Kai Beth Hunter tėvui buvo diagnozuota Alzheimerio liga, ji jo paklausė, ar galėtų įrašyti jų pokalbį, kad vėliau galėtų jo klausytis ateityje. Tačiau jis atsisakė. Pasak Hunter, jis nebuvo linkęs į gilius emocinius pokalbius apie santykius, ligą ar mirtį. Vietoje to jis pasirinko kitą būdą palikti pėdsaką po savęs – ranka užrašyti savo karo istorijas, kurias vėliau perdavė perrašyti kitam žmogui. Būtent tai jam atrodė vertingiausia, ką galima palikti po mirties.
Nors palikimo tema dažniausiai tampa aktualesnė vyresniame amžiuje, kai laikas atrodo labiau ribotas, kai kurie mokslininkai teigia, kad šis mąstymas gali ir turėtų prasidėti kur kas anksčiau. Vis daugiau tyrimų rodo, kad žmogaus natūralus poreikis palikti kažką ateities kartoms gali būti svarbus psichologinės gerovės šaltinis.
„Dauguma žmonių apie tai išvis negalvoja“, – sako Beth Hunter, Bowling Green State universiteto profesorė ir palikimo tyrimų specialistė onkologijos išgyvenimo kontekste.
Tačiau, jos teigimu, palikimas gali pasireikšti labai įvairiai ir net nebūtinai sąmoningai. „Kiekvienas žmogus palieka palikimą, net jei to nesuvokia“, – pabrėžia ji. Tai nebūtinai yra turtas, materialūs daiktai ar meniniai kūriniai. Mokslininkai palikimą dažnai skirsto į tris persidengiančias sritis: biologinį palikimą, kurį paliekame per savo kūną ir genus, materialų palikimą, susijusį su turtu ir daiktais, ir vertybinį palikimą, apimantį mūsų įsitikinimus, kultūrą, tikėjimą ir gyvenimo principus.
Biologinis palikimas
Vienas akivaizdžiausių biologinio palikimo pavyzdžių yra genetinės linijos perdavimas per biologinius vaikus. Tačiau genetinė kilmė ir palikimas, kurį paliekame po mirties, nebūtinai yra tas pats dalykas.
Biologinis palikimas taip pat gali reikšti ir pačios fizinės kūno „formos“ perdavimą – pavyzdžiui, organų donorystę ar kūno paaukojimą mokslui. JAV apie 170 milijonų žmonių yra užsiregistravę organų donorais, tačiau tik labai nedidelė dalis mirčių sudaro sąlygas sėkmingai donorystei. Kai kurie žmonės pasirenka paaukoti visą savo kūną medicinos mokslui – tokiu atveju jis naudojamas studentų mokymui ar moksliniams tyrimams, pavyzdžiui, naujų gydymo metodų kūrimui. Vien 2021 metais JAV buvo gauta daugiau nei 26 000 tokių kūno donorystės atvejų.
Viename neseniai Belgijoje atliktame tyrime, kuriame dalyvavo daugiau nei 100 žmonių, užsiregistravusių kūno donorystei, pagrindine motyvacija buvo noras prisidėti prie mokslo – taip atsakė 57 % dalyvių. Kitos priežastys buvo altruizmas ir dėkingumas už gautą medicininę priežiūrą, tačiau įdomu tai, kad 16 % žmonių teigė, jog jų sprendimą lėmė noras suteikti savo mirčiai prasmę.
Mąstymas apie palikimą, anot tyrėjų, gali padėti žmonėms pereiti nuo „mirties nerimo“ prie „mirties refleksijos“.
Tai pasireiškia ir žmonėms, turintiems genetinių ligų ar rimtų sveikatos problemų. Pavyzdžiui, gerai žinoma aktyvistė Susan Potter, kuri sirgo įvairiomis lėtinėmis ligomis, įskaitant vėžį, diabetą ir artritą, savo kūną paaukojo JAV „Visible Human Project“ projektui, kad prisidėtų prie medicinos studentų mokymo. Jos atvejis išskirtinis tuo, kad jos kūnas buvo užšaldytas iki -9,4 °C, vėliau supjaustytas į 27 000 plonų sluoksnių, kiekvienas jų nufotografuotas ir sujungtas į trimatį „virtualų lavoną“, leidžiantį studentams skaitmeniškai atlikti anatomijos tyrimus.
Palikimas kaip prasmės ir sveikatos šaltinis
Tyrimai su vėžį išgyvenusiomis moterimis rodo, kad daugelis jų tikisi, jog jų palikimas paskatins šeimos narius rinktis sveikesnį gyvenimo būdą ir reguliariai tikrintis sveikatą. Anot Hunter, „palikti pėdsaką“ tampa ypač svarbu žmonėms, susidūrusiems su rimta liga ar galimos mirties grėsme.
