METŲ VEIKLIAUSIAS:

„Negaliu nė minutės nusėdėti nieko neveikdama. Aktyviai dalyvauju savo gimtojo Joniškio senjorų bendruomenės veikloje, turiu daug draugių, su kuriomis nuolat kur nors keliaujame. Šiuo metu po įvairius Lietuvos kampelius, o iki pandemijos keliavome ir daug toliau, aplankėme daugybę nuostabių šalių: Airiją, Ispaniją, Turkiją, Švediją, JAE ir daugelį kitų. Aktyviai dalyvauju 3-iojo amžiaus universiteto veikloje, esu Fotografijos fakulteto dekanė. Organizuoju dalyvių supažindinimą su fotografijos menu, pati daug fotografuoju, nes man tai labai patinka. Taip pat mokausi anglų kalbos, informatikos ir aktyviai leidžiu laisvalaikį sportuodama, užsiimu dekupažu, tapyba ant šilko, valgių gamyba ir knygų skaitymu. Užauginau dvi nuostabias dukras, puikų anūką, labai tikiuosi ir laukiu proanūkio.“

„Esu aktyvi Daugų miesto, esančio Alytaus rajone, bendruomenės narė. Man patinka su kitais kolegomis senjorais sportuoti, dalyvauti bendruomenės organizuojamose šaškių, šachmatų varžybose ir dviračių žygiuose. Nemėgstu nieko neveikti, todėl aktyviai dalyvauju ir kitų bendruomenių organizuojamuose renginiuose, pavyzdžiui, Oržyšo miesto senjorų sporto varžybose, susitikimuose su Punsko lietuviais, Alytaus miesto bendruomenės iškylose. Smagu, kad galiu pasidalinti patirtimi ir pagelbėti socialinėje atskirtyje esantiems asmenims, todėl bendradarbiaujant su Alytaus miesto CARITAS atstovais, stengiuosi burti mūsų bendruomenę ir ieškoti netradicinių sprendimų. Man patinka sveikas gyvenimo būdas, ekologinis ūkininkavimas, kelionės. Stengiuosi savo energija dalintis su kitais ir užkrėsti juos sakydama, kad dabar yra pats geriausias mūsų metas. Kada, jeigu ne dabar, džiaugtis ir dalintis gerumu su kitais?! Mūsų pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, nesidomi šalia esančiais, neįsitraukia į bendruomenės gyvenimą, tai skaito tik pirmą jos puslapį.“

„Baigusi tuometį VVPI FMF ir įgijusi fizikos-astronomijos mokytojos kvalifikaciją 1972–2010 metais dirbau Alytaus mokyklose. Dėl šeimyninės situacijos 2010 m. išėjau į pensiją. Dirbdama vaidinau Alytaus liaudies teatre (iki jis gyvavo), agitmeninėje brigadoje „Sprigtas“ sportavau, dalyvavau turistiniuose sąskrydžiuose kaip dalyvė ir kaip teisėja. Jau būdama pensijoje inicijavau, įkūriau ir vadovavau LUMA (Lietuvos universitetų moterų asociacija) Alytaus skyriui, lankiau Trečiojo amžiaus universitetą (TAU). Prieš trejus metus persikėliau gyventi į Vilnių. Esu MČTAU Politikos fakulteto studentė, priklausau šio fakulteto „Gyvosios patirties laboratorijos“ veiklai. Ir toliau vadovauju LUMA Alytaus skyriui. Daug vaikštau, kultūrinuosi, keliauju. Esu įveikusi „Camino de Santiago“ Ispanijos šiaurine dalimi, dalyvauju piligriminėse kelionėse Lietuvoje, esu aplankiusi 43 proc. ES ir 13 proc. pasaulio šalių. Su a.a. vyru Jonu užauginome tris dukras. Turiu penkis anūkus. Visiems pretendentams į šio konkurso nominacijas linkiu kuo didžiausios sėkmės.“

Jadvyga Vida Žilinskienė nuo 1944 m. iki 2002 m. dirbo mokytoja. Šiandien 94-erių moterį dar galima sutikti Gražutės regioninio parko Lankytojų centre, kuriame randamas ir jos „Jūrų muziejus“. Čia ji kasdien su šypsena pasitinka lankytojus ir pristato savo gyvenimo kolekciją (rinktą nuo 1963 m.) iš daugiau nei 5 000 eksponatų. Muziejuje ji pasakoja apie organizmus, iš kurių gaminami vaistai, papuošalai, kurie pritaikomi buityje. Taip pat pristato eksponatus, kurie yra nuodingi, gali būti net mirtini. Moteris sako, kad jai labai praverčia per mokytojavimo metus sukaupta patirtis, todėl vaikai paprastai jos klausosi itin susidomėję.

Šiandien J. V. Žilinskienė pristatoma kaip Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos savanorė, apdovanota Garbės ženklu „Už nuopelnus Salako kraštui“. 2008 m. tapo Zarasų r. savivaldybės įsteigtos kultūros ir meno premijos laureate. 2015 m. apdovanota LR Aplinkos ministerijos skulptūrėle „Gervelė“ už reikšmingą visuomeninę ir švietėjišką veiklą aplinkosaugos srityje. Taip pat 2015 m. už nuopelnus garsinant Zarasų krašto vardą šalyje ir pasaulyje, vystant ilgametę muziejinę veiklą Jadvygai suteiktas Zarasų krašto Garbės pilietės vardas.

Nors Salomėjos profesija gimė iš teatro, ji dešimtmetį dirbo KU Sveikatos mokslų fakultete, kur gilinosi į dramos, tekstilės, lėlių terapiją. Dėstydama mokėsi daugiau nei menininkai. Darbo KU moteris neteko prieš pat pensiją, tačiau rankų nenuleido. Pakviesta ėmė dirbti Klaipėdos miesto socialinės paramos centre užimtumo specialiste. Čia dalį etato dirba ir dabar. Lanko socialiai pažeidžiamus žmones jų namuose, padeda įveikti vienišumą, rasti motyvacijos išmokti naujų dalykų.

