo problemų.

Visą istoriją skaitykite - čia 

Ištvanas Kvikas pastaraisiais metais yra vienas žymiausių ir matomiausių Lietuvos romų bendruomenės narių. Jis muzikuoja, įkūrė ir darbuojasi restorane, yra Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas, dalyvauja įvairiuose projektuose ir nenustoja mokytis. Savo pavyzdžiu jis stengiasi įkvėpti ir kitus romus siekti savo tikslų, išsilavinimo, dirbti patinkančioje srityje. 

Visą istoriją skaitykite - čia

Ką veikti? Tokį klausimą ne kartą sau uždavė Adomas Brazauskas. Dabar jam – keturiolika metų, o gyvena Adomas vaizdingame Kulautuvos miestelyje Kauno rajone. Nepaisant to, kad ši vieta traukia gamtos mylėtojus, vietos paaugliams rasti pramogų ne taip ir paprasta.

Visą istoriją skaitykite - čia

Vievyje gyvenančio 52-ejų Kęstučio Radatavičiaus gyvenimas primena įtempto siužeto filmą. Laimė, jame yra ir laiminga pabaiga. Vaikystėje susidūręs su patėvio smurtu, Kęstutis nusiraminimą atrasdavo megzdamas. Prieš keletą metų vieviškis atsidūrė ant mirties slenksčio ir liko neįgalus. Ligotam jam net teko glaustis apleistoje fermoje. Viso to priežastis – erkė. Šiandien Kęstutis jau turi stogą virš galvos.

Visą istoriją skaitykite - čia

Tai, kad sportas, judėjimas svarbus mūsų fizinei ir emocinei sveikatai, teoriškai žinome daugelis. Tačiau įsisukus į kasdienius darbus, buities rūpesčius tai atrodo antraeiliu poreikiu. Vyrai dar randa laiko sportui, o moterims, ypač mažesniuose miestuose, neretai tai tampa iššūkiu.

Visą istoriją skaitykite - čia

Keturiolikmetės druskininkietės Kamilė Budzilaitė ir Ieva Pupininkaitė gerai pamena vasaros stovyklą, kurią lankė prieš porą metų. Būtent ten pirmą kartą išbandyti gatvės šokiai tapo dviejų aktyvių mergaičių gyvenimu. „Be to, stovykla man dovanojo geriausią draugę – Ievą“, – pridūrė Kamilė. Šiuo metu paauglės kartu su treneriu intensyviai treniruojasi: jų svajonė – atstovauti Lietuvai Europos hiphopo šokių čempionate.

Visą istoriją skaitykite - čia

Kėdainiuose gyvenanti Jurgita Gasiūnienė puikiai žino, ką reiškia auginti vaiką, turintį ypatingų poreikių. Du iš trijų moters atžalų nuo mažens turėjo būti apgaubti didesniu mamos ir specialistų dėmesiu. Viena iš dukrų šiuo metu mokosi Kėdainių specialiojoje mokykloje, kur kartu su kitais mokiniais prieš metus atrado įtraukiančią ir visapusiškai lavinančią veiklą – šokius su sensoriniais maišais.

Visą istoriją skaitykite - čia

Šį rudenį bus jau šešeri metai, kai imigrantė iš Ukrainos Olena Rohoza gyvena Lietuvoje. Kartu – ir jos šeima. Visi jie į svetimą šalį atvyko bėgdami nuo karo. Nors gyventi gimtinėje buvo pavojinga, Olena neslėpė: priimti sprendimą palikti savo namus prireikė laiko: „Iš pradžių mes tikėjomės, kad karas Ukrainoje greitai pasibaigs“.

Visą istoriją skaitykite - čia

„Visiškas atsitiktinumas“ – taip į klausimą, kaip jo gyvenime atsirado lietuvių kalba, sako vokietis Frederikas Heinrichas Bissingeris. Jokių ryšių su Lietuva neturėjęs vaikinas prieš kelerius metus atvyko studijuoti į Kauną ir pradėjo mokytis lietuvių kalbos, bet tikrai netikėjo, kad ji taip stipriai paveiks visą jo gyvenimą: ir profesinį, ir asmeninį.

Visą istoriją skaitykite - čia

Alkoholis, neįgalumas, benamystė – tai 50-metį Ramūną Pikelį lydėjo beveik visą jo gyvenimą. „Man grėsė visiškas dugnas, benamio dalia, o galbūt ir dar blogiau – mirtis“, – žodžių į saldainių popierėlius nevyniojo vyriškis. Vis dėlto, prieš metus jo gyvenime prasidėję pokyčiai į likimo nelepinto Ramūno gyvenimą atnešė daug šviesos.

Visą istoriją skaitykite - čia

„Garsi ir populiari aš buvau – tai neatnešė laimės. Gal ir dėl to gerdavau – kartais jausdavausi nepakankamai įvertinta. Materialinių gėrybių taip pat turėjau, ypač augdama – tačiau vis tiek jausdavausi be galo vieniša. Dabar esu susitvarkiusi su troškimais. Belieka savo gyvenimą nugyventi taip, kad būtų ne gėda prieš save ir kitus. Ir būti nuolankia – kad paskutinis pokalbis su Dievu įvyktų ramia sąžine“, – sako Jolanta Šarpnickienė.

Visą istoriją skaitykite - čia

Žydrūną Bucių tikrai būtų galima pavadinti supertėčiu, tačiau jis pats taip pavadintas kuklinasi. Gyvenimo klystkelių neišvengęs vyriškis atviras: dabar svarbiausia jam – užauginti sveikus ir laimingus tris savo vaikus, kuriuos po penkerių metų jam pavyko susigrąžinti iš globėjų.

Visą istoriją skaitykite - čia

43 metų amžiaus Marijus į Kauno „Arkos“ bendruomenės namus užsuka kiekvieną trečiadienį. Jis vienas iš bičiulių – taip vadinami žmonės, turintys intelekto ar psichosocialinę negalią. Čia jis gamina molinius dirbinius, rankų darbo žvakes. Vis dėlto labiausiai Marijaus akys spindi užsiminus apie šokį. Tai – neseniai įgyvendinta sena jo svajonė. 

Visą istoriją skaitykite - čia

„Vaikui, kuris išėjo iš globos namų, nėra taip paprasta atrasti save“, – asmenine patirtimi dalijasi Kristina. Nors jai tik 22 metai, mergina jau yra ragavusi emigrantės duonos, tačiau, kaip pati sako, greitai suprato, kad toks gyvenimas – ne jai. Todėl vieną dieną susikrovusi lagaminus sugrįžo į Lietuvą.

Visą istoriją skaitykite - čia

„Labai daug dalykų mano gyvenime atsiranda iš intuicijos. Taip buvo ir su projektais, atvedusiais mane į mokyklą, pas mokinius. Aš tiesiog pajutau, kad noriu“, – sakė Inga Šviesaitė.

Visą istoriją skaitykite - čia