Žodis tvanas gali būti vartojamas keliomis prasmės. Siauresne prasme, tai stichinė nelaimė, sukelta staigaus vandens pertekliaus, platesne – pasaulio užtvindymas, katastrofa.
Sovietų kariuomenės antplūdis į Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. buvo tarsi stichinė nelaimė, į kurią savalaikiai nesureagavo, o gal net ir nebandė sureaguoti tuometinis valdantysis elitas.
O po to sekusi Lietuvos sovietizacija virto tikra katastrofa jos gyventojams, kurios esmę I. Šeiniaus knygos pavadinime nusakė būdvardis raudonasis.
Autoriaus pastaba: šis rašinys nėra istorijos tyrimas. Tai tik istoriko minčių ir samprotavimų, kilusių skaitant prieš 85-rius metus rašytus dienoraščius, apibendrinimas. Dokumentuota esė.
Apie 1940 m. Sovietų Sąjungos įvykdytą Lietuvos okupaciją ir jos padarinius yra parašyta nemažai mokslinių publikacijų, prisiminimų, publicistinių bei grožinės literatūros kūrinių.
Šio rašinio tikslas – atkurti to laikotarpio įvykius Panevėžio krašte pagal juos stebėjusių ar juose dalyvavusių žmonių liudijimus. Ir tai atlikti remiantis ne jų po keliolikos ar keliasdešimt metų parašytais atsiminimais, bet išlikusiais dienoraščių įrašais, kurie buvo padaryti nuo aprašomų įvykių praėjus tik kelioms dienoms ar net valandos.
Dienoraštis, skirtingai nuo vėliau parašytų prisiminimų, kurie neretai būna papildyti tyrinėtojų pateiktais faktais arba kitų žmonių atsiminimais, leidžia betarpiškiau priartėti prie aprašomų įvykių ir pajausti to laikotarpio visuomenės nuotaikas.
Dėliojant šį pasakojimą, remtasi kelių žmonių dienoraščiais, kuriuose užfiksuoti įvykiai nuo „raudonojo tvano“ pradžios 1940 m. birželio 15 d. iki Lietuvos panardinimo į „raudonąjį liūną“ tų pačių metų liepos 21 d. paskelbiant ją Lietuvos SSR.
Vienu iš tokių dienoraščių yra pedagogo, rašytojo Motiejaus Lukšio ((1907–1996) keturiasdešimties sąsiuvinio lapų dydžio rankraštinis fragmentas, dabar saugomas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos (PAVB) rankraštyne.
Jis buvo rastas 1994 m. vasarą Panevėžyje ardant seną namą. Tarp statybinių atliekų besimėtančio per pusę sulenkto trupančiais, pageltusiais lapais sąsiuvinio jį radęs statybininkas neišmetė, bet perdavė kraštotyrininkei Irenai Rudzinskienei.
Ji nustatė, kad tas sąsiuvinis – tai panevėžiečio mokytojo M.Lukšio dienoraštis, rašytas 1940 m. sausio 3–liepos 15 dienomis ir surado tada dar gyvenusį, bet jau sunkiai sirgusį, jo savininką. Taip 1995 m. dienoraštis vėl grįžo pas savo autorių.
Mokytojui mirus, jo dukra Nijolė dienoraštį, kartu su kitais M.Lukšio dokumentais, perdavė saugoti PAVB rankraštynui.
Rašant šį straipsnį, taip pat remtasi rašytojo ir poeto Vinco Mykolaičio-Putino, kuris tomis lemtingomis Lietuvai dienomis ilsėjosi netoli Panevėžio esančiame Likėnų kurorte, dienoraščiu, kunigo Antano Pauliuko, tuo metu gyvenusio Teresdvaryje (Panevėžio apskr. Karsakiškio seniūnija) „Dienynu“ bei kanauninko Povilo Dogelio, fiksavusio tų dienų įvykius iš Kauno, dienoraščiu, taip pat to laiko periodine spauda.
Straipsnio tekste pateikiamos ištraukos iš minėtų dienoraščių spausdinamos kursyvu, jų kalba ir rašyba kiek pataisyta, įrašų pateikimo forma suvienodinta.
Praleistos teksto vietos pažymėtos laužtiniais skliaustais su daugtaškiu. Pabaigoje pateiktas naudotų šaltinių ir literatūros sąrašas.
AUDROS DEBESYS
Paskutinis 1940 m. pavasario mėnuo Lietuvoje buvo permainingas. Gegužės pradžia buvo šalta ir sausa. Antroje mėnesio pusėje šiek tiek atšilo ir palijo, bet laukai ir medžiai vos tik pradėjo žaliuoti. Pačioje gegužės pabaigoje vasariškai sušilo.
Iš V. Mykolaičio-Putino dienoraščio:
Vilnius.
Gegužės 28 d., antradienis. [...] Jau visą savaitę gražus, stačiai vasariškas oras. Kraupiai atrodo iššalę sodai. Visa Lietuva kaip po gaisro.
Jeigu tą pavasarį Lietuva tik atrodė „kaip po gaisro“, tai kitos Europos šalys jau buvo paskendusios tikrose karo liepsnose.
Po Molotovo – Ribentropo pakto pasirašymo 1939 m. rugpjūčio 23 d., Vokietija, o vėliau ir Sovietų Sąjunga užpuolė ir okupavo Lenkiją. Lapkričio mėnesį sovietų kariuomenė įsiveržė į Suomiją. 1940 m. balandį vokiečiai užėmė Daniją ir beveik visą Norvegiją, gegužę peržengė Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų sienas ir šias valstybes okupavo. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos sąjunginė kariuomenė, spaudžiama vermachto, buvo priversta trauktis.
Tą pavasarį karo grėsmė, tačiau visai iš kitos pusės, pakibo ir virš Lietuvos.
Iš Motiejaus Lukšio dienoraščio:
Panevėžys.
Gegužės 30 d. Rytą radijas pranešė, kad SSSR įteikė Lietuvai protestą. Kaltina Lietuvos vyriausybę, kad su jos žinia suimami ir tardomi rusų kariai su tikslu išgauti žinių apie rusų tankus.
Nauja spėliojimų banga nusirito per kraštą. Ar tai tikras dalykas, ar provokacija? Kieno? Kuriam tikslui ?[...]