Sielai atgauti moteris daugiau kaip 10-metį gieda grigališkąjį choralą vienoje Klaipėdos bažnyčių, skiria laiko „Caritas“ išklausymo tarnystei. Senjorė yra aktyvi Lietuvos biblioterapijos asociacijos narė. Sukauptos žinios ir gyvenimo patirtys jai leidžia vesti seminarus, tokius kaip „Drama ir pasakų terapija kaip streso mažinimo instrumentas“ bei edukacinius užsiėmimus moterims, šeimoms, dalyvauti konferencijose.

Būdama beveik 60-ies senjorė išlaikė vairavimo egzaminą. Ji nesustoja – mėgsta keliauti, nuolat randa patrauklių užsiėmimų, sutinka įdomių žmonių ir įsijungia į naujus projektus. Salomėja sako, kad visa ši veiklų puokštė jai – būdas gyventi įdomiai.

„Nuo 2003 m. vadovauju brandaus amžiaus žmonių klubui „Rudenėlis“, dainuoju tremtinių politinių kalinių chore „Diemedis“, esu LŠS VD 2-osios šaulių rinktinės Kėdainių P. Lukšio 205-osios šaulių kuopos vadė, lankau du Trečiojo amžiaus universitetus. Nuolatos dalyvauju projektuose senjorams. Esu Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos savanorė, taip pat savanoriauju „Sidabrinėje linijoje“.“

Prof. habil. dr. Julius Ramanauskas. – inžinierius ekonomistas, vadybos teoretikas.

Nuo 2008 m. iki šiol dirba pirmaeilėse profesoriaus pareigose. Nuo 1963 iki 2021 m. buvo 89 ūkiskaitinių mokslinių darbų ir projektų koordinatorius / vykdytojas, yra 17 monografijų autorius ir bendraautorius, parašė 130 įvairių metodinio pobūdžio leidinių ir studijų bei mokymo programų, paskelbė 360 mokslinių publikacijų Lietuvos ir užsienio mokslo žurnaluose bei 146 mokslo populiarinimo straipsnius.

Profesoriui teko dalyvauti 38 Lietuvos ir užsienio mokslo konferencijose, kuriose ėjo mokslinio arba organizacinio komiteto pirmininko pareigas arba buvo redakcijos kolegijos nariu, jose yra pateikęs 269 pranešimus kooperacijos ir kt. klausimais. Jis 9 užsienio mokslo žurnalų redakcijos kolegijų narys.

Visą gyvenimą buvo ir tebėra smalsus mokslo bei praktikos naujovėms. Aktyvi mokslinė veikla visada profesoriui yra ir svarbi gyvenimo dalis, bet ypatingiausios gyvenimo akimirkos yra šios: vedybos, vaikų, anūkų ir proanūkių gimimas. Laisvalaikiu profesorius yra aktyvus medžiotojas, grybautojas ir žvejys.

Palinkėjimas ateities kartoms – net ir sunkiose gyvenimo situacijose, neprarasti optimizmo, humoro jausmo ir matyti šviesą tunelio gale.

Trečiojo amžiaus universitete eina dailės technologijų fakulteto dekanės pareigas. Kartu su 42 moterimis atlieka įvairius darbelius, nuolat dalyvauja parodose. Laisvu laiku Dalia siuvinėja kryželiu, tačiau atsisako mažų darbelių ir kelia sau iššūkius – viename paveiksle gali būti padaryti apie 40 000 dygsniukų. Savo darbus Daliai jau teko eksponuoti bibliotekoje, Meno mokykloje ir kitur. Viena įdomesnių Dalios veiklų – varlių kolekcionavimas. Moteris netgi priklauso Varlių kolekcionierių asociacijai, o  savo kolekcijoje turi maždaug 1500 varlyčių įvairiomis formomis – knygos, atvirukai, statulėlės, dėžutės, minkšti žaislai ir gausybė kitų daiktų. Įvairios parodos, susitikimai, kelionės, varlyčių kolekcija – tiek ir dar daugiau telpa viename žmoguje, kuris neturi kada sėdėti namuose.

„Vaikystėje kūriau eilėraščius, jaunystėje šokau ir vaidinau saviveiklos teatruose, lankiau meninę gimnastiką ir lengvąją atletiką. Visą gyvenimą mane lydi kultūra, menas ir sportas. Jau treji matai, kai nedirbu ir tiesiog mėgaujuosi gyvenimu dalyvaudama sporto ir kultūros meninėje erdvėje. Kelerius metus praktikuoju taiči, dainuoju 2 ansambliuose (moterų „Guboja“ ir folkloro „Liktužė“), dalyvauju šiuolaikinio teatro asociacijos šokių projekte ir Baltijos jūrų skautų veikloje. Esu „Kaunas – kultūros sostinė 2022“ ir Kauno dramos teatro savanorė, labai mėgstu keliauti, aktyviai lankausi kultūros, meno ir sporto renginiuose, skatinu draugus bei pažįstamus prisijungti ir tiesiog džiaugtis gyvenimu kiekvieną dieną. Šiais metais vaikščiodama Kauno kultūros mugėje, be galo džiaugiausi bendraudama su daugeliu kultūros ir meno atstovų, sužinojau daugiau apie jų renginius, įsigijau bilietų į spektaklius ir pasirodymus.“

