Kokios šalys Antrąjį pasaulinį karą laimėjo, kurios pralaimėjo ir kokia nugalėtojų laikysena neišprovokuoto Rusijos karo prieš Ukrainą, šiuo metu vykstančių taikos derybų klausimu?
Kaip istorijos egzaminą laiko valstybių, atnešusių Europai taiką kone 8 dešimtmečiams, politikai?
Kokios šio egzamino tikros ar tariamos Antrojo pasaulinio karo pergalės pamokos Lietuvai? Kokius faktus svarbu žinoti šių dienų geopolitikos kontekste?
JAV ir Rusija (SSRS) – istoriniai priešai ar sąjungininkai?
Antrojo pasaulinio karo metu sąjungininkai, kuriuos sudarė Didžioji Britanija su savo kolonijomis, ir 1941 m. į karo veiksmus (po Japonijos imperijos gruodžio 7 d. įvykdyto Perl Harboro užpuolimo) įstojusios Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) bei 1939 m. rugsėjį – 1941 m. birželį buvusi nacių sąjungininkė Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga (SSRS) 1945 m. nugalėjo III Reichą Europoje bei nacistų sąjungininkus japonus Ramiajame vandenyne.
Svarbiausi šios koalicijos lyderiai buvo D. Britanijos premjeras Winstonas Churchillis, SSRS diktatorius Josefas Stalinas ir JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas, taip pat žymūs karo vadai – Bernardas Montgomeris, vadovavęs D. Britanijos pajėgoms Afrikoje bei išsilaipinime Normandijoje 1944 m. birželį, George'as Pattonas, vadovavęs JAV pajėgoms Afrikoje ir Europoje, Dwightas Eisenhoweris, pagrindinis sąjungininkų pajėgų vadas Europoje, bei negailestingasis karvedys Georgijus Žukovas, organizavęs Maskvos gynybą ir netausojęs savo karių gyvybių.
Georgijus Žukovas iki šiol nėra pakankamai ištyrinėta karo asmenybė, D. Britanijoje ir JAV jis labiau minimas tik paraštėse kaip pagalbinis karininkas, visą dėmesį skiriant JAV ir D. Britanijos karo vadams, strategijoms. Rusijoje Georgijus Žukovas prisimenamas kaip didis karo vadas, taip vadinamas „pergalės maršalas“.
SSRS buvo priimta į sąjungininkų (laimėtojų) bloką iš esmės dėl to, kad vokiečių armijos buvo įstrigusios SSRS platybėse, taip pat SSRS buvo viena daugiausiai karių turinčių valstybių, tad laikyta, kad ja galima pasinaudoti nacistams susilpninti ir išlošti laiko persigrupuoti ir persiginkluoti.
JAV ginklų pramonė 1941 m. pab. – 1942 m. dar nebuvo itin moderni, nebuvo skiriama pakankamai lėšų gynybai, tad SSRS išnaudojimas naciams silpninti galėjo padėti išlošti laiko.
Ir iki šios sąjungos, ir po jos, tiksliau – nuo pat tapimo imperija Rusija visas Vakarų valstybes laiko savo priešėmis, o po SSRS suirimo vieno svarbiausių Rusijos ideologų A. Dugino idėjos, kad reikia atkurti SSRS, nepaisant kitų šalių nuomonės, ir kovoti prieš „degradavusius“ Vakarus, Rusijoje yra tapusios oficialiu naratyvu.
Tad Rusija ir JAV iš esmės negali būti tvariomis sąjungininkėmis ne tik dėl skirtingų politinių sistemų ir santykių su praeitimi ir dabartimi, tačiau ir dėl to, kad Rusija JAV laiko savo mirtina prieše, kuri esą siekia išnaikinti „tyrą rusišką pradą“ „degradacinėmis“ idėjomis. Šitai turėtų suprasti ir įsiminti visi vadinamųjų Vakarų politiniai lyderiai.
SSRS: šalis didvyrė ar išdavikė? Kiek galima tikėti Rusijos rašoma istorija?
SSRS, kuri klastojo savo karo aukų ir sužeistųjų skaičius, slėpė nepatogias tiesas, o visus bandžiusius ją tirti bei savo paties kareivius, per II pasaulinį karą pakliuvusius į nacistų nelaisvę, represavo suėmimais ir Gulago sistemos pragaro ratais vis išvengia istorinio teisingumo.
Neretai pamirštama, kad SSRS buvo ne mažiau žiauri totalitarinė valstybė už nacistinę Vokietiją ar imperialistinę Japoniją, o po II pasaulinio karo sąjungininkai – JAV ir D. Britanija – pradėjo Šaltąjį karą su SSRS.