Notą dėl tariamo raudonarmiečių grobimo iš sovietų bazių, esančių Lietuvos teritorijoje, Sovietų Sąjunga įteikė Lietuvai dar gegužės 25 d. Apie tai gyventojams per radiją ir spaudą buvo paskelbta tik gegužės 30 d.
Tuo laiku pagrindinėmis operatyvios informacijos sklaidos priemonėmis buvo periodinė spauda ir radijas.
Radijo aparatus turėjo nedaugelis gyventojų, bet ir centrinė spauda iš Kauno pasiekdavo Panevėžį palyginti gana greitai, nes buvo atvežama maršrutiniais keleiviniais autobusais, kurie atvykdavo kasdien tris kartus per dieną.
Tie, kurie skaitė tik vietinį laikraštį „Panevėžio garsas“ apie „iškilusius paskutinių dienų nesklandumus (raudonarmiečių dingimus iš sovietų bazių Lietuvoje)“ sužinojo tik birželio 8 d., kai jame buvo atspausdinta žinutė apie Lietuvos ministro pirmininko Antano Merkio išvykimą į Maskvą birželio 6-ąją.
Esant tokiai dozuotai informacijos sklaidai, nenuostabu, jog Lietuvos gyventojų tarpe, ir ne tik provincijoje, kilo įvairių klausimų ir spėliojimų.
Iš V. Mykolaičio-Putino dienoraščio:
Vilnius.
Birželio 6 d. Lietuvių-sovietų santykiuose vyksta kažkas negera. Molotovas „pakvietė“ į Maskvą Merkį ir tas šiandien ten išvyko [...]. Vėl nerimas ir begalės visokių spėlionių. Jei jau kviečiamas ministras pirmininkas, tai dalykai, matyt, ne kasdieniai.
Lietuvos gyvenimas kaskart vis labiau siaurėja, ateitis niaukiasi. Ką mums padės visi tankai, aeroplanai, priešlėktuviniai pabūklai ir kiti barškalai mus supančių galybių akivaizdoje. Reikėjo lietuvio dvasią ginkluoti, kaimietį sąmoninti ir šviesti, mokyklas statyti.
Visi laukė to vizito į Maskvą rezultatų. Po šešių dienų iš SSSR sugrįžusio V. Merkio pareiškimas spaudai esą jis yra patenkintas savo vizitu ir „išsikalbėjimu“ su V. Molotovu bei pasakojimas apie įspūdžius aplankius žemės ūkio parodą bei Maskvos – Volgos kanalą buvo visai ne ta informacija, kurios laukė Lietuvos visuomenė.
Iš Motiejaus Lukšio dienoraščio:
Panevėžys
Birželio 9 d. [turi būti 12]. Iš Maskvos grįžo Ministras Pirmininkas Merkys. Papasakojo, kad kelionė pavykusi : keletą kartų matęsis su užsienio reikalų liaudies komisaru, aplankęs parodą, kanalą – ir sugrįžęs! Urbšys [Lietuvos užsienio reikalų ministras] ir kiti dar likę išsiaiškinti kai kuriuos reikalus. – Ir viskas! Tuo niekas nepasitenkina. Visi kalba, kad rusas nori užimti Lietuvą. Iš tikrųjų, ką [jis] buria, sunku pasakyti, baisu ir spėlioti.
Valdžiai nieko konkretaus nepranešant apie pokalbius Maskvoje, Lietuvoje toliau sklandė įvairūs gandai ir spėliojimai, o žmonės gyveno savo kasdienį gyvenimą.
Birželio 13 d. buvo atšvęstos antaninės, mokyklos ruošėsi mokinių išleistuvėms savaitgalyje. Panevėžio šaulių namuose birželio 14 d. buvo suvaidintas Kauno valstybinio dramos teatro spektaklis „Prieš saulėlydį“, kitą dieną – „Vincas Kudirka“.
Sekmadienį, birželio 16 d., Panevėžio katedroje turėjo įvykti 9 Kauno kunigų seminarijos auklėtinių-panevėžiečių įšventinimas į kunigus. Vytauto parke buvo numatytas maudymosi sezono atidarymas... O iš Prancūzijos skriejo nerimastingos žinios – vokiečių kariuomenė baigia apsupti Paryžių!
LIŪTIS
Iš Motiejaus Lukšio dienoraščio:
Panevėžys.
Birželio 15 d. Paryžius jau pasidavė !
Susirūpinęs [mokinių] išleistuvėmis (VI skyriaus), 16 val. grįžtu iš miesto – namie ašaros. Net šiurpas nukrėtė. Kas gi atsitiko? Žmona išsigandusi. Karas!
Per radiją pranešė, kad SSSR įteikė Lietuvai reikalavimus:
- 15 val. SSSR kariuomenė peržengia Lietuvos sienas (5 vietose) ir užima Kauną, Vilnių, Panevėžį, Šiaulius ir Raseinius.
- Dėl kariuomenės išskirstymo 20 val. tarsis gen. Vitkauskas su vienu rusų generolu.
Vakare pranešė, kad 14 d. rusų vyriausybė įteikė Lietuvai ultimatumą: 1. Įleisti kariuomenę. 2. Sudaryti naują vyriausybę. 3. Vidaus Reikalų Ministerį Skučą, Saugumo Departamento Direktorių Povilaitį – atiduoti teismui – jie visų nesusipratimų kaltininkai. Šios dienos [t. y. birželio 15 d.] 9 val. ryto Lietuvos vyriausybė reikalavimus priėmė.
ELTOS pranešimas apie sovietų kariuomenės įžengimą į Lietuvą birželio 15 d. nuo 15 val. buvo kartojamas per radiją kas penkiolika minučių, tarpus tarp jo užpildant transliuojama lyrine muzika.
Daugiau apie birželio 14 d. 23 val. gautą SSSR ultimatumą ir Lietuvos vyriausybės sprendimą jį priimti žmonės sužinojo tik birželio 15 d. pavakare, kai Kauno gatvėmis jau dardėjo sovietų tankai.
O apie tos nakties pas prezidentą vykusio Ministrų Tarybos posėdžio, kuriame dalyvavo ir kariuomenės vadas bei štabo viršininkas, bent kokias detales viešai pranešta nebuvo.
