Atvykdamas studijuoti aistringas gyvūnų mylėtojas Byronas į Kembridžą iš savo dvaro atsivežė numylėtinį niufaundlendą Boatswainą. Profesūra stojo piestu ir bedė pirštu į koledžo taisykles: šunys studentų kambariuose yra griežtai draudžiami. Byronas bandė įrodinėti, kad jo augintinis yra oriausias padaras visame mieste, bet koledžo vadovybė buvo nepermaldaujama: taisyklės yra taisyklės. Boatswainą teko išsiųsti namo, tačiau Byronas nebuvo pasirengęs tiesiog nuryti kartėlį ir susitaikyti. Po poros metų jis sugalvojo, kaip atkeršyti profesoriams. Bet apie tai šiek tiek vėliau.
Sunku pasakyti, ar nuoskauda dėl nurodymo išsiųsti mylimą augintinį tapo postūmiu iššaukiančiam ir chuliganiškam Byrono elgesiui koledže, ar jis būtų taip elgęsis bet kokiu atveju, nes kitaip nenorėjo ir nemokėjo. Tačiau jo studentiški nuotykiai tapo Kembridžo folkloru, perduodamu iš lūpų į lūpas.
Pasak vieno iš tokių pasakojimų, Byronas nekentė koledžo bibliotekos prižiūrėtojo ir kai kurių ypač sausų dėstytojų. Norėdamas juos viešai pažeminti, jis nusižiūrėjo vieną iš koledžo kieme stovinčių statulų ir naktį, tikriausiai gerokai padauginęs vyno, užsiropštė ant statulos ir ant jos galvos užmovė naktipuodį. Ryte visi studentai leipo juokais, pamatę statulą su „šalmu“, o darbininkai kelias dienas nesugebėjo naktipuodžio nuimti – taip standžiai jis apglėbė statulos galvą.
Naktipuodis ant statulos galvos buvo tik smulkus pokštas. Byrono kambario kaimynai, mėginantys ruoštis paskaitoms, nuolat skundėsi dėl triukšmo – poetas savo kambaryje mėgo treniruotis šaudyti pistoletu. Jis pastatydavo taikinius prie sienos ir pyškindavo tol, kol parako dūmai užpildydavo koridorius.
Lankytojus stebindavo ir jo kambario apstatymas. Byronas laikė dvi lovas, nors miegodavo vienas. Kai kas nors paklausdavo, kam jam antra, jis ramiu veidu atsakydavo, kad viena skirta jam, o kita – jo milžiniškam ego.
Tačiau didžiausią siaubą svečiams keldavo jo mėgstamiausias indas. Savo giminės dvare radęs seno vienuolio kaukolę, Byronas ją nušlifavo, pasidabravo ir pavertė vyno taure. Studijų metais jis įkūrė neformalų „Kaukolės klubą“, kurio nariai, vilkėdami vienuolių abitus, gerdavo vyną iš šios makabriškos taurės, kol Byronas jiems skaitydavo eiles apie mirtį.
Galiausiai Byronas nusprendė, kad atėjo laikas galutiniam „šachui ir matui“ už išvarytą šunį. Jis dvejus metus eilutė po eilutės studijavo universiteto įstatus, kol rado lemtingą išlygą: taisyklės draudė šunis, kates ir net naminius paukščius, bet niekas nepagalvojo uždrausti lokių. 1807 m. rudenį Byronas nuvažiavo į mugę, nusipirko jauną mešką ir tiesiog apgyvendino ją savo kambaryje virš bibliotekos. Kai pasibaisėjusi vadovybė pareikalavo pasiaiškinti, Byronas ramiu veidu atkirto: „Jis turėtų dalyvauti konkurse stipendijai gauti“.
Teisiškai profesoriai buvo priversti nusileisti – įstatuose lokys neminimas, tad jis liko koledže iki pat Byrono studijų pabaigos. Poetas vedžiodavo mešką su pavadėliu po vidinį kiemą, demonstruodamas, kad jo augintinis elgiasi oriau už daugelį Kembridžo studentų.
Byronas visą gyvenimą tikėjo, kad žvėrys turi visus žmogaus privalumus, bet neturi nė vienos jo ydos. O jo nuotykių kupinas gyvenimo laikotarpis koledže galiausiai virto genialiomis eilėmis, kurios privertė visą pasaulį eiti iš proto. Tais pačiais metais, kai Trejybės koledže apsigyveno lokys, studentas Byronas išleido rinkinį „Dykinėjimo valandos“ (Hours of Idleness). Knygos pavadinimas buvo tarsi tiesioginė provokacija profesūrai – lyg autorius sakytų: „Kol jūs čia prakaituojate prie vadovėlių, aš tiesiog dykinėju ir kuriu šedevrus.“ Byronas netgi tyčia nesimokė egzaminams, nes manė, kad tai „žema“, bet diplomą vis tiek gavo – tam pakako jo kilmės, pavardės ir neįtikėtino iškalbingumo.
Daugiau šio autoriaus istorijų galite rasti čia.