„Kai gimiau, Dievas į mane įdėjo veiklumo ir žingeidumo dalelę. Visą gyvenimą ėjau, bėgau, skubėjau kuo daugiau pamatyti, kuo daugiau nuveikti, kuo daugiau patarnauti. Iki šiol tas noras nedingo, tik veiklos apimtys vis plėtėsi. Šeimoje įskiepytas tautiškumas, patriotizmas ir tikėjimas vedė ir stiprino mano  pasirinkimus. Nuo jaunų dienų buvau ligonių slaugytoja. Tad nenuostabu, kad daugiau nei  20 metų užsiimu ligonių ir neįgaliųjų piligrimyste. Su neįgaliaisiais bendrauju ir automobilių sporto trasose, padedu organizuoti ir talkinu varžybose. Išgyventus jausmus pateikiu poezijos ir prozos forma. Neatsitiktinai prieš 12 metų Pilaitėje įkūriau mėgėjų teatrą, kuriam vadovauju, rašau pjeses ir jas režisuoju. Taip pat jau antrą dešimtmetį vedu Pilaitės Poezijos pavasario šventes, Baltų vienybės dieną. O savo patirtimi dalinuosi su jaunimu, nes esu Lietuvos skautų sąjungos narė. Ten pasakoju apie Lietuvos  kūrimąsi, kur labai aktyviai dalyvavau nuo pat Sąjūdžio susikūrimo pradžios. Ne taip jau paprasta buvo vadovauti Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijai, gynusiai mūsų jaunuolius, tarnavusius Sovietinėje armijoje. Ir Sausio 13-osios patirtys... Tad ir Ukrainos skausmas neliko nuošalyje. Dalyvauju Ukrainiečių bendruomenės veikloje, važinėju ir į karo zoną pačioje Ukrainoje.

Na, o dabar, bendraudama su trimis savo vaikaičiais, stengiuosi ir jiems įskiepyti visus pačius tikriausius ir geriausius jausmus. Kol Dievulis laikys, kol kojos neš, būsiu ta, visur skubančia...“

„Nuo 1975 m. esu Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, taip pat – skiautinių klubo, neįgaliųjų bendrijos ir Bočių draugijos narė. Mano darbai puošia ne vieną parodą visoje Lietuvoje, buvo eksponuojami Vokietijoje, juos įsigijo Vilniaus dailės muziejus. Gaminu papuošalus ir suvenyrus, rengiu asmenines parodas. Aktyviai lankau senjorų dienos centrą Keturlapis Dobilas, daug keliauju, vedu edukacijas ir labai aktyviai gyvenu.“

Eugenija Margelevičienė visą savo šeimą, giminę ir Prienų kraštą džiugina gera nuotaika, sąmoju bei išmintingais patarimais. Taip pat nenustoja visų stebinti savo meile tautodailei, tradicijoms ir raižytais kiaušiniais. Menininkės gyslelę Eugenija, tikėtina, atsinešė gimdama – gimė šv. Velykų rytą. Kiaušinių raižymu susidomėjo dar vaikystėje ir laikui bėgant kėlė sau vis aukštesnius tikslus, pavyzdžiui, išskutinėti stručio kiaušinį. Dabar stručio kiaušinių yra išskutinėjusi jau ne vieną dešimtį, jos darbais džiaugiasi ne viena Lietuvos šeima.

Eugenija, visų meiliai vadinama „tetulyte“, džiugina tiek meniniais sugebėjimais, tiek ir savo šiluma, bendravimu su visais. Sulaukusi 84-ių, vis dar kaip vijurkas sukasi daržuose – augina gėles ir įvairiausias daržoves. O kartais net tenka pamatyti ją skinant vyšnias medyje. Kiekvieną rudenį iš savo užaugintų pomidorų, agurkų ir kitų daržovių pasiruošia sėklų, kurių daigais pavasarį dosniai dalinasi. Taip pat jos vaistinėlėje rasite įvairiausių jos rinktų vaistažolių, o apie vaistus negali būti nė kalbos. Visame Prienų krašte močiutė garsėja, kaip senovinio patiekalo „Taukinė“ gamintoja, kurio neatsisako ir eilėje laukia ne vienas. Buvusi puiki siuvėja ir vyrų kirpėja dar iki šiol kartais papuošia savo drauges bei savo vyrą.

„Zofija Žalpienė gyvena VŠĮ Šiaulių paliatyvios pagalbos ir slaugos centre „Prasmė“, Šaukėnų socialinės globos namuose. Nepaisant to, kad ji yra neįgali, naudojasi neįgaliojo vežimėliu, yra labai aktyvi mūsų bendruomenės gyventoja. Zofijos dėka mūsų globos namuose dažnai skamba dainos: ji suburia visus gyventojus į smagias popietes, renginius, kuriuose aidi dainos. Jos dėka dalyvavome projekte „Ne žalingai, bet naudingai“, parodydami Lietuvai, kad ir garbiame amžiuje galima laiką leisti smagiai. Pasak Zofijos, daina skatina gyventi, suteikia teigiamų emocijų. Mes, globos namų darbuotojai, džiaugiamės, kad Zofija savo energija ir aktyvumu geba suburti visus gyventojus bendruomeninei veiklai bei skatina laiką leisti drauge.“

Laimutė Kasparavičienė išleido 4 knygas, 2 iš jų yra skirtos vaikams, trečia – poezijos ir viena apie Sibiro tremtį. Žemaitijoje moteris pristato savo knygas.

Dirba Kretingos neįgaliųjų centre, moko piešimo meno. Yra pritapiusi daug paveikslų, kurie puikuojasi Kretingos rajono įstaigose.

Kretingos rajono tautodailininkė  gimė Raseinių rajone, dabar gyvena Kretingos rajone, Raguviškių kaime. Vaikystė prabėgo tarp miškų ir pievų beganant karves, žvejojant ir žaidžiant prie upės. Laimutė nuo mažens buvo judri, guvi, prasimananti visokių išdaigų mergaitė, mėgo piešti, šokti, paslapčia kurdavo eilėraščius. Vėliau įgijo vidurinį išsilavinimą. Dabar yra aktyvi visuomenės veikėja.

Kaip sako pati kūrėja, kūrybiniai sugebėjimai – piešti, lipdyti, daryti kaukes ir kitus darbus – yra paveldėti iš mamos. „Ji turėjo auksinę širdį ir auksines rankas, nors buvo beraštė, paprasta darbininkė. Ji išmokė matyti aplink save tik grožį, sakydama – nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“, – sako Laimutė. Turbūt šie mamos pasakyti žodžiai ir lydi tautodailininkės sėkmę kūryboje ir gyvenime.

Laimutė nėra iš tų dailininkų, kurie prieš pradėdami tapyti kūrinį pasidaro eskizą. „Niekada nedarau eskizų. Savaime išeina. Pagavus įkvėpimui, užsidarau namie viena, rašau eiles arba tapau ant drobės“, – pasakoja senjorė.

„Gyvenu Telšių mieste, aktyviai dalyvauju Telšių raj. pagyvenusių žmonių bendrijos „Bočiai“ veikloje. Dainuoju bendrijos mišraus choro „Bočiai“ repeticijose ir koncertuose. Taip pat šoku Telšių m. Kultūros centro pagyvenusių žmonių šokių kolektyve „Džiugas“. Tuo pačiu esu savo daugiabučio namo komendantas bei esu atsakingas už didelės garažų bendrijos „Virvytė“ veiklą. Laisvalaikiu užsiimu savo daržo ir šiltnamio agrokultūrų auginimu, retkarčiais vykstu ugdyti nuosavo miško medynus. Reguliariai atlieku rytmetinę mankštą, nes gyvenu Telšiuose šalia centrinio stadiono.“

„Jau 20 metų aktyviai bendradarbiauju su Senjorų dienos centru „Atgaiva“. Dalyvauju įvairialypėje kultūrinėje minėto senjorų dienos centro veikloje. Rengiu poezijos popietes, vedu įvairius proginius renginius, koncertus, rašau jiems scenarijus. Surengiau Kalėdinę romansų vakaronę. Dalyvavau tarptautiniame taktilinių knygų konkurse Typhlo & Tactus. Į konkursą Italijoje atrinktos ir išsiųstos dvi lietuviškos knygos, viena iš jų – „Skraidantys vilkai“, kurią sukūrėme kartu su Senjorų dienos centro „Atgaiva“ lankytojomis – iliustracijų kūrėjomis. Pasibaigus konkursui, knyga padovanota Lietuvos aklųjų bibliotekai.

Bendradarbiauju su M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio folkloro ansambliu „Giedra“, vedu koncertus, parašiau jiems scenarijus.

Buvau Mokytojų namų rengiamų 3-čios ir 6-tos senjorų dainų šventės vedėja.

Išleidau dvi poezijos knygas: „Iš širdies į širdį“ (2008 m.) ir  „Su žiedu obelies“ (2021 m.). Parašiau dainų (jos dainuojamos „Atgaivos“ choro ir „Giedros“ ansamblio). 

Spausdinau savo kūrybą knygoje „Tūkstantmečio žiedas. Vilties ir meilės laiškai Lietuvai“, penkiuose sintautiškių kūrėjų poezijos almanachuose, poezijos rinkiniuose: „Sužydėjo 11 alyvų“ ir „Žydi 11 alyvų“. Nuo 2008 m. bendradarbiauju VŠĮ „Sintautų akademija“ kasmet leidžiamuose „Sintautų kalendoriuose“.“

„Kai išėjau į pensiją, supratau, kad aš negaliu sėdėti namuose, kad aš dar „noriu lėkt, noriu skrist“. Man jau nepakako dalyvavimo miestelio bendruomenės veikloje, kur dalyvavau šiaurietiško vaikščiojimo klube, vaidinau miestelio mėgėjų teatre, įkūriau „Auksarankių klubą“. Turiu du pomėgius – tai kiaušinių lukštų graviravimas ir menas iš natūralios odos. Zyplių dvare buvau suorganizavusi porą savo darbų parodų. Priklausau Pasaulinei kiaušinių meno asociacijai. Bet man dar norėjosi ko nors naujo, tuomet nusprendžiau stoti į Trečiojo amžiaus universitetą (TAU), tačiau Vilkaviškio TAU nebuvo fakulteto, susijusio su menais, – teko tenkintis ten veikiančiu „Darbščiųjų rankų“ klubu. Labai greitai  susidraugavome su šio klubo moterimis ir kitais metais jau atsirado Dailės technologijų fakultetas, o aš tapau jo dekane. Dar turiu vieną aistrą – kelionės. Kiekvieną laisvą savaitgalį keliaujame po Lietuvą ir ieškome dar neatrastų kampelių.

Turėdama visas šias veiklas, jaučiu gyvenimo pilnatvę.“

„Leonas – tikras Kuršių nerijos gyventojas, atsikraustęs dar tuomet, kai tik pradėjo kurtis Neringos miestas. Leonas buvo tas žmogus, kuris vairuodamas Volgą automobilį atvežė į Nidą žmones, pasirašiusius aktą, kad nuo šiol čia – Neringos žemė. Taip pat drauge su miesto architektu įkalė kuoliuką, žymėjusį, kur bus pastatytas pirmasis gyvenamasis namas, jau naujesnės statybos.

Daug metų Leonas dirbo greitosios vairuotoju, o vėliau – autobuso, kuris vežė turistus iš Smiltynės į Neringą. Jo pėdomis pasekė sūnus ir anūkas, kurie įkūrė transporto įmonę, vežančią turistus į Kuršių neriją.

Šiuo metu Leonas – senjoras, be kurio Nida neįsivaizduojama. Visada suras progą pabendrauti, pajuokauti. Dažnai galima jį sutikti vaikštantį aplink autobusų stotį – aistra vairavimui ir autobusams išlikus iki šiol. Anksčiau buvęs medžiotoju, šiandien į mišką važiuoja tik sulos ir grybaut. Taip pat su anūke, aktore Juste Zinkevičiūte, rašo knygą, kurioje nuguls pasakojimai apie Neringą, jos įsikūrimą.“

„Esu nenustygstanti vietoje prosenelė. Manęs visur pilna – aš ir 100 knygų per metus perskaitau, ir proanūkytę pasaugau, kad jaunimas laisve pasidžiaugtų, ir su šiaurietiškomis lazdomis abi su 84 metų kaimynėle pasitinkame kiekvieną rytą, o jau jeigu esu kviečiama teatrą aplankyti ar kokį dvarelį apžiūrėti, tai antrą kartą kalbinti tikrai nereikia. Gyvenimas velniškai gražus ir aš juo mėgaujuosi visu kūnu ir siela...“

Puiki tautodailininkė iš Kupiškio. Maloniai visada bendraujanti, viską mokanti, šiltas žmogus.

„Gimęs Dzūkijoj, dainininko ir muzikanto šeimoje. Muzika lydėjo nuo pat mažumės. Perprasti instrumentus ir jais groti išmokau savarankiškai. Persikėlus gyventi į Jonavą, muzika atsekė paskui. Grojau įvairiose kapelose, ansambliuose. Nepriklausomybės laikais, į madą atėjus įvairiems projektams ir rekordams, nutariau išbandyti jėgas. 2017 m. TV3 projekte „Lietuvos talentai“ – kaip „žmogus orkestras“, grojantis  10-čia instrumentų vienu metu, patekau į pusfinalį.

Sėkmė projekte, bendraminčių skatinamas, pradėjau domėtis, kaip užfiksuoti savo gebėjimą groti daugeliu instrumentų vienu metu. Taip gimė Lietuvos rekordai: 2018 m. Lietuvos rekordų registravimo agentūra „Factum“ užregistravo naują Lietuvos rekordą – grojimą penkias minutes net devyniais instrumentais: dviguba armonika, lūpinė armonikėlė, mušamasis būgnas, lėkštė ant būgno, lėkštė „Čarlis“, cimbolai, varpeliai, žvangutis, metalofonas. Vėliau šį rekordą pagerinau: 5 minutes grojau su 10 instrumentų. 2019 m. Lietuvos rekordų registravimo agentūra užfiksavo naują Lietuvos rekordą: didžiausia stiklo arfa – 2 oktavų, 12 taurių – suderintų stiklo taurių instrumentas. Tenka apgailestauti, kad diplome įsivėlė klaida. Stiklo arfoje ne 12, o 14 taurių, tačiau tai neliūdina.

Tiek vienas, tiek su įvairiomis kapelomis kelis kartus dalyvavau Lietuvos televizijos „Duokim garo“ laidose. Esu gavęs apie 300 padėkų ir nominacijų už muzikinę veiklą.

Nuo 2007 m. esu subūręs liaudiškos muzikos kapelą „Lankesa“. Su šia kapela dalyvaujame ne tik rajono, respublikos renginiuose. Esame kviečiami ir laukiami tarptautiniuose liaudiškos muzikos festivaliuose. Ir jau spalio 2 d. „Lankesa“ vyksta į Lenkiją, kur gros 19-ame kaimiškos muzikos festivalyje.“

„Aš myliu žmones, gyvenimą, šeimą. Nuo jaunystės iš savo tėvelių perėmiau pilietiškumą, patriotizmą, paveldėjau meilę muzikai. Dainavau ir šokau mokyklose, studijuodama Politechnikos Institute dabartiniame KTU, o baigusi studijas ir darbovietėje „Kauno pienas“. Čia ir susitikau savo gyvenimo meilę, susituokėme. Aš dainavau Kauno chore „Ainiai“, folkloro vokaliniame ansamblyje „Slaunos“.

2013 m įkūrėme Šilainiuose Senjorų klubą „Berželis“, kurio pirmininkė ir renginių organizatorė bei vedančioji esu. Suradau  daug muzikalių žmonių, vienminčių mėgėjų, kaip ir aš,  bei profesonalių muzikantų. Susibūrėm į kapelą „Šaltinis“, kuriai nestinga užsakymų koncertams visoje Lietuvoje. Vadovauju lig šiol senjorų klubui, rašau projektus, kad kasmet su senjorų bendruomene galėtume keliauti, dalyvauti edukacinėse veiklose, sportuoti, šokti, mokytis kompiuterinio raštingumo. Būdama aktyvi stengiuosi visus uždegti noru judėti, sportuoti, šokti.

Sukviečiau dalyvauti projekte „Prisijungusi Lietuva“, kur trejus metus studijavome, kaip  sėkmingai naudotis planšetėmis, kompiuteriais, mobiliais išmaniais telefonais. Viską, ką žinau, stengiuosi perduoti savo klubo senjorams, draugams ir kaimynams. Džiaugiuosi, kad vis daugiau klubiečių  prisijungia ir į mano organizuojamus nuotolinius susirinkimus per „Skype“ ar „Zoom“ platformas, kur mokomės, bendraujam įvairiom temom ir žymiai geriau jaučiamės, gražiau gyvenam. Na, o aš laiminga matydama  besišypsančius žmones, galėdama aktyviu savo pavyzdžiu užkrėsti kitus.“

„Jei reikėtų apibūdinti save keliais žodžiais, greičiausiai pasakyčiau, jog esu žmogus-orkestras – nuolat aktyvi ir besistengianti žengti koja kojon kartu su sparčiu gyvenimo tempu.

Esu Donata, beveik visą gyvenimą gyvenau Utenoje, tačiau prieš kelerius metus persikrausčiau į Klaipėdą arčiau savo dukros šeimos. Ilgus metus buvau viena iš Utenos rajono seniūnių ir aktyviai dalyvavau visuomeninėje veikloje.

Šiuo metu esu Trečiojo amžiaus universiteto studentė Klaipėdos universitete. Kelerius metus buvau grupės seniūnė. Dainuoju moterų vokaliniame ansamblyje „Jūrainė“. Taip pat esu parašiusi savo atsiminimų knygą bei lankau Klaipėdos Simonaitytės bibliotekos klubą, kuriame renkasi žmonės, norintys pasidalinti savo kūryba. Aktyviai dalyvauju pagyvenusių žmonių bendrijos „Raudonas šermukšnis“ veikloje. Esu laiminga, jog galiu suburti naujai atrastas drauges Klaipėdoje bei džiaugtis mūsų bendryste ir ramiais pasivaikščiojimais prie jūros“

„Mama įkvepia mus savo energija, ir įrodo, jog amžius – tikrai ne riba. Gali studijuoti, dainuoti, šokti, burti bendraminčius ir džiaugtis gyvenimu nepriklausomai nuo to kiek metų įrašyta tavo pase“, – vaikai Daiva ir Arvydas.

„Iki šiol stebiuosi savo močiute – kaip ji jaunystėje aplėkdavo visas Utenos rajono sodybas vairuodama motociklą, dirbo per kelis darbus norėdama išleisti vaikus į universitetą... Ir dabar ji išlieka tikra turbo moteris. Dažnai pasijuokiu, jog sunku močiutę pamatyti ramiai sėdinčią vienoje vietoje per visas jos veiklas. Ji – tikrų tikriausias pavyzdys mums visiems, kaip reikia nepasiduoti ir judėti pirmyn“, – anūkė Indrė.

„Gimiau 1959 m. Vilniuje, vėliau šeima persikėlė  į Jonavą, o akademinį kelią  pradėjau Vilniaus kolegijoje, pratęsiau Klaipėdos universitete. Įgijusi choreografės specialybę, džiaugiuosi ja iki šiol.

Sukūrusi šeimą atvykau į Alytų. Ten įkūriau šokių studiją „Svajonė“, kurios vairą neseniai perdaviau savo dukrai Julijai, pakrikštijom naujai – „Primavera“ (isp. pavasaris). Bet ir toliau, pagelbėdama dukrai, dar vis vedu Zumba treniruotes.

Gyvenimą  paskyriau savo keturiems nuostabiausiems vaikams  (dabar jau džiaugiuosi 4 anūkučiais). Tokiam būriui vaikučių augant, tikrai reikėjo daug kantrybės ir atkaklumo, kad gyvenimas būtų kuo pilnavertiškesnis, nors buvo visko...

Nepaisant rūpesčių naštos, intensyvaus darbo šokių studijoje, laisvalaikiu rašiau apysakas, eilėraščius, grojau gitara ir kūriau dainas, nes šie hobiai  lydi nuo vaikystės iki dabar.

Pandemijai užklupus ir uždarius visus  namuose, parašiau šešias knygas. 2020–2021 metais išleistos knygos vaikams ir paaugliams (iki 99 metų):  pasaka – trilogija „Užkeiktoji Baletijos karalystė“ (trys dalys),  „Išdidžiai padebesiais“ (humoristiniai vėjavaikės užrašai), senove dvelkiantys „Senos stoties prisiminimai“ ir „Pražilęs paauglys“ (dar leidykloje).

Šiuo metu ruošiu poezijos ir dainų rinkinį „Paradoksai ir grimasos“.

Manau, kad amžius yra tik skaičiukai, į kuriuos nekreipdami dėmesio galime dar labai daug gyvenime nuveikti.

Citata iš mano knygos: „Ne visada svajonės atneša šlovę ir turtus. Bet dovanoja neįkainojamą patirtį ir džiaugsmą jų siekiant!“.“

„Iš pašaukimo esu gydytojas. Aktyviausio gyvenimo ir veiklos dalis skirta Druskininkuose kurortinės rekreacijos labui... Ypač ji suintensyvėjo atkūrus šalies nepriklausomybę. Daugelį metų teko vadovauti Druskininkų sanatorijų asociacijai, o kartu ir Nacionalinei sanatorijų ir reabilitacijos įstaigų asocijacijai Lietuvoje.
Perėjus į senjorų gretas aktyvumas nesumažėjo... Dešimt metų esu lektorius, skaičiau paskaitų kursą kurortinės rekreacijos tematika Kauno kolegijos Druskininkų filiale. Šalia to, subūriau nemažą būrį senjorų į Druskininkų Trečiojo amžiaus universitetą, kuriam vadovauju iki šiol. Čia skaitau paskaitas, organizuoju konferencijas, seminarus, „Proto mūšius“, edukacines išvykas, fizinio aktyvumo bei sportines veiklas. Mano edukacinės veiklos tematika: Sveiko ilgaamžiškumo teorinių ir praktinių įgūdžių įprasminimas senjorų sąmonėje. Savo patirtimi dalinausi Vilniaus, Alytaus, Lazdijų, Šiaulių ir Veisiejų universitetuose.
Sukaupiau patyrimo vykdant projektines užduotis tiek vietinės, tiek tarptautinės reikšmės...
....man patinka gyvenime kurti galimybes, bet ne jų ieškoti...“

Tai meninės saviveiklos veteranas. Jis iki dabar tebėra ištikimas savo pašaukimui. Retos muzikinės klausos ir puikiai išlavintos atminties pedagogas, filologas Stanislovas turi beveik 55-erių metų pedagoginį darbo stažą, maždaug 72 metų muzikavimo patirtį, ir iki šiol groja įvairiais instrumentais, mintinai deklamuoja ilgiausias garsių poetų eiles.
2020 metais Kavarske subūrė kapelą „Šaltinis“ ir jai vadovauja. Muzika visada buvo S. Svirsko didžioji gyvenimo dalis, o kapela – vaikystės svajonė. „Noras muzikuoti veda į priekį“, – tvirtina Stanislovas Svirskas.

„Jau 15 metu lankau Trečiojo amžiaus universitetą, kultūros ir meno, kraštotyros ir turizmo bei teisės fakultetus.
Savanoriauju Šiaulių Apygardos Teisme. 2016 m. baigiau Gidų kursus ir nuo tada vedu ekskursijas Šiaulių mieste. Buvau ilgametė kultūros darbuotoja-renginių organizatorė, todėl ir dabar aktyviai dalyvauju įvairiuose renginiuose įkūnydama įvairius personažus. 9 metus dirbau Šiaulių Aušros muziejuje, domiuosi Lietuvos ir savo krašto istorija.
Mėgstu siuvinėti ir spalvinti bei kurti mandalas, daug skaitau. Tai pat aktyviai leidžiu laiką: lankau baseiną ir daug vaikštau pėsčiomis. Vykstu į turistines keliones autobusu, nes lėktuvų nemėgstu.“

„Esu Panevėžio rajono gyventoja. Upytės seniūnijos seniūnaitė. Upytės Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčios parapijos komiteto narė. Jau 20 metų dirbu Panevėžio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininke, skatinu žmonių su negalia užimtumą, reabilitaciją, kultūrinį gyvenimą, aktyvumą integruojant į visuomenę. Svarbus kiekvienas žmogus – ar jis su negalia, ar jis garbaus amžiaus, ar jaunas. Norisi, kad žmonės neužsisklęstų savyje, dalyvautų bendruomeniniame gyvenime, pasitikėtų savimi. Organizuoju renginius, konferencijas neįgaliesiems, jų šeimos nariams. Per metus stengiuosi savo draugijos, seniūnijos nariams suorganizuoti pažintines keliones, apsilankyti teatre, koncertuose. Svarbiausia, kad mes mylėtume, padėtume ir tikėtume vienas kitu ir gyventume bendrystėje.“

„Domiuosi knygomis, šokiais, dainomis, kelionėmis, augalininkyste.“

„Aš esu veikli nuo mažų dienų, mama vadino „žybčiku“. Jau pradinėje mokykloje dalyvavau visur: kelionėse, vaidinau spektakliuose, dainavau, šokau, rašiau eiles.
Dirbdama savo darbą, šalia to vadovavau vaikų dramos kolektyvams kultūros namuose, mokyklose.
Išėjusi į užtarnautą pensiją, ėmiausi vadovauti ansambliui „Smaragdas“, kuriam jau 10 m., įkūrėme „Eigulių-Žaliakalnio“ BC, yra dar kitos veiklos, kurias sugalvojau: literatų, rankdarbių, stalo sporto klubas „Eiguva“.
Esu parašiusi ir Lietuvos leidyklos „Alma litera“, „Prašvieta“, LNRS leidykla ir „Eglės leidykla“ išleido mano 9 autorines knygas – 3 poezijos, 6 prozos, romanai.“

Leokadija galėtų pretenduoti net į kelias nominacijas. Nors turi sveikatos problemų, tačiau visada pasipuošusi, nestokoja geros nuotaikos ir jaunatviškos energijos. Bendraujanti, aktyvi užimtumo veiklų dalyvė, domisi sveika gyvensena ir mityba. Stengiasi neatsilikti nuo technologijų pasaulio: naudojasi išmaniuoju telefonu, turi „Facebook“ paskyrą, kuria aktyviai naudojasi, bendrauja ir dalinasi nuotraukomis su artimaisiais ir draugais. Leokadija sako: „noriu būti šiuolaikiška, naudotis galimybėmis, kurias mums duoda gyvenimas. To linkiu ir kitiems.“

„Zina – tikra veikliosios medžiagos petarda, nuolat lekianti su neįtikėtinu geros nuotaikos užtaisu pas pagyvenusiuosius ir pasižyminti neįtikėtinu aktyvumu: skubanti į prasmingas veiklas įtraukti ir muzika, daina užkrėsti pagyvenusius žmones, nuolat stebinanti savo veiklumu ir trykštančia energija bei meile muzikai, žmonėms. Ji tikras gerumo, veiklumo pavyzdys, įrodantis, jog dideliems darbams nereikia didžiulių pinigų – didelė širdis, meilė žmonėms, entuziazmas padeda sukurti stebuklus.
Visą savo darbingą gyvenimą paskyrė Šilalės krašto vaikams ir suaugusiems žmonėms. Nuo 2008 m. išėjo į užtarnautą poilsį, o 2010 m įstojo į LPS „Bočiai“ Šilalės rajono bendriją ir visa siela ir kūnu pasinėrė į bendrijos gyvenimą. Ją išrinko į „Bočių“ Šilalės bendrijos valdybą, kurioje tapo atsakinga už bendrijos kultūrinę veiklą. Zina subūrė mišrų senjorų chorą „Šilas“, kapelą, moterų šokių ratelį ir porinių šokių ratelį. Moteris visą savo laisvalaikį atiduoda „Bočių“ bendrijos veiklai. Kiekvienais metais ji yra pagrindinė senjorų ekskursijų į užsienį organizatorė. Kasmet jos dėka po keletą kartų organizuojamos išvykos į spektaklius, operetes, baletus. Kiekvieną mėnesį organizuojami renginiai, skirti atmintinoms istorinėms datoms, valstybinės šventėms paminėti, žemaičių tradicijoms puoselėti. Už aktyvią visuomeninę veiklą Ziną 2016 m. Šilalės rajono savivaldybė apdovanojo „Pagarbos lašu“.
Dažnai ją pamatysi lekiant pas senjorus glėbyje su akordeonu, lūpose su daina, o širdyje – su didžiule meile žmonėms, nuoširdžiu rūpesčiu ir įkvėpimu nuspalvinti jų kasdienybę šviesesnėmis ir ryškesnėmis spalvomis.“

Titas Milašius – 1948 m. tremtinys, grįžęs iš Krasnojarsko krašto, Lietuvos patriotas, didžiąją karjeros dalį pradirbęs valstybės tarnyboje.
Tito veiklumui ribų nėra – net ir rūpindamasis sergančia žmona Birute, jis tęsė mokymąsi dirbti kompiuteriu, rinko nuosavą Europos filatelijos kolekciją, įskaitant simboliškai brangius prieškarinės Lietuvos pašto ženklus.
Titui vieno hobio niekada neužtenka. Dėl to, per pastaruosius porą metų, pasinėrė net į tris.
Pirma, nusprendė imtis tradicinių obuolių sūrių virimo, tobulindamas jų gamybos technologiją.
Antra, Titas prisėdo ir parašė prisiminimus iš tremties Sibire.
Trečia – atgaivino seną kryždirbystės tradiciją. Įkvėpimas kilo po piligriminės kelionės į Izraelį – atsiminus savo dar tremtyje duotą pažadą pačiam pagaminti sename 1934 m. lietuviškame žurnale matytą kryžių, jei į tėvynę grįš gyvas.
Šiandien Titas pagaminęs jau daugiau nei 20 didelių kryžių, o išsaugotą istorinį 1863 m. sukilimo dalyvio pagamintą kryžių perdavė Nacionaliniam muziejui. Padaręs šio kryžiaus tikslią kopiją, padovanojo ją Lietuvos dailės muziejui, liaudies meno skyriui. Dar vieną originalų trijų kryžių paveikslą taip pat paskyrė Dailės muziejui, dedikavęs jį tremtiniams ir leidinio „Tremtinys“ skaitytojams (ištrauką pridedame).

„Aktyviai dalyvauju Stasio Lozoraičio Senjorų Akademijos veikloj. Esu Dailiųjų amatų fakulteto dekanė. Pati vedu mezgimo užsiėmimus. Fakulteto klausytojos dalyvauja įvairiose parodėlėse. Paruošėme keletą akcijų (pvz. Pažaislio vienuolyno vienuolėms numezgėm šiltų kojinių ir šlepečių. Dabar ruošiam dovanėles senelių namams).
Dalyvauju SLSA organizuojamose įvairiose paskaitose ir užsiėmimuose. Su Turizmo fakulteto keliautojais aktyviai domiuosi Kauno praeitimi ir įžymybėmis. Taip pat dalyvauju Kauno Trečio amžiaus universiteto veikloje, kiek tai leidžia pandeminė situacija.
Nereikia verkšlenti, mąstyti pozityviai ir gyvenimas bus gražus.“

„Esu aktyvi visuomeninėje veikloje. Dalyvauju Kupiškio TAU veikloje, esu šio universiteto rektorė ir turizmo bei kultūros fakulteto dekanė. Stengiuosi aplankyti bemaž visus renginius, kurie vyksta mūsų rajone. Savo veiklumu užkrečiu ir kitus senjorus. Visada pateikiu jiems informaciją tiek elektroniniu paštu, tiek žinutėmis, tiek Facebooko puslapiuose. Per paskutiniuosius pandemijos metus subūriau senjorus, kad pasidalintų savo gyvenimo akimirkomis sudarytoje knygoje „Kupiškio trečiojo amžiaus universitetui – 10 metų“. Gera nuotaika ir mano pačios aktyvumas užkrečia kitus, kyla noras daugiau bendrauti, ieškoti naujų priemonių, naujų veiklų. Turiu gerą intuiciją, didelę pedagoginio darbo patirtį, esu atidi, komunikabili, motyvuota, konkreti, nuosaiki, išlaikau emocinę pusiausvyrą, dėmesinga, gebu išklausyti kiekvieną, o tai žmonėms patinka. Dalyvauju įvairiose grupėse, svarstant tiek projektus, tiek įvairius rajono reikalus (sveikatos, švietimo, etikos ir kt.). Taip pat esu Kupiškio rajono nevyriausybinių organizacijų koalicijos valdybos pirmininkė, todėl savo veiklumu, ryžtingumu, dalyvavimu NVO veikloje ir įvairiuose seminaruose, pati tobulėju, plečiu ir gilinu įvairias žinias, stiprinu praktinius įgūdžius ir perduodu kitiems nariams. Mane dauguma laiko konstruktyvia asmenybe. Stengiuosi išsiaiškinti, jei ko nežinau, kad galėčiau pasidalinti sukaupta ir nauja patirtimi. Mano balsą dažnai išgirsta ir valdžios atstovai. Mano kredo – nugalėti baimes, nebijoti iššūkių ir ieškoti.“

„Dalyvauju tautinio šokio ansamblio „Kalatinis“ veikloje. Turiu du apdovanojimus, dalyvaujant Respublikinio liaudiškų šokių ansamblių konkurse, kaip šauniausias konkurso šokėjas. Aš su kolektyvu dalyvavau ir konkursuose už Lietuvos ribų – Italijoje, Ispanijoje. Dalyvauju respublikinėse šokių šventėse.“

Prieš tapdamas Telšių Žemaitės dramos teatro direktoriumi, K. Šliogeris 27 metus dirbo Telšių rajono Kultūros skyriaus vedėju. Yra buvęs Teatrų ir koncertinių įstaigų tarybos prie Kultūros ministerijos nariu. Nuo 1995 m. aktyviai dalyvauja Lietuvos socialdemokratų partijos Telšių rajono skyriaus veikloje, tad nieko keisto, jog šis žmogus Žemaitijoje puikiai žinomas kaip visuomenininkas. „Teatre praleidau 13-ka metų ir net dabar, būdamas jau gilioje pensijoje, septintus metus dirbu teatre. Nors jam atidaviau daug, bet kultūrai bendrąja prasme – dar daugiau. Todėl iki šios dienos esu neabejingas kultūrai ir viskuo domiuosi“, –sako senjoras.

Kazimieras – ūkininkas, Šeduvos garbės pilietis, aktyviai užsiimantis labdaringa veikla. Viena tokių – visai neseniai p. Kazimiero už privačias lėšas – 1 mln. Eur – Radviliškio r., Rokonių kaime vietiniams gyventojams padovanota raudonų plytų bažnyčia. Tiesa, Kazimieras prie bažnyčios statybų prisidėjo ne tik finansiškai – pats vairavo ekskavatorių, kasė pamatus, kranu kilnojo statybines medžiagas ir net suvirino kryžių.