Ji taip pat teigia, kad palikimo samprata gali turėti įtakos net klinikiniams tyrimams, nes gali paskatinti pacientus aktyviau dalyvauti moksliniuose tyrimuose.
Be to, palikimo mąstymas gali suteikti ir emocinį komfortą tiems, kurie susiduria su gyvenimo pabaiga. Kai kuriose ligoninėse ir hospisuose taikomos vadinamosios „palikimo veiklos“, kurios padeda pacientams užbaigti gyvenimo istoriją jiems prasmingu būdu. Tai gali būti dienoraščiai, prisiminimų albumai, laiškai artimiesiems, meniniai projektai ar net vadinamieji „etiniai testamentai“ – dokumentai, kuriuose žmogus išreiškia savo vertybes, patirtį ir patarimus ateities kartoms.
Tyrimai su nepagydomai sergančiais suaugusiais ir vaikais rodo, kad tokios veiklos gali sumažinti depresiją ir nerimą, taip pat palengvinti gedėjimo procesą artimiesiems.
Vertybinis palikimas
Materialus palikimas – paveldas, turtas, vertingi daiktai – taip pat yra svarbi dalis to, ką žmonės palieka po savęs. Šeimos relikvijos, nuotraukos, dienoraščiai ar kiti daiktai dažnai tampa svarbia šeimos istorijos dalimi. Net ir pastatų ar institucijų dovanojimas savo vardu palieka ilgalaikį pėdsaką visuomenėje.
Tačiau tyrimai rodo, kad tai, ką žmonės dažniausiai nori perduoti, yra ne materialūs dalykai, o vertybės – gerumas, rūpestis kitais, tikėjimas, moraliniai principai.
Viename tyrime, kuriame analizuotos 38 skirtingo amžiaus ir sveikatos būklės moterų istorijos, nustatyta, kad dauguma jų siekė perduoti savo patirtį ir vertybes. Dažniausiai tai buvo daroma per elgesio pavyzdį, religinius ar dvasinius įsitikinimus, taip pat per tiesioginį istorijų užrašymą ar įrašymą – autobiografijas, šeimos istorijas ar svarbiausius gyvenimo momentus.
„Tai priverčia susimąstyti – kokia gyvenimo prasmė, jei galiausiai visi mirštame?“ – sako tyrėja Kimberly Wade-Benzoni.
Vertybinio palikimo kūrimas, anot mokslininkų, turi daug teigiamų pasekmių. Apklausus vyresnio amžiaus žmones, kurie buvo sukūrę tokį palikimo dokumentą, paaiškėjo, kad jie dažniau jautė ramybę, priėmė savo praeitį ir aiškiau suvokė, kas jų gyvenime yra svarbiausia.
Kai kurie dalyviai šį procesą vadino „apčiuopiamu dovanojimu“, o vienas jų sakė, kad tai „primena, ką esi išgyvenęs, kokias kliūtis įveikei ir kokios vertybės padėjo tai padaryti“.
Kodėl palikimo mąstymas naudingas dar gyvam esant
Nors žmonės apie palikimą mąsto jau tūkstančius metų, moksliniai tyrimai šia tema aktyviai vykdomi tik pastaruosius kelis dešimtmečius. Dar 1950 m. psichoanalitikas Erikas Eriksonas įvedė „generatyvumo“ sąvoką, apibūdinančią žmogaus norą rūpintis kitų gerove ir prisidėti prie ateities kartų.
Pasak jo teorijos, jei žmogui nepavyksta išvystyti šio generatyvumo jausmo, tai gali neigiamai paveikti vėlesnį gyvenimą ir net sveikatą. Vėlesni tyrimai iš esmės patvirtino šią idėją, nors kai kurie mokslininkai teigia, kad šis procesas turėtų būti suprantamas kaip viso gyvenimo, o ne tik vidutinio amžiaus uždavinys.
Kita svarbi motyvacija, anot tyrėjų, yra mirties baimė.
„Tai priverčia žmones susimąstyti – kokia gyvenimo prasmė, jei galiausiai visi mirštame?“ – sako Kimberly Wade-Benzoni. „Mirtis yra pačiame palikimo psichologijos centre. Kai mums primenama apie mirtį, mes kartu prisimename ir tai, kad norime gyventi.“
Ji teigia, kad mąstymas apie palikimą gali padėti pereiti nuo „mirties nerimo“ prie „mirties refleksijos“.
Kiti mokslininkai priduria, kad kartu su šia baime atsiranda ir poreikis jausti, jog mūsