Japono Tsutomu Yamaguchi istorija - tikras įrodymas, kad kai kurie žmonės likimo smūgius patiria dažniau nei norėtųsi. 1945 metų rugpjūčio 6-ąją jis buvo Hirošimoje darbo reikalais, kai mieste sprogo pirmoji atominė bomba. T.Yamaguchi išgyveno, nors patyrė sunkių nudegimų ir buvo pažeista ausies būgnelis.
Sukrėstas ir sužeistas jis grįžo namo gydytis. Deja, jo namai buvo Nagasakyje. Praėjus vos trims dienoms po katastrofos Hirosimoje, Nagasakyje nukrito antroji atominė bomba – ir T.Yamaguchi vėl atsidūrė pavojingai arti sprogimo epicentro. Jis išgyveno ir antrą kartą, patyręs dar daugiau fizinių ir psichologinių traumų – tokių, kurių dauguma žmonių neištvertų net vieną kartą.
Tai vieninteliai du atvejai istorijoje, kai atominiai ginklai buvo panaudoti kare. Tad kyla klausimas: ar T.Yamaguchi buvo be galo nelaimingas žmogus? O gal – be galo laimingas, kad apskritai išgyveno ir tapo unikalaus istorinio laikotarpio liudininku?
Atsakymas priklauso nuo požiūrio. Net pati sąvoka „sėkmė“ gali reikšti arba paslaptingą išorinę jėgą, arba gana nuspėjamą mūsų mąstymo ir elgesio pasekmę.
T.Yamaguchi buvo vienas iš nedaugelio žmonių, oficialiai pripažintų dvigubais hibakuša – taip Japonijoje vadinami žmonės, išgyvenę abiejų atominių bombardavimą. Tačiau svarbiausia ne tai. Jis nugyveno ilgą, prasmingą gyvenimą, mirė sulaukęs 93-ejų, ir dešimtmečius aktyviai pasisakė už taiką bei branduolinio ginklavimosi nutraukimą.
Laimingo žmogaus anatomija
Dažnai sėkmę įsivaizduojame kaip loterijos bilietą: arba Visata jus apdovanoja, arba ne.
Tačiau psichologas Richardas Wisemanas, dešimtmetį tyrinėjęs žmones, kurie save laikė itin laimingais arba itin nelaimingais, padarė priešingą išvadą. Savo knygoje „The Luck Factor“ jis rašo, kad laimingi žmonės sėkmę susikuria patys – pasitelkdami gana paprastus psichologinius principus.
Vienas svarbiausių skirtumų tarp laimingų ir nelaimingų žmonių – dėmesio paskirstymas. R.Wisemanas pastebėjo, kad save nelaimingais laikantys žmonės dažniau jaučia nerimą. O nerimas smarkiai susiaurina dėmesį: žmogus per daug susikoncentruoja į vieną užduotį ir nepastebi netikėtų galimybių.
Toks žmogus nepamato ant šaligatvio gulinčio 20 eurų banknoto, netęsia atsitiktinai užsimezgusio pokalbio kavinėje ar nepasinaudoja proga, kuri neatitinka jo pradinio plano. Tuo tarpu labiau atsipalaidavęs mąstymas leidžia pamatyti daugiau.
Kitas svarbus aspektas – optimizmas, tampantis saviįgyvendinančia pranašyste. Jei tikitės, kad socialinė situacija klostysis gerai, jūs natūraliai daugiau šypsositės, kalbėsite laisviau, laikysitės atviresnės kūno laikysenos. Aplinkiniai reaguos tuo pačiu – ir situacija iš tiesų taps sėkminga.
Nelaimingas žmogus - priešingai, laukia atstūmimo, todėl užsisklendžia ir galiausiai pats sukuria tai, ko labiausiai bijojo.
Be to, nors nesėkmės nutinka visiems, laimingieji moka neigiamą dalyką paversti teigiamu. Jie nesėkmes mato kaip laikiną etapą arba pamoką, kuri ateityje gali tapti sėkmės dalimi. Toks atsparumas apsaugo nuo užsisukusio nesėkmių rato, kuris dažnai sustabdo bet kokius tolesnius bandymus.
Kaip pasigaminti daugiau sėkmės?
Jei sėkmė labiau priklauso nuo elgesio nei nuo likimo, tai – gera žinia. Tai reiškia, kad galite išmokti būti laimingesni. Ne magiškai, o praktiškai.
Tam reikia vieno esminio pokyčio: pereiti nuo išorinio kontrolės jausmo („laukiu, kol Visata man ką nors duos“) prie vidinio („aš pats kuriu sąlygas geriems dalykams atsitikti“).
Laimingi žmonės tai daro beveik instinktyviai. Jie nežinomybę vertina ne kaip grėsmę, o kaip eksperimentų laboratoriją. Naujos situacijos, atsitiktiniai susitikimai, netikėti planų pokyčiai jiems – galimybės išbandyti ką nors naujo. Kuo daugiau tokių eksperimentų, tuo daugiau vietos sėkmei nutūpti.
Ne veltui sakoma: „Susikurk savo sėkmę.“ Praktikoje tai reiškia daugiau bandymų, daugiau pokalbių, daugiau intuicija paremtų sprendimų ir greitesnį atsitiesimą po nesėkmių.
Vienas paprasčiausių būdų padidinti sėkmės tikimybę – įnešti daugiau įvairovės į kasdienybę. Jei kasdien kalbate su tais pačiais žmonėmis, valgote tose pačiose vietose ir einate tuo pačiu maršrutu, jūs matematiškai sumažinate netikėto, sėkmingo atsitikimo galimybes.
Norint pagauti sėkmę, reikia atsidurti jos kelyje. R.Wisemanas siūlo smulkius, mažai rizikingus pokyčius: eikite namo kitu keliu, pabūkite kavinėje šiek tiek ilgiau, pasisveikinkite su žmogumi, kurį paprastai ignoruojate. Kartais būtent tokios smulkmenos atveria duris netikėtumams.
Dar vienas veiksmingas būdas – pertreniruoti dėmesį. Vienas sėkmingiausių R.Wisemano eksperimentų vadinosi „sėkmės dienoraštis“. Dalyviai kiekvieną vakarą turėjo užrašyti bent vieną tą dieną nutikusį gerą dalyką.
Skamba pernelyg paprastai, bet veikia panašiai kaip dėkingumo praktikos: žinodamos, kad vakare reikės kažką užrašyti, smegenys dieną pradeda aktyviau ieškoti teigiamų momentų.
Galiausiai sėkmė – tai atspari viltis: tikėjimas, kad geri dalykai nutiks, o jei ir ne – gebėjimas greitai rasti kryptį, kuri vis tiek veda pirmyn. Tačiau sėkmei reikia ir iniciatyvos.
Yra senas juokas apie vyrą, kuris kasdien meldė Dievą: „Prašau, leisk man laimėti loterijoje.“ Po daugelio metų Dievas atsakė: „Aš stengiuosi, bet tu bent jau nusipirk bilietą.“
Parengta pagal „Psychology Today“
