Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Istoriniai liaudies automobiliai: 1. Prancūzijos simbolis „Citroen 2CV“

Paminklas „Citroen 2CV“
Wikipedia.org nuotr. / Paminklas „Citroen 2CV“
Šaltinis: gazas.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Automobilių kultūra, kaip ir viskas šiame pasaulyje, yra subjektyvi. Todėl labai įvairi ir plati. „Mercedes-Benz“ S klasės automobiliai giriami dėl patogumo, puikios medžiagų salone kokybės, kai tuo tarpu „Ariel Atom“ automobilių mėgėjams patinka dėl visiškai kitų priežasčių. Daugelis svajoja apie brangiausius, greičiausius, aukščiausią socialinį statusą simbolizuojančius automobilius. Tačiau automobilių kultūros istorija rodo, kad įdomu yra ne tik tai, kas yra aukščiau vidutinio automobilio, bet ir žemiau – kas nuo pat pradžių buvo gaminta būti pigiu, lėtu, paprastu automobiliu.

Ši straipsnių serija yra apie būtent tokius liaudies automobilius, kurie buvo sukurti tarnauti kaip pigi transporto priemonė, bet laikui bėgant tapo neatskiriama automobilių kultūros dalimi. Garsiausi tokie automobiliai – „Volkswagen Käfer“, MINI, „Fiat 500“ ir „Citroën 2CV“. Straipsnių serija prasideda nuo pastarojo – „Citroën 2CV“, pravardžiuoto antinu, skėčiu ant ratų, skardiniu automobiliu ir dar daug kitų pavadinimų.

Vienas iš ryškiausių „Citroën 2CV“ bruožų neabejotinai yra išvaizda – neįprastos formos kėbulas vienų nemėgstamas, o kitų labai mylimas, tikrai padaro automobilį lengvai atpažįstamą ir nepalieka abejingų. Tačiau, nors greitai, kaip ir kiti straipsnių serijoje aprašomi automobiliai, citroenas tapo mados aksesuaru, laikmečio stiliau dalimi, jis buvo kuriamas ne tam, kad puoštų turtingų žmonių kiemus. 

Priešingai – pagrindinė mintis 2CV kūrime buvo noras suteikti pigią, patogią ir patikimą transporto priemonę žemdirbiams ir kitiems neturtingiems žmonėms, dar ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje dažniausiai keliavusiems arklių traukiamais vežimais. Ir nors toks sumanymas, regis, neturėtų įnešti tiek daug į automobilių kultūrą, galiausiai 2CV tapo vienu iš žinomiausių ir ilgiausiai gamintų automobilių modelių dvidešimtajame amžiuje.

Wikipedia.org nuotr./„Citroen TPV“ konceptas
Wikipedia.org nuotr./„Citroen TPV“ konceptas

2CV sėkmės istorija kartu yra ir „Citroën“ kompanijos išsigelbėjimo istorija. 1934 m. garsus padangų gamintojas „Michelin“ perėmė „Citroën“. Dar anksčiau buvo svarstoma išplėsti pigių automobilių gamą, taip padidinant kompanijos pelną, nes „Citroën“ po Pirmojo Pasaulinio karo, kuomet gamino masėms prieinamus automobilius, buvo neblogoje finansinėje situacijoje. 

„Michelin“ vykdė rinkos tyrimus ir pigios, patikimos transporto priemonės trūkumas Prancūzijoje buvo akivaizdus: tuo metu daug žmonių šalyje gyveni atokiose vietose, pasiekiamose prastais keliais, ir negalėjo sau leisti įsigyti automobilio. Todėl greitai buvo suformuluoti reikalavimai naujajai mašinai: du valstiečiai ir 50 kg derliaus turėjo patogiai keliauti 50 km/val. greičiu neasfaltuotais keliais iki turgaus. 

Vienas įdomiausių reikalavimų kuriamam automboiliui - galimybė vežti kiaušinius per suartą lauką jų nesudaužant

Automobilis turėjo būti ekonomiškas – negalėjo sunaudoti daugiau nei 3 litrų degalų 100 km. Tačiau pats keisčiausias ir dėl to garsiausias reikalavimas buvo galimybė vežti kiaušinius per suartą lauką jų nesudaužant. Šie reikalavimai parodo, kad automobilis turėjo būti skirtas paprastiems ūkininkams ir itin prastiems keliams.

Taip buvo pradėtas kurti TPV, kurio pavadinimas reiškė „labai mažą automobilį“. Pats „Citroën“ viceprezidentas Pierre‘as Boulanger asmeniškai parinko inžinierius projektui ir smulkmeniškai rūpinosi, kad kiekvienas automobilio komponentas būtų kiek įmanoma lengvesnis. 

1937 m. 20 TPV prototipų jau buvo pagaminti ir badomi. Pirmieji prototipai neturėjo kėbulo, o ir vėlesni turėjo tik po vieną priekinį žibintą. Po įvairių bandymų ir naujų prototipų gamybos TPV 1939 m. buvo paskelbtas paruoštu. Tuomet automobilis turėjo aliuminio kėbulą, nemažai iš magnio pagamintų komponentų, o priekinės sėdynės buvo panašesnės į hamakus – visa tai buvo daroma, kad automobilis būtų kiek įmanoma lengvesnis. 

Wikipedia.org nuotr./„Citroen 2CV“
Wikipedia.org nuotr./„Citroen 2CV“

Priekinius automobilio ratus suko dviejų cilindrų skysčiu aušinamas variklis. 1939 m. vasarą dar 250 bandomųjų modelių buvo pagaminta, po kurių bandymų naujas „Citroën“ modelis buvo pripažintas tinkamu Prancūzijos rinkai. Automobilis gavo 2CV vardą, kuris atspindėjo nedidelius mokesčius (reiškė „Dvi apmokestinamos arklio galios“). 

2CV vardas atspindėjo nedidelius mokesčius (reiškė „Dvi apmokestinamos arklio galios“)

Tuomet jau buvo spausdinami reklaminiai bukletai, tačiau planai buvo sujaukti, kuomet rugsėjį Prancūzija paskelbė karą Vokietijai. Automobilių paroda Paryžiuje buvo atšaukta, kartu su ja kuriam laikui pamirštas ir 2CV debiutas. Pierre‘as Boulanger, prasidėjus okupacijos periodui, atsisakė bendradarbiauti su Vokietijos valdžia, liepė paslėpti arba sunaikinti visus TPV prototipus. 

Visgi šis laikas buvo išnaudotas patobulinti projektui. Buvo suvokta, kad pakilusios aliuminio kainos išpūstų automobilio savikainą, todėl kėbulas buvo perprojektuotas naudoti plonos plieninės skardos lakštus. Pasibaigus karui taip pat buvo pereita nuo skysčiu prie oru aušinamo dviejų cilindrų 0,4 l variklio ir keturių pavarų greičių dėžės. Prancūziški automobiliai su trijų pavarų dėžėmis tuo metu buvo gana populiarūs, tačiau potencialus konkurentas „Fiat 500 Topolino“ turėjo keturias pavaras. Papildoma pavara padėjo susitvarkyti ir su išaugusiu automobilio svoriu pasikeitus naudojamam metalui. 

Wikipedia.org nuotr./„Citroen 2CV Charleston“
Wikipedia.org nuotr./„Citroen 2CV Charleston“

Dėl politinių aplinkybių „Citroën 2CV“ perėjo į masinės gamybos stadiją tik 1948 m., bet ir tuomet, būdamas vienas pigiausių automobilių pasaulyje, jis buvo vienas iš technologiškai pažangiausių.

Kai kurie iš šiuolaikiniams automobiliams, regis, būtinų privalumų, tais laikais buvo sutinkami gana retai. Pavyzdžiui, 2CV montuotas šildytuvas ar keturių pavarų transmisija. 

Buvo ir kitų inovacijų: nepriklausoma pakaba, hidrauliniai stabdžiai visuose keturiuose ratuose (tuo metu pigiuose automobiliuose hidrauliniai stabdžiai įprastai būdavo montuojami tik priekyje), nuimamas stogas, durys, bagažinės ir variklio dangčiai. 

Wikipedia.org nuotr./„Citroen 2CV“ stačiakampiais žibintais
Wikipedia.org nuotr./„Citroen 2CV“ stačiakampiais žibintais

Per visus gamybos metus automobilis buvo nuolat tobulinamas – sumontuotas atskiras variklis valytuvams (anksčiau jie buvo judinami iš pavarų dėžės išvestu lynu, dėl kurio veikė ir spidometras), pridėti diskiniai stabdžiai, nuolat tobulintas variklis. 

Pirmieji modeliai iki maksimalaus 64 km/val. greičio įsibėgėdavo per 43 sek.

Pirmasis keturtaktis dviejų cilindrų 375 kubinių centimetrų variklis buvo sukurtas žiūrint į BMW motociklų variklius ir turėjo vos 6,5 kW. Vėliau didintas variklio tūris, galingiausi modeliai turėjo 25 kW 602 kubinių centimetrų variklius. 

Nors 2CV svėrė mažiau nei 600 kg, variklio galia vis tiek ribojo pasiekiamą greitį – pirmieji modeliai iki maksimalaus 64 km/val. greičio įsibėgėdavo per 43 sek. Maksimalus greitis kilo didėjant varikliams ir 1970 m. jau siekė 100 km/val., o 1981 m. – 115 km/val. 2CV buvo sukurtas prastiems keliams ir pigioms kelionėms, su kuo automobilis puikiai susidorodavo: itin minkšta važiuoklė padėdavo įveikti ir pačios prasčiausios būklės kelius, o mažos degalų sąnaudos, siekusios apie 4,5 l/100 km., leisdavo pasiekti kelionės tikslą labai pigiai. Tačiau gerosios „Citroën 2CV“ savybės ne iš karto jam pelnė šlovę.