Po SSRS žlugimo Rusija nenorėjo atvirai tirti savo praeities, ir nors buvo atverti archyvai, tačiau juose neleista vykdyti nešališkų tyrimų, o dabartiniam Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui atėjus į valdžią, tiesa buvo užrakinta archyvuose, o Leonido Brežnevo sukurtas gegužės 9-os dienos minėjimas buvo įteisintas minimų švenčių panteone.
2022 m. vasario 24 d. V. Putinui pradėjus karą prieš Ukrainą, rusų propagandoje minimas gegužės 9-osios mitas, esą SSRS viena pati nugalėjo nacistinę Vokietiją ir išlaisvino Rytų Europą nuo nacių priespaudos, visiškai nutylint kitų sąjungininkų indėlį ir komunistų atneštą priespaudą.
Rusijoje istorijos vadovėliai yra perrašomi taip, kad būtų sudaromas įspūdis, jog tik viena SSRS, be jokių paramų, apsiginklavo moderniais ginklais ir nugalėjo nacistinę Vokietiją. JAV Lendlizas nėra beveik visiškai minimas.
Rusija nuolatos vykdo tiek savo, tiek planuojamų savo įtakos zonoje išlaikyti šalių istorijos perrašymą taip, kad atitiktų valdančio režimo siekius, kas nėra vien šios šalies realybė.
Istoriją perrašinėja ir Šiaurės Korėja, Kinija, tą darė ir nacistinė Vokietija bei fašistinė Italija. Rusijos prezidento V.Putino įsakais draudžiama II pasaulinį karą tirti europiečių istorikų duomenimis, kaip nors minėti sovietų nusikaltimus bei praradimus pirmomis SSRS – nacistinės Vokietijos karo dienomis, taip pat tirti SSRS vykdytą R. Europos okupaciją 1939 m. rugsėjo – 1941 m. birželio mėn.
Rusijos dabartiniais naratyvais, kaip ir bet kuriais naratyvais Rusijos istorijoje, tikėti negalima, nes jie ne tik nepastovūs, jie melagingi, ideologizuoti ir kartais kone išmonė.
Be to, Rusija niekada nepripažįsta praeities klaidų ir nuolatos stengiasi užimti teritorijas, kurios anksčiau buvo okupuotos tiek Rusijos imperijos, tiek SSRS.
Ar šiandien įmanomas JAV ir Rusijos bendradarbiavimas? Kur lieka Europa?
Šiais metais, minint 80-ąsias II pasaulinio karo pabaigos metines Europoje, verta atpažinti skirtumus tarp sąjungininkų pajėgų ir vadovybių bei nustatyti, ar skirtumai yra šiuolaikinėse JAV, D. Britanijoje ir Rusijoje.
II pasaulinio karo metu JAV ir D. Britanija nevienodai traktavo nacistinę Vokietiją. D. Britanijai 1940 m. vasarą, po vokiečių įvykdyto Prancūzijos užėmimo, teko kovoti praktiškai vienai – JAV nesikišo į karą Europoje, laikėsi izoliacionistinės politikos, o SSRS buvo Vokietijos sąjungininkė, aprūpindavusi ją ištekliais, grūdais, anglimi ir geležies rūda.
JAV ne tik buvo stiprus pronacistinis ir profašistinis judėjimas, reikalavęs nesikišti į Europos reikalus, bet ji taipogi turėjo kolonijų Ramiajame vandenyne, kaip ir Prancūzija, Olandija, D. Britanija.
Kuomet Japonijos imperija 1940–1942 m. vykdė ekspansinę politiką, siekdama pasiimti naudingąsias iškasenas, kurių reikėjo jos karo mašinai, JAV 1941 m. įvedė embargo politiką Japonijai, atkirsdama jos naftos gavybą.
Japonija 1941 m. gruodžio 7 d. įvykdė išpuolį prieš JAV laivyną Perl Harbore, ir kitą dieną JAV įsitraukė į karą prieš Japoniją, o po keleto dienų paskelbė karą ir III Reichui su Italija, pastarosios taip pat paskelbė karą JAV.
Į antihitlerinę koaliciją, formuotą nuo 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašytos Atlanto chartijos, buvo įtraukta JAV bei SSRS, taip suformuojant du pagrindinius karinius blokus – Sąjungininkus (JAV, D. Britanija ir SSRS) bei Ašies valstybes (III Reichas, fašistinė Italija ir imperialistinė Japonija).