Tame posėdyje Lietuvos valdantysis elitas pasirodė visiškai bejėgiu ir nepasiruošusiu bent simboliškai pasipriešinti sovietų ultimatumui. Vieni dalyvavusieji posėdyje, su ministro pirmininko pavaduotoju Kazimieru Bizausku priešakyje, tikėdamiesi, pasinaudojus susidariusia padėtimi, nušalinti nuo valdžios Antaną Smetoną, pasisakė už nesipriešinimą ir ultimatumo priėmimą.
Kiti, parėmusieji prezidento nusistatymą pasipriešinti, bet kariuomenės vadams tam nepritarus ir palaikius nesipriešinimo šalininkus, net nesugebėjo pasiekti, kad būtų priimtas nutarimas bent pareikšti protestą Sovietų Sąjungai prieš jos neteisėtus veiksmus.
Paskutinis Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės posėdis baigėsi besąlygišku sovietų ultimatumo priėmimu.
Panevėžyje okupantų kariuomenė pasirodė birželio 16 d. rytą.
Iš Motiejaus Lukšio dienoraščio:
Panevėžys.
Birželio 16 d. Diena saulėta, šilta. Sekmadienis. 9 val. Katedroje suteikti 9 kunigams šventinimai.
Nuo ankstaus ryto dunda SSSR šarvuočiai, tankai. Žmonės stoviniuoja, kalbasi. Apie vidudienį prisirinko aikštė žmonių – mitingas. Jau kiekvieną šarvuotį pasitikdami sveikina. Šarvuočiai skubiai važiuoja, užsisukdami išrausė grindinį.
Nelaukęs pamokslo [iš Katedros] parėjau namo. Vėl naujienos gražios! Radijas pranešė, kad vakar po pietų į užsienį išvažiavo ... Tautos Vadas! Vienas už visus...
Lietuvos vyriausybei priėmus sovietų ultimatumą, tą pačią dieną 15 val. prezidentas A. Smetona su šeima ir keliais ministrais skubiai išvyko iš Kauno į Kybartus ir naktį į birželio 16 d. perėjo Vokietijos sieną.
Savo pasitraukimą prezidentas argumentavo taip: „Aš krašte pasilikti negaliu, nes, kaip Respublikos prezidentas, būsiu jų [sovietų] prievartaujamas pasirašyti tokius aktus, kurie būtų Lietuvai žalingi“ [ J. Audėnas, p. 229].
Bet šį paaiškinamą girdėjo tik posėdyje prezidentūroje dalyvavę asmenys. Jokio panašaus pobūdžio viešo pareiškimo ar kreipimosi į Lietuvos žmones nebuvo paskelbta. Tiesa apie Sovietų Sąjungos vykdomą Lietuvos okupaciją visuomenei viešai taip ir nebuvo pasakyta.
Birželio 15 d. 19 val. Kauno aerodrome K.Bizauskas pasitiko atskridusį Stalino emisarą V.Dekanozovą ir kartu su Ministrų Kabineto nariais, pasisakiusiais už nesipriešinimą ir sovietų ultimatumo priėmimą, ėmė vykdyti jo nurodymus.
Jų poziciją dar paskutiniame vyriausybės posėdyje išsakė generolas S.Raštikis: „Nereikia rusų erzinti jokiais protestais. Mums reikės su jais dirbti, todėl reikia rodyti daugiau nuoširdumo“ [K. Musteikis, p. 57]. Tokią nuostatą galima būtų paaiškinti tik visiškai neadekvačiu susidariusios situacijos vertinimu ir nesupratimu. Beje, tokį nuoširdumą labiausiai parodė kariuomenės vadas generolas V.Vitkauskas.
Savo birželio 15 d. įsakymo, įpareigojusio Lietuvos kariuomenę kuo draugiškiau pasitikti Raudonąją armiją, 4 punkte jis nurodė prie žygiuojančių sovietų dalinių priskirtiems Lietuvos karininkams, „pastebėjus netinkamų veiksmų iš žygiuojančios kariuomenės pusės“, tuojau apie tai pranešti jų vadams.
Tačiau žodžiai „netinkami veiksmai“ Lietuvos generolui pasirodė per daug įžeidūs ir jau kitą rytą pasiklebtame įsakymo pataisyme jie buvo pakeisti žodžiais „įvykus nesusipratimams“ [„Lietuvos aidas“. 1940 06 17, Nr. 282, p. 4]. Juk „armija-išvaduotoja“ negali elgtis netinkamai !
Kaip ten bebūtų, nei prezidento ir jo rėmėjų, nei nesipriešinimo šalininkų elgesys lemtingu momentu neatitiko tautos ir valstybės interesų. Valdantysis elitas nepabandė net formaliai pasipriešinti sovietų agresijai ir savo pasimetimu bei nuolankiu sovietų nurodymų vykdymu iš dalies palengvino Lietuvos okupaciją.
Tačiau apie visų šių įvykių detales Lietuvos žmonės tada nežinojo. Dienoraščio autoriaus ironiškas įrašas apie prezidento pasitraukimą į užsienį atspindėjo daugelio to meto Lietuvos žmonių reakciją į šią žinią.
Neišgirdę viešai jokių paaiškinimų, kodėl prezidentas priėmė sprendimą išvykti iš šalies, daugelis žmonių pasijuto išduoti ir sunkiu momentu palikti vieni.
Valstiečių liaudininkų laikraštis „Lietuvos žinios“ birželio 17 d., nepateikęs tikrųjų A. Smetonos išvykimo aplinkybių, prezidento pasitraukimą bene pirmasis viešai apibūdino kaip „pabėgimą“ ir įvertino kaip „neigiamą ir smerkiamą žygį“ [ „Lietuvos žinios“. 1940 06 17, Nr. 135, p. 1].
Labai greitai tai pasigavo sovietinė propaganda, pradėjusi vaizduoti prezidento pasitraukimą kaip „pabėgimą nuo darbo liaudies keršto“.
Raudonosios armijos „sutikimui“ birželio 16 d. apie vidurdienį Panevėžyje, Laisvės aikštėje nelegalios Komunistų partijos ir komjaunimo aktyvistai suorganizavo mitingą. Susirinko apie kelis šimtus žmonių. Po mitingo dalis susirinkusiųjų pajudėjo kalėjimo link.
Iš Motiejaus Lukšio dienoraščio:
Panevėžys.
Birželio 16 d., apie 13 val. išėjau į miestą. Pradėjo švilpti kažkurio fabriko sirena. Skubiai išvažiavo sanitarinis auto, iš paskos – ugniagesiai. Tuoj iš Respublikos gatvės pradėjo bėgti žmonės. Sklido žinia, kad susišaudė prie kalėjimo... 4 nušauti... kalėjimo langai išdaužyti... kaliniai paleisti...
Pasirodė [Lietuvos] kariuomenė ir nuvažiavo Respublikos gatvėn. Iš Respublikos gatvės išsiveržė į [Nepriklausomybės] aikštę eisena su vėliava. Atėjo prie Klaipėdos gatvės. Pakilojo rusų kareivius. Sustabdė tanką. Kažką apstoję pasakojo, rodydami kalėjimo link. Sustojo ant šarvuočio sparnų, laikydami vėliavą nuvažiavo Klaipėdos gatve.
[Lietuvos] kariuomenė užėmė centrines gatves. Išvarė visus iš miesto sodo. Atbėgę nuo kalėjimo pasakojo, kad norėję išleisti kalinius, bet tik langus išdaužę, susišaudymų nebuvę.
Ties miestu skraido SSSR lėktuvas.
16 val. pasirodė bombonešiai. Ligi vakaro dūzgė. Mieste vaikščioti leidžia. Būriuotis draudžia. [...].
Pirmasis viešas komunistuojančių elementų pasirodymas Panevėžyje baigėsi nelabai sėkmingai. Mėginimui paleisti iš kalėjimo ten kalintus draugus komunistus sutrukdė 4-jo pėstininkų pulko kareiviai, atvykę kalėjimo administracijos kvietimu.
Vis dėlto iš kalėjimo pavyko pabėgti 40 kalinių, tarp jų ir komunistų veikėjui P.Slapšinskui, kuris, demonstrantų palydėtas prie sovietų tankų, stovėjusių Klaipėdos gatvėje, vienu jų išvažiavo. Kiti 7 asmenys, kalinti Panevėžio kalėjime už komunistinį veikimą, buvo paleisti po keturių dienų.
Tądien dienoraštyje minėtas sovietų lėktuvų dūzgimas virš Panevėžio su incidentu kalėjime nebuvo susijęs: tos dienos pavakarę okupantai užėmė Lietuvos kariuomenės karo aviacijos bazę Pajuostyje.
Mieste sklandė gandai ir tvyrojo nežinia. Visi laukė naujos vyriausybės.
POPLŪDIS
Iš Motiejaus Lukšio dienoraščio:
Panevėžys.
Birželio 17 d. 6 val. 30 min. [...] Apie [Lietuvos] vyriausybę dar nieko negirdėti. Nuo pat ryto dūzgia bombonešiai ir naikintuvai. Miestas pilnas žmonių, dulkių, šarvuočių. Krautuvės užsigrūdę. Sklinda gandai. Sako, vokiečiai pranešę, kad A. Smetona Vokietijoje internuotas. Visiems rūpi, kokia bus vyriausybė.
12 val. Nauja vyriausybė pavesta sudaryti Justui Paleckiui. Patvirtinta, kad A. Smetona ir kiti Vyriausybės nariai, slapta perėję sieną, Vokietijoje internuoti.
15 val. Naujoji vyriausybė jau sudaryta: Ministrų Tarybos pirmininkas – J. Paleckis, pavaduotojas, užsienio ir liaudies švietimo ministras – V. Krėvė-Mickevičius, Teisingumo – Pakarklis, Finansų ir susisiekimo – Galvanauskas, krašto [apsaugos] – Vitkauskas, žemės ūkio ir laikinai vidaus [reikalų] – Mickis, sveikatos – dr. Koganas.
Krautuvėse kamšatis. Net pietums kai kurios užsidarė. Ir rusų kariai noriai perka, ypač laikrodžius.
Prancūzija kapituliuoja. Žydai neramūs, sako, bus su vokiečiais karas.
Paskelbus J. Paleckio sudarytos marionetinės „Liaudies vyriausybės“ sudėtį, žmonės kiek aprimo, nes į ją buvo įtraukta nemažai žinomų Lietuvoje visuomenės ir kultūros veikėjų ir tik vienas komunistas bei vienas komjaunimo veikėjas.
Susiformavo iliuzija, kad valstybė išsaugos savo savarankiškumą. Tačiau tai buvo tik dar viena sovietų sukurta „dūmų uždanga“, kuria patikėjo nemažai gyventojų ir patys toje vyriausybėje būti ministrais sutikę asmenys.
„Liaudies vyriausybės“ sudarymas suteikė vilčių, bet nepakeitė realaus gyvenimo, kur ir toliau vyravo gandai ir netikrumas dėl rytojaus.
Iš Motiejaus Lukšio dienoraščio:
Panevėžys.
Birželio 18 d. Sudarius naują vyriausybę, atrodo, padėtis aiškėja. Bet visuomenė dar nerami: visus užgulė hipnozė – pirkti ! Ar reikia, ar nereikia – tik pirkti! Krautuvėse vis kamšatis. Tai pradėjo būreliais įsileisti ir užsirakinti – geriau susitvarkyti.
Užėjau pas vieną laikrodininką. Labai nusiminęs. Vakar beveik visą krautuvę išpirko – rusų kareiviai. Įdomu, kad [jie] labiausiai perka rankinius laikrodžius, net po kelis ! Moka červoncais. Jei neparduoda – nereikalauja per prievartą. Vakar červoncą laikė beveik lygų litui, o šiandien pranešė, kad červoncas – 10 centų ! Tai žydas krautuvininkas žodžio negali ištarti.
Vis dar burbia šarvuočių daliniai. Mūsų kareiviai kraustosi į mokyklas. [...].
Pranešė, kad „Lietuvos aido“ vyr. redaktoriumi paskirtas nuo šios dienos J. Šimkus.
Tapęs marionetinės vyriausybės vadovu, J. Paleckis iš karto pareiškė: „Iš visos Lietuvos spaudos pageidauju pilno padėties supratimo ir visiško mano vyriausybei lojalumo“ [„Lietuvos aidas“. 1940 06 18, Nr. 285, p. 1].
Šį pageidavimą Lietuvos spauda vykdė labai uoliai. Nei vienas spaudos leidinys neišdrįso sovietų kariuomenės įvedimo pavadinti okupacija ir paaiškinti žmonėms susidariusios tikrosios padėties.
Tačiau to neužteko. Jau kitą dieną po „Liaudies vyriausybės“ sudarymo, buvo pakeistas „Lietuvos aido“ redaktorius. Ir tai buvo tik „pirmoji kregždė“, išpranašavusi spaudos leidinių „valymą“ ir masišką uždarinėjimą. Birželio 28 d. buvo uždarytas ir Panevėžyje leistas laikraštis „Panevėžio garsas“.
Tačiau spaudos „lojalumas“ naujai valdžiai nereiškė, jog ir kiti žmonės nenujautė vykstančių permainų esmės. Nereikėjo būti iškiliu politiku ar intelektualu, kad suprastum tai, kas buvo aišku ir paprastam kaimo kunigui.
Iš kun. Antano Pauliuko dienoraščio:
Teresdvaris.
Birželio 19 d. Šiandien nesimato ant Palaukių vieškelio rusų kariuomenės judėjimo. Per tris dienas be pertrūkio prajojo Panevėžio link daugybė raitininkų [....]. Kitais vieškeliais taipgi nemažai pravažiavo rusų kariuomenės. Jų tikslas – okupuoti Lietuvą. [...] Užplūdo rusai kaip koks begalinis potvynis pavasarį. Jie pasirengę valdyti Lietuvą, kaip valdė per pusantro šimto metų. Išbėgus Smetonai, susitvėrus nauja Lietuvos valdžia su nepaprastu entuziazmu sveikina rusų sovietų armiją ir aukščiausiąjį rusų „carą“ Staliną. [...]. Neužilgo sužinosim, kad Lietuvą valdo rusų sovietai“.
Pertvarkymai prasidėjo nuo pasikeitimų viešame gyvenime. Senuosius valdininkus keitė nauji žmonės, iš apyvartos buvo išimti pašto ženklai su A.Smetonos atvaizdu, iš įstaigų dingo jo portretai.
Žmonės kiek aprimo ir laukė tolimesnių valdžios žingsnių. Paskutinis birželio dešimtadienis Panevėžyje praėjo be ypatingų įvykių ir pasibaigė mitingu miesto stadione. O užsienio reikalų ministras V.Krėvė-Mickevičius, iškviestas V. Molotovo, išvyko į Maskvą.
Iš Motiejaus Lukšio dienoraščio:
Panevėžys.
Birželio 22 d. [...] Kalbos visur tos pačios: Smetona, tautininkai, kas bus toliau, karas su Vokietija... Visi pyksta ant žydų [...], kad moka prisitaikyti. Girdi, atėjo mūsų draugai! Chamas (lietuvis) tai dėl pusės lito visą valandą derasi, o čia – kiek paprašai, tiek ir moka. Bet nusvilo pirštus: rublių prisirinko ir niekur negali iškišti.
Birželio 28 d. Ramygaloje jokio rusų kareivio, o atvažiavome į Panevėžį – šarvuočių pilnos gatvės. Grindinys išverstas, net autobusas sunkiai persirita. [...]. Komunistai reikalauja atskirti Bažnyčią nuo valstybės, bet duoti sąžinės laisvę – kas tiki, tegu tiki. Visoj Lietuvos viena partija – komunistų (kaip ir tautininkų) [...].
Birželio 30 d. Pirmas mitingas ir manifestacija. Prisirinko pusė „Maisto“ stadiono žmonių su įvairiais šūkiais ir raudonomis vėliavomis. Nors visi kalbėtojai šaukė „Tegyvuoja laisva Lietuva!“, bet lietuviškos vėliavos – nė vienos. Visų kalbėtojų tonas ir tema – vienodas: smerkia kaip kas mokėdamas buvusį rėžimą ir džiaugiasi naujo gyvenimo pradžia. Visų kalbų pabaiga – vienoda – viskas tegyvuoja, o svarbiausia – draugas Stalinas, visų tautų vadas.
Per porą valandų – kalbėtojų visas būrys. [Po to] pasipylė eisenos. Išsirikiavo apie 2–3 tūkst. žmonių. Daugiausia triukšmavo žydai: internacionalo žodžių nemoka, tai žydišku zyzimu didžiavosi. Džiaugsmas netryško iš einančių akių ir nuotaikos. Gal pavargę (saulė smarkiai spigino), gal bijodami. Kai kurie žingsniavo galvas panarinę – lyg ne ten pakliuvę. Eisena baigėsi Laisvės aikštėje. [...]. Mokytojai Jurašienei pavesta organizuoti mokytojų profsąjungą. Ji laksto po miestą ir ieško kandidatų.
Užsienio reikalų ministras išvyko į Maskvą. Koks dabar draugiškas pasiūlymas? Ar ne Lietuva – 13 SSSR respublika?
Lietuvą okupavus Raudonajai armijai, viešame gyvenime pradėjo vis aktyviau reikštis tos visuomenės grupės, kurios iki tol buvo mažai pastebimo arba netgi buvo už įstatymo ribų.
Tai pirmiausia nelegaliai veikusi, Sovietų Sąjungos koordinuojama Lietuvos komunistų partija (LKP) ir jos įtakoje buvusios nelegalios organizacijos, tokios kaip komjaunimas ar Lietuvos raudonoji pagalba.
Šioms organizacijoms priklausė įvairių tautybių Lietuvos gyventojai. Jos buvo negausios ir neturėjo žymesnės įtakos visuomenėje. Pavyzdžiui, 1940 m. birželį Panevėžio apskrities LKP organizacijai priklausė tik 58 nariai [N. Maslauskienė]. Tų pačių metų birželio 25 d. legalizavus LKP, ji tapo pagrindine okupacinio režimo atrama Lietuvoje, vykdė Stalino emisaro V.Dekanozovo nurodymus bei aktyviai reiškėsi rengiant pritarimo okupacijai akcijas.
Į LKP mitingų ir manifestacijų organizavimo darbą įsijungė ir dalis tų gyventojų, kurie ankščiau laikėsi atokiau nuo viešos visuomeninės veiklos.
Prie jų priklausė ir kai kurie žydų kilmės asmenys, ypač kairiųjų pažiūrų jaunimas, kurie Raudonąją armiją laikė išgelbėtoja nuo galimo Vokietijos užpuolimo. Šių „naujų veikėjų“ pasirodymas viešame gyvenime neliko nepastebėtas visuomenėje.
Sovietų kariuomenei užėmus Lietuvą, o valdančiajam elitui jokia forma tam nepasipriešinus, Lietuvos gyventojus ištiko psichologinis šokas: visur – svetima kariuomenė, tautos vadas paliko šalį, buvę jo gerbėjai ir oponentai vieningai jį smerkia, „iš savų“ sudaryta nauja vyriausybė, ant kiekvieno kampo skambant „Internacionalui“, neaišku kur „veda“ Lietuvą...
Daugumos žmonių galvose instinktyviai kilo klausimas – kas dėl viso to kaltas ? Ir tada suveikė nuo seno visuomenėje egzistavusi priešprieša : „savi – svetimi“. „Savi“ (lietuviai) juk negalėjo patys sunaikinti savo valstybę. Vadinasi, dėl to kalti „svetimi“. O tie „svetimi“ buvo Lietuvos žydai.
Nors Lietuvoje niekada neegzistavo antisemitizmas kaip politinė sistema, tačiau amžių bėgyje antisemitinės apraiškos formavosi dėl religinio priešiškumo ar tiesiog ekonominio išskaičiavimo.
Žydai nuo lietuvių skyrėsi savo kalba, papročiais bei socialinės-ūkinės veiklos pobūdžiu ir ypač religiniu uždarumu.
Tačiau nuo XVI amžiaus tai nekliudė šioms dviem tautoms sugyventi tarpusavyje. Susikūrus Nepriklausiamai Lietuvos valstybei, religinių nuostatų ir ekonominių interesų nulemtas priešiškumas žydams išliko, bet neįgavo valstybinės ar religinės politikos bruožų.
Lietuvos okupacija 1940 m. sugriovė nusistovėjusį visuomenės gyvenimą. Staiga viskam pasikeitus ir viešame gyvenime pasirodžius „naujiems veikėjams“, jų tarpe ir nemažai sovietų valdžią palaikiusių Lietuvos žydų, dalis visuomenės kaltais dėl to paskelbė visus šios Lietuvos tautinės mažumos atstovus.
Taip aprašant tų dienų įvykius mokytojo dienoraštyje atsirado įrašai, užgauliai ir nepalankiai atsiliepiantys apie visus žydus, nors, pavyzdžiui, LKP Panevėžio apskrities organizacijai 1940 m. birželį jų priklausė tik 11. Tie prieš žydus nukreipti įrašai mokytojo dienoraštyje atspindėjo nemažos Lietuvos gyventojų dalies tuometines nuostatas.
„Suradus“ kaltininkus, žydai kliuvo dėl visko, net ir dėl to, jog nemokėjo „Internacionalo“ žodžių, nors, vargu, ar 1940 m. daug lietuvių juos mokėjo? Tokios antižydiškos nuostatos ėmė stiprėti visoje Lietuvoje dar iki pirmųjų sovietų valdžios įvykdytų represijų ir Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) antisemitinio turinio atsišaukimų pasirodymo.
Prie viso to prisidėjo ir daugumos žmonių nesusigaudymas vykstančiuose įvykiuose ir bolševizmo esmės nesupratimas.
Jeigu mokslus baigęs žmogus – mokytojas – savo dienoraštyje stebisi, kad Lietuvoje palikta tik viena komunistų partija ir priduria „kaip ir tautininkų“, tai rodo, jog jis dar vis tikėjosi, kad atėję sovietai Lietuvoje atkurs demokratiją! Beje, tuo laiku panašiai savo dienoraštyje samprotavo ir V. Mykolaitis-Putinas [V. Mykolaitis-Putinas, p. 152].
O juk nemažai sovietų propaganda patikėjusiųjų žmonių prisijungė prie „naujo gyvenimo“ kūrimo, kaip ir dienoraštyje paminėta mokytoja Sofija Jurašienė. Kartu su grupe „pažangių Panevėžio mokytojų“, ji organizavo Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos, proteguojamos naujos valdžios, miesto skyrių.
Ši veikla mokytojai baigėsi tragiškai. Su savo vyru Jonu Jurašu, Lietuvos kariuomenės atsargos karininku, 1940 m. liepą–lapkritį buvusiu Panevėžio viceburmistru, 1941 m. prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui, ji buvo sušaudyta baltaraiščių. (Visuotinė lietuvių enciklopedija).
Naują gandų ir spėliojimų bangą sukėlė užsienio reikalų ministro V.Krėvės-Mickevičiaus išvykimas birželio 30 d. į Maskvą.
M.Lukšio spėlionės, pateiktos dienoraštyje, pasitvirtino – Maskvoje V.Krėvei be užuolankų buvo pasakyta, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, turės „įsijungti į garbingą tarybinių respublikų šeimą“. Bet viešumoje apie tai – tyla. Užtat paskelbti rinkimai į naują Lietuvos seimą ir pradėta triukšminga agitacija už Lietuvos darbo sąjungos (taip buvo vadinamas fiktyvus komunistų ir nepartinių rinkimų blokas) iškeltus kandidatus.
PELKĖJIMAS
Iš Motiejaus Lukšio dienoraščio:
Ramygala.
Liepos 6 d. [...] Šiandien išleistas naujas Seimo įstatymas ir šio mėn. 14 d. – rinkimai į naująjį seimą. Tai bus Liaudies Seimas. Iš rinkimų įstatymo atrodo, kad tai bus miestų darbininkų (komunistų) seimas. Kandidatus siūlys darbo žmonių susirinkimai, šaukiami apskrities mieste. Trumpai ir aiškiai – apygardos komisija pasiūlys kandidatus – ir viskas tvarkoje. [...] Ar tai nebus paskutinis Laisvos Lietuvos seimas? Ar šis seimas neparašys Lietuvai nekrologą? Apsaugok, Viešpatie...
Liepos 10 d. Trečiadienis. Turgus. Vėl rengiamas mitingas. 12 val. iš gimnazijos kiemo išėjo būrys žydų ir vienas kitas lietuvis (tarp jų ir mušeika M.). Vėliava, Stalinas, trys šūkiai: „Lai gyvuoja Raudonoji armija – darbo žmonių išlaisvintoja“, „Lai gyvuoja liaudies vyriausybė“, „Lai gyvuoja nauja, graži Lietuva“.
Aikštėje susirinko keli šimtai žmonių. Kalbėjo atvažiavę iš Panevėžio ir vietiniai. Kai tik įlipo kalbėti žydas – žmonės sujudo ir pradėjo bruzdėti – nereikia! Pažymėtina mokytojo Urbono kalba. Dar tik prieš keletą savaičių šaukė, kad yra vienas Dievas danguje, o kitas žemėje (Tautos Vadas), o dabar vėl šaukia, kad atėjo džiaugsmo dienos, naujas gyvenimas. Gražiai pakalbėjo – išrinko į valstiečių suvažiavimą Kaune.[...]. Žmonės stovi ir klauso, bet gyvumo nerodo.
Paskelbus naują Seimo rinkimų įstatymą, tapo aišku, kad tuose „rinkimuose“ nebus jokių rinkimų.
Vienintelis kandidatų sąrašas, sudarytas fiktyvios Lietuvos darbo sąjungos, pridengusios okupantų diriguojamą LKP, nenumatė jokio alternatyvaus pasirinkimo. Tame sąraše buvo tik tiek kandidatų, kiek buvo vietų Seime. Nesutinki su iškeltaisiais – esi „liaudies priešas“.
Komunistuojančios žydų dalies aktyvus dalyvavimas priešrinkiminės propagandos kampanijoje tik dar labiau prisidėjo prie antižydiškų nuotaikų plitimo visuomenėje. Tai pajutę, suaktyvėjo ir marginaliniai visuomenės elementai.
Iš V. Mykolaičio-Putino dienoraščio:
Likėnai.
Liepos 10 d., trečiadienis. Po mūsų kambario langais dirba visas būrys darbininkų-mūrininkų – plečia sanatorijos pastatą. Per ištisas dienas nuo pat ankstyvo ryto prisiklausom jų blevyzgų ir kalbų. [...]. Žinoma, tai tamsumo pasėkos. Daugumas jų nusiteikę, matyt, komunistiškai, nors komunizmą supranta labai paviršutiniškai ir savotiškai. Nepaisant to, visi be išimties yra atkaklūs antisemitai, nekenčią žydų. Antai ilgai blevyzgojo spręsdami klausimą, ką kuris darytų, jei vyriausybė leistų mušti žydus. Šiandien vėl išvažiuodami iš darbo dviračiais paleido žydams kažkokį riebų posakį.[...]. Žydų neapykantos iš viso daugiau liaudyje negu inteligentijoj.[...].
Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja elitas – rinktinė visuomenės dalis, kuriai priskiriami autoritetingi ir labiausiai vertinami asmenys. Išskirtinę padėtį jie užima dėl savo įtakos ekonomikoje, politikoje, kultūroje ar kitose gyvenimo srityse.
Dėl šių savybių likusi visuomenės dalis – masės – elitui patiki valdžią valstybėje ir uždeda prievolę būti atsakingam už visuomenės reikalus ir įpareigoja jai tarnauti.
1940 m. biržely Lietuvos elitas nepateisino visuomenės pasitikėjimo ir neatliko savo prievolės.
Šalies okupaciją jis pasitiko visiškai nepasiruošęs ir pasimetęs, visuomenei nepasiūlė jokio veiksmų plano. Vienų elito atstovų pasitraukimas į užsienį ar visiška apatija šalies viduje, kitų nuėjimas rašyti „odžių Stalinui“ visiškai dezorientavo visuomenę.
Masės neteko autoritetų, kuriais galėjo remtis. Jos arba pasyviai stoviniavo komunistų organizuojamuose mitinguose, arba karštligiškai puolė ieškoti kaltininkų, paskeldamos jais visus žydus. Ir pasyvumas, ir priešų ieškojimas nebuvo svetimi „nei liaudyje, nei inteligentijoj“. Radosi vis daugiau žmonių, išeitį iš susidariusios padėties mačiusių galinčiame kilti Vokietijos – SSRS kare.
Iš kai kurių tautininkams opozicijoje buvusių politinių veikėjų, pajautusių savo kaltę dėl nepasipriešinimo okupacijai, ėmė formuotis politinė jėga, išsivadavimą iš sovietų susiejusi su „kryžiumi laužytais galais“ ir galiausiai įtraukusi dalį Lietuvos žmonių į kolaboravimą su naciais.
Artėjant rinkimų į seimą kulminacijai, agitacijoje panaudotas paskutinis argumentas – baimė. Iki balsavimo likus kelioms dienoms per Lietuvą nusirito suėmimų banga: miestuose ir kaimuose buvo areštuojami žmonės, ankščiau pasireiškę politinėje ar visuomeninėje veikloje, daugiausia tautininkai ir jų pakraipos žmonės.
Tai buvo paskutinis „paraginimas“ ateiti į rinkimus ir pasiruošimas galimai visuomenės reakcijai į tai, kas turėjo nutikti su Lietuva po jų.
NUGRIMZDIMAS
Iš kun. Antano Pauliuko dienoraščio:
Teresdvaris.
Liepos 11 d. Kiek ankščiau, kaip paprastai, atlikęs savo bažnyčioje Šv. Mišias, išvažiavau traukiniu į Panevėžį šiokiais tokiais nedideliais savo reikalais. Buvau užėjęs į Kuriją pasiteirauti, kas girdėti plačiame pasaulyje. Vyskupas ir kiti kunigai nusiminę, kad bolševizmas Lietuvoje įleidžia giliai šaknis. Panevėžy šiandien didelis turgus, nemažai suvažiavo žmonių. Mieste plevėsuoja raudonos komunistų vėliavos. Keliolika rusų gruzovikų, užpildyti vaikėzais ir mergomis, važinėja po miestą su iškeltomis raudonomis vėliavomis ir išklijuotomis iš visų gruzoviko pusių proklamacijomis šaukdami, kad ateinančiame sekmadieny visi eitų balsuoti į rinkimus Seimo atstovų. Žinoma, bus išrinkti tokie atstovai, kokie jau yra išstatyti rinkti pačių bolševikų „tovariščių“. Panevėžio miesto sąraše išstatyti kandidatai į Seimą – du žydai ir viena žydė [iš viso Panevėžio apygardos kandidatų sąraše buvo 11 asmenų – aut. pastaba]. Vidury rinkos per garsiakalbius agitatoriai šaukia rinkti į Seimą vien tik darbo žmones ir įvairius buvusius dvarų ordinarščikus.
Iš Motiejaus Lukšio dienoraščio:
Ramygala.
Liepos 12 d. Anksti rytą, atvažiavę iš Panevėžio, areštavo J. Karutį [Jonas Karutis – savanoris, voldemarininkų veikėjas] ir išsivežė. Tiems išvažiavus, atbirbė [kiti] iš Kauno – vėl areštuoti. [Neradę] nusivijo į Panevėžį.
Prieš pietus vėl grįžo visi į Ramygalą apie 12 val. Kratė (iš ryto irgi kratė) ir vėl išvažiavo į Kauną. Sako, liaudies priešas esąs. Nuo Smetonos kentėjo stumdomas po kalėjimus, ištrėmimus, o dabar vėl. Už ką ?
Iš V. Mykolaičio-Putino dienoraščio:
Likėnai.
Liepos 14 d., sekmadienis. Ėjome į Pabiržę balsuoti. Žmonių atrodo ne daugiau kaip paprastą sekmadienį. Balsuojančių nemažai. Daugelis, kiek buvo girdėti iš kalbų, nežino, ką reikia pasirinkti iš sąrašo, nes mano, kad jame esama visokių partijų kandidatų, o žmonių užtarėjų [jame] tik trys. Ypač viena moterėlė susirūpinusi klausinėjo, kurie gi tie trys tikrieji. Taip pat daug kalbų prieš žydus.
Plentu nuo Pabiržės į Pasvalį traukė labai daug rusų kariuomenės.
Nors kitą dieną po rinkimų laikraščiai vienbalsiai pranešė, kad „vakar visame krašte milžiniškos masės entuziastingai ėjo prie urnų“, rinkimai buvo pratęsti dar vieną dieną.
Tačiau ir be šio pratęsimo buvo aišku, kad rinkimus, dar prieš jiems prasidedant, laimėjo Darbo Sąjunga. Visi iškelti kandidatai tapo Seimo atstovais.
Oficiozas „Darbo Lietuva“ [1940 06 17, Nr. 3, p. 1], taip džiaugėsi rinkimų rezultatais, kad net pamiršo paskelbti visų „išrinktųjų“ atstovų pavardes vietoj 79 atspausdinęs tik 59.
Pagaliau tai neturėjo jokios reikšmės. Juk jie tebuvo tik nieko nereiškiantys statistai Kremliuje surežisuoto spektaklio, pavadinto „Liaudies Seimas“.
Panevėžyje rinkimų „apoteoze“, pasak jų organizatorių, buvęs vieno iš tų Kremliaus „režisierių“, SSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko M. Kalinino telefoninis skambutis iš Maskvos Panevėžio apygardos rinkimų komisijai ir jos pasveikinimas su „pirmaisiais visuotiniais ir laisvais rinkimais“ Lietuvoje. [ J. Vildžiūnas, p. 231]. Neaišku, ar taip buvo iš tikrųjų, nes liepos 15 d. „Lietuvos aido“ plačiame reportaže apie rinkimus Panevėžyje tai nepaminėta.
Ko laukti iš naujai išrinkto Seimo, galima buvo nujausti iš jau kitą dieną po rinkimų pasirodžiusių laikraščių antraščių: „Liaudis reikalauja dėtis į Sovietų Sąjungą“, „Įvykdyti mūsų svajones – dėtis prie Sovietų Sąjungos“ ir pan.
Iš kan. Povilo Dogelio dienoraščio.
Kaunas.
Liepos 21 d. Lietuvos Nepriklausomybės laidotuvės. Liaudies Seimas, susirinkęs Valstybės Teatre 12 val., vienbalsiai paskelbė „Lietuva – Sovietų Socialistinė Respublika“. Tuo pačiu Lietuva nustojo savo nepriklausomo gyvenimo. Lietuva išbuvo nepriklausoma nuo 1918 II 16 d. iki 1940 VII 21 d. – viso 22 metu 5 mėn. 5 dienas.
Raudonasis akivaras užsivėrė.
EPILOGAS
Dažnai poetai keliais žodžiais sugeba pasakyti tai, ką kitiems išdėstyti prireikia viso traktato.
1948 metais poetas Jonas Aistis parašė eilėraštį be pavadinimo, kurio dvi pirmos eilutės nusakė esmę to, apie ką buvo kalbėta šioje esė:
Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
O varge jo vieno tu pasigedai ...
Tuometinio Lietuvos elito nesugebėjimas nors kokia forma organizuoti pasipriešinimą okupacijai buvo tas „vienas kraujo lašas“, kurio tuo sunkiu laikotarpiu pasigedo Lietuva.
Dėl to po šio eilėraščio parašymo prireikė dar keturiasdešimt dviejų metų, kad raudonasis akivaras vėl atsivertų ir tai pareikalavo jau ne vieno kraujo lašo ir, deja, ne alegorinio...
POSTEPILOGAS
Praėjo dar 35-eri metai... Hanibalas šiandien vėl prie miesto vartų. Ar šį kartą atsilaikys miestas, kurio gynybos sėkmė priklausys nuo sienų tvirtumo, gynėjų noro priešintis ir jų vadų sugebėjimo bei ryžto vadovauti?
Naudotų šaltinių ir literatūros sąrašas
Audėnas, Juozas. Paskutinis posėdis. Vilnius; Mintis, 1990.
Dogelis, Povilas. Kas pergyventa: 1930–1949 metų dienoraštis. Parengė Regina Laukaitytė. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2017.
Maslauskienė, Nijolė. Lietuvos komunistų tautinė ir socialinė sudėtis 1939 m. pabaigoje–1940 m. rugsėjo mėn. Prieiga per internetą: https://www.genocid.lt/Leidyba/5/nijole5.htm
Mykolaitis-Putinas, Vincas. Dienoraštis, 1938–1945. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022.
Musteikis, Kazys. Prisiminimų fragmentai. Vilnius: Mintis, 1989.
Pauliukas, Antanas. Dienynas. 1918-1941m., III knyga. Parengė Gediminas Rudis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2019.
Vildžiūnas, Jonas. Kova be atvangos. Vilnius, 1971.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-jurasas/
Tekstas anksčiau buvo publikuotas kultūriniame žurnale „Senvagė“.