Wikipedia.org nuotr./„Citroen 2CV“ 24 val. lenktynės
Wikipedia.org nuotr./„Citroen 2CV“ 24 val. lenktynės

Pasirodęs automobilių pardavimo salonuose 2CV iš karto nesukėlė susižavėjimo bangos. Automobilių žurnalistai jį kritikavo ir šaipėsi, laikydami „Citroën“ pigia skardine. Nepadėjo ir tai, kad automobilį buvo galima įsigyti tik pilkos spalvos. 

Tuo metu žmonėms trūko transporto priemonių, keliai buvo prasti ir „Citroën“ užgriuvo užsakymai. Greitai laukiančiųjų eilė pasidarė tokia ilga, kad žmogus, nusipirkęs automobilį, turėjo laukti penkerius metus, kol jį pamatys, o naudoti 2CV buvo brangesni už naujus. Augant pardavimams augo ir siūloma 2CV įvairovė – pasirodė furgonai, įvairiaspalviai modeliai, keturiais ratais varomi automobiliai. 

Stiprėjanti konkurencija nepalaužė iki tol su pašaipa apkalbamo 2CV. „Fiat 500“ ir 600, „Mini“, o vėliau ir „Renault 4“, kuris galiausiai pardavimais aplenkė 2CV, taikė į panašų rinkos segmentą. Kovoti su konkurentais buvo paleistos įmantrios reklamos kampanijos – į jaunimą nukreiptos reklamos, renginiai – viskas buvo kuriama siekiant pabrėžti 2CV išskirtinumą. Išimamos sėdynės, medžiaginis stogas – dėl svorio ir pigumo naudoti elementai tapo automobilį apibrėžiančiais bruožais ir privalumais, reklaminius plakatus papuošė šūkis „Daugiau nei automobilis – gyvenimo būdas“. 

Wikipedia.org nuotr./„Citroen AMI“ – vienas bandymų pakeisti senstantį 2CV
Wikipedia.org nuotr./„Citroen AMI“ – vienas bandymų pakeisti senstantį 2CV

Blėstančią šlovę dar kartą atgaivino 1975 m. naftos krizė – automobilis buvo pigus, nebrangiai išlaikomas. Tačiau tuomet 2CV tikrai jau nebebuvo tik automobilis, jis buvo tapęs jaunimo gyvenimo būdo, stiliaus atributu. Padėjo ir pasirodymas filme apie Jamesą Bondą: nepaisant įvairių „Aston Martin“, „Alfa Romeo“, „Lotus“ ir kitų prabangių automobilių, „Citroën 2CV“ tapo viena iš žiūrovų mylimiausių ir paties Rogerio Moore‘o mėgstamiausia Bondo mašina. Netruko pasikeisti ir automobilių žurnalistų požiūris: 2CV paprastumas ir prieinamumas jį leido lyginti netgi su „Ford Model T“, automobilis buvo pripažintas geriausiu minimalizmo pritaikymu automobilių kultūroje.

Paskutiniai 2CV nuo konvejerio nuriedėjo 1990 m., o automobilis be esminių dizaino pokyčių buvo gaminamas net 42 metus

Paskutiniai 2CV nuo konvejerio nuriedėjo 1990 m., o automobilis be esminių dizaino pokyčių buvo gaminamas net 42 metus. Per ilgą gamybos istoriją pagaminta daugiau nei 3,8 mln. šių antinų, tačiau įskaitant visus variantus (tokius kaip AMI, „Dyane“), šis skaičius išauga iki 8,7 mln.. Kiti legendiniai konkurentai buvo gaminami dar ilgiau – VW vabalas, MINI, „Renault 4“ gamyklose ir automobilių salonuose išliko kiek ilgiau. Tačiau senstantis 2CV jau nebežavėjo pirkėjų taip, kaip anksčiau, ir nebeatitiko modernių standartų. 

Wikipedia.org nuotr./Paminklas „Citroen 2CV“
Wikipedia.org nuotr./Paminklas „Citroen 2CV“

„Citroën“ ilgai jautė būtinybę atnaujinti 2CV, kelis kartus bandė pakeisti modelį modernesnėmis panašaus dizaino interpretacijomis AMI, „Dyane“, vėliau ir „Visa“, „Ax“ modeliais. Tačiau 2CV paprastumas tapo skiriamuoju bruožu, labai traukusiu minimalizmo gerbėjus. 

Taigi, savo istoriją pradėjęs kaip būtinybė valstiečiams pateikti pigią, patikimą ir paprastą transporto priemonę, 2CV išgyveno bjauriojo ančiuko istoriją ir galiausiai tapo stiliaus ikona, vienu iš ryškiausių XX amžiaus automobilių, patekusių į jaunimo kultūros istorijos puslapius. Net ir dabar jis yra itin mėgstamas kolekcionierių, automobilių žurnalistų. „Citroën 2CV“ buvo sėkmingas ne tik kaip transporto priemonė, bet ir kaip kitokio mąstymo, minimalizmo simbolis.

Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Gazas