Sąjungininkai buvo labai skirtingi – D. Britanija buvo monarchija su parlamentiniu valdymu ir kolonijinėmis pajėgomis, JAV neturėjo tiek kolonijų, bet Kongresas ir prezidentas savo pajėgumuose turėjo milžiniškus naftos, plieno, anglies išteklius bei pramoninę jėgą, SSRS buvo totalitarinė valstybė su milžiniška lagerių sistema bei milžiniškais gyvosios jėgos ištekliais.
D. Britanija ir JAV buvo kapitalistinės valstybės, kurios taip pat skaičiavo ir karo kainą pinigais, o SSRS turėjo izoliacinę ekonomiką, paremtą planais, kurie dažnai buvo visiškai neįgyvendinami.
Šiomis dienomis D. Britanija nebeturi kolonijų, vykdo "Brexit" politiką, nors anksčiau priklausė Europos Sąjungai, JAV išlieka NATO nare, tačiau jos prezidentas Donaldas Trumpas turi autoritarinio vadovo bruožų, vis labiau šliedamasis prie karo Ukrainoje sukėlėjo, karo nusikaltėlio Vladimiro Putino.
Rusijoje V.Putinas yra įvedęs tvirtą autoritarinį režimą, tačiau Rusija nebėra tokia atsitvėrusi kaip kad buvo SSRS, viską lemia visai kitokie prekybiniai ir ekonominiai ryšiai.
Dabartinėmis dienomis dėl itin sudėtingos geopolitinės situacijos, visiškai skirtingų JAV ir D. Britanijos bei ES vadovų siekių ir vizijų, labai sunku pasakyti, ar lygiai toks pat bendradarbiavimas kaip II pasaulinio karo metu galimas, nes į politinę areną įžengė visai kitokie „žaidėjai“ – geopolitiniai ekonominiai ryšiai, postkolonijinė istorija, branduoliniai aljansai ir šalys, socialiniai tinklai ir jų kuriamos ne visada patikimos naujienų sritys, hibridinė karyba kibernetiniame fronte.
Nors JAV išlieka demokratiška, tačiau D.Trumpo administracijos autoritariniai žingsniai, ypač kišimasis į universitetų veiklą bei patikėtinių, D.Trumpui patinkančių asmenų, kurie nuolat giria jo ego (anot filosofės Hannos Arendt, totalitarinis vadas pirmiausia apsistato save artima aplinka, kuri negalėtų egzistuoti be vado), iškėlimas į svarbius postus, šalį pamažu stumia link autoritarinio valdymo.
D. Britanijoje taip pat atsiranda nemažai problemų dėl Brexit‘o, nors tiek JAV, tiek D. Britanija lieka NATO narėmis. Dabar Rusijos – JAV bendradarbiavimas vargiai įmanomas tarptautiniu lygmeniu, tačiau D.Trumpas neretai palaiko V.Putino argumentus, nors nesako to viešai, išsisukinėja, o Europa iš esmės lieka viduryje tarp JAV ir Rusijos.
Tačiau Europą sudarant NATO narėms, o JAV taip pat esant NATO nare, Europa nėra atiduodama Rusijai, nors dabartinė geopolitinė situacija yra itin sudėtinga.
Pergalės diena karo istorinei atminčiai ar propagandai?
Kalbant apie karo atmintį šiose valstybėse, JAV ir D. Britanijoje karas yra prisimenamas ir minimas, apie jį parašyta daug išsamių, nešališkų tyrimų, sukurta filmų ir videožaidimų pramonė, kuriai šio konflikto tema padarė milžinišką įtaką, taip pat rengiami minėjimai, susitikimai su veteranais, kurių skaičius vis mažėja.
Rusijoje II pasaulinis karas yra mitologizuota propagandinė tema – visiškai neminimi milžiniški nuostoliai, kuriuos SSRS patyrė 1941 m. vasarą – rudenį, kuomet ištisos armijos buvo vokiečių paimamos į nelaisvę.
Sovietų karo belaisvių mirė 2,5–3 mln., daugiausiai iš bado. Taip pat neminimas raudonarmiečių teroras ir žudynės, vykdytos Vokietijoje, Lenkijoje ir Rytprūsiuose 1944–1945 m., po II pasaulinio karo vykdyta brutali R. Europos okupacija ir aneksija.
V.Putinas gegužės 9 d., arba „Pergalės dieną“, pavertė Rusijos jėgos demonstracijos švente – per televiziją rodomi riedantys tankai, tanketės, branduolinės raketos, turintys demonstruoti tariamą Rusijos neįveikiamumą.
Stalinui valdant SSRS, iki II pasaulinio karo propagandiniuose plakatuose bei Raudonojoje aikštėje taip pat vyko karinės technikos paradai, propaganda kūrė SSRS neįveikiamumo įspūdį. Tad V. Putinas iš esmės kopijuoja tai, ką darė J. Stalinas ir iki jo valdę carai – demonstruoja „nenugalimumą“ ir stiprumą, Rusijos imperijos bei SSRS armijas, jėgos struktūras.
Rusijoje taip pat gegužės 9-oji yra tarsi SSRS ir dabartinės Rusijos federacijos tąsa ir ryšys – jaunimui rodomi garsūs mūšiai, traktuojami taip, kad neliktų jokių abejonių, kad SSRS buvo stipriausia, rengiami susitikimai su veteranais, kurie turi pasakoti, kaip kovojo prieš nacizmą ir skatinti jaunimą daryti tą patį.
Po Rusijos invazijos į Ukrainą gegužės 9-oji laikoma kaip „rusų kovos prieš fašizmą“ tąsa, fašistų etiketę klijuojant ukrainiečiams ir taip teisinant prievartavimus, žudynes, kankinimus, Rusijos armijos vykdomus Ukrainoje šiuo metu. To įrodymas yra matomas iš rusų propagandinių plakatų ir stendų su „Pergalės dienos“ motyvais ir aspektais, pastatytų užimtose Ukrainos teritorijose.
Dabartiniai Europos ir JAV politikai, visuomenės žurnalistai šiuos faktus žino, daugiausiai dėl Ukrainos spec. tarnybų atliekamų tyrimų, videomedžiagos, keliamos į oficialius Ukrainos valdžios tinklalapius bei socialinius tinklus, tokius kaip „Instagram“ ar „Facebook“, tad jie mato, kas vyksta Ukrainoje, tačiau lėtas veikimas kainuoja brangų laiką, kurį Rusija išnaudoja tolimesnėms dezinformacijos kampanijoms bei hibridinei karybai.
Prieš 80 metų, pasibaigus karo veiksmams Europoje ir Ramiajame vandenyne, tuometėje Rusijoje ir jos okupuotose šalyse neminėta gegužės 9–oji kaip iškilminga diena, tą įvedė Leonidas Brežnevas XX a. 7 deš.
Brežnevo valdymo laikotarpis pasižymėjo klaikiais kontrastais tarp valdančios komunistų partijos – prabanga, automobiliai, ekskliuzyviniai pirkiniai spec. parduotuvėse – ir likusios visuomenės dalies, krečiamos korupcijos, vis didėjančio prekių stygiaus ir propagandos neatitikimo tikrovėje.
Siekdamas užslėpti tokį kontrastą ir kažkaip vienyti žmones po komunistų partijos šūkiais, buvo atgaivinamas nemažai SSRS populiacijos daliai vis dar nostalgiją sukeldavusio J. Stalino kultas, o viena didžiausių švenčių tapo gegužės 9-oji, paversta valstybine nedarbo diena.
Anot lietuvių istoriko dr. Mariaus Ėmužio, minėjimai SSRS iš pradžių vyko, bet labiau pagarbesne tematika – neštos gėlės ant kapų, virta kareiviška košė ir daugiausiai tuo rūpinosi veteranai.
Būtent L. Brežnevo laikais, anot istoriko, Pergalės diena tapo pompastišku renginiu. Įdomu tai, kad pats L. Brežnevas buvo dalyvavęs II pasauliniame kare, tačiau kaip neįtakingas politrukas – armijai priskirtas ideologinis – politinis vadovas, turėjęs karius indoktrinuoti komunistų doktrinomis.
Karas ir jo atmintis L. Brežnevo laikais tapo mobilizaciniu aspektu. Anot Vilniaus univeristeto docento, istorijos mokslų daktaro Algirdo Jakubčionio, švenčių esme ir tapo paradai, pompastika, nes neparodęs spindesio ir pompastiškumo negalėjai atšvęsti.
D. Britanijoje ir JAV tokių švenčių buvo labai mažai, nes šioms valstybėms po II pasaulinio karo ir Šaltojo karo metu teko kovoti su komunistais, stengtis juos įveikti.
Minėjimai buvo daromi, tačiau tikrai ne taip, kaip SSRS – jie buvo labiau pagarbesni, tačiau dažnu atveju veteranai buvo primirštami.
Dabartinėje Rusijoje Pergalės diena naudojama tik propagandai, nes autoritarinio Rusijos prezidento V.Putino sukurta aplinka ir išleidžiami vis nauji represiniai ir cenzūriniai įsakymai sukūrė terpę, kurioje yra labai sunku vykdyti patikimus istorinius tyrimu.
Taipogi pačių II pasaulinio karo veteranų Rusijoje yra likę labai nedaug, ir tie patys, kurie liko, neretai nenori kapstytis po savo pačių ir savo šalies sudėtingas praeitis.
D. Britanijoje ir JAV situacija kiek kitokia – šiose šalyse taip pat yra likę mažai II pasaulinio karo veteranų, tačiau jų pasakojimai yra išleisti knygų formatais, užfiksuoti interviu, o dėl cenzūros nebuvimo galima kalbėti laisvai, tirti praeitį ir kelti aktualius klausimus.
Istorijos egzaminą laiko silpnai
Vis dėlto, iš šiandienos perspektyvos galima teigti, kad Vakarai – D. Britanija, JAV – Antrąjį pasaulinį karą pralaimėjo. Tai akivaizdu vertinant jų laikyseną į Putino režimo karą Ukrainoje, politiniame lauke, taip pat kariniame lauke. Po II pasaulinio karo Vakarai taip pat neturėjo daug galimybių kovoti su SSRS atvirame mūšio lauke, taipogi Jaltos konferencijoje, kur buvo tartasi dėl pokarinės Europos likimo, Baltijos šalių, Lenkijos ir R. Europos nepriklausomybės klausimas net nebuvo svarstytas – teritorijos tiesiog perduotos SSRS valdymui, tačiau SSRS turėjo pažadėti, kad leis surengti nepriklausomus rinkimus, kur šių šalių atstovai galės išreikšti savo valią. Šios konferencijos metu D. Britanija ir JAV pažeidė Atlanto chartijos trečio straipsnio įsipareigojimus, o SSRS niekada ir neketino jų laikytis, pažadai tebuvo skirti apdumti akis Vakarams. Tai yra vienas didžiausių suklydimų – sąjungininkai manė, kad viską galima nuspręsti demokratiniais pagrindais, ir nematė, jog jų pusėje kariavusi SSRS neleis ir neketina leisti jokių nepriklausomų rinkimų. D. Britanija ir JAV taip pat nelabai žinojo R. Europos šalių istoriją, manė, kad tai rusiškos teritorijos. V. Čerčilis ir F. Ruzveltas taip pat nematė J. Stalino tikrųjų ketinimų – anot Kelno universiteto istoriko dr. Josto Dülffer‘io, su J. Stalinu jie buvo susitikę tik Teherano konferencijoje 1943 m., kur sutarta atidaryti antrąjį frontą, kad būtų galima įveikti Hitlerį, ir manė, kad ir toliau bus galima dirbti kaip anksčiau: su kompromisais ir nuolaidomis. Šiais laikais, V. Putinui vykdant invaziją į Ukrainą ir norint pasiimti visą R. Europą, JAV, valdoma D. Trumpo, taip pat V. Europos valstybės nesupranta, kad karas Ukrainoje yra visos Europos karas ir kol rusai nebus sustabdyti Ukrainoje, tol jie eis toliau, ir jokie kompromisai ar ekonominiai sandėriai čia nepadės. Tiek SSRS, tiek dabartinė Rusija niekada nesilaikė jokių susitarimų ir teisių, iškreipdavo jas taip, kad tiktų propagandai – esą SSRS/ Rusija „išlaisvina“ tautas nuo „fašizmo“, tačiau iš tikrųjų jie nešė okupaciją ir priespaudą. Jei susitarimų ir buvo laikomasi, tai tik tiek, kiek tai naudinga SSRS/ Rusijai, abipusė partnerystė ir pagarba niekada nebuvo šios valstybės esmė ar sudedamoji dalis.
Lietuva iš II pasaulinio karo pamokų turėtų pasimokyti, kad negalima pernelyg pasitikėti JAV ar V. Europos pažadais, ir kad reikia mokėti patiems apsiginti.
Dabar Lietuva yra įstojusi į NATO, tačiau pati NATO labai vangiai skiria pakankamą biudžetą gynybai, kuri nebuvo akcentuojama nuo pat Šaltojo karo pabaigos, viską paliekant ekonominėms sutartims ir prekybai su Rusija, kuri dėl šių pinigų labai sustiprino savo ginklų gamybą.
Pagrindinė Antrojo pasaulinio karo „pergalės“ pamoka – net turint teisinius dokumentus, net esant neoficialiems pažadams ar esant gynybiniame aljanse negalima tikėtis, kad jis visada bus neišardomas, ir reikia investuoti į gynybą, aktyviai dalyvauti atgrasyme ir gynybiniuose projektuose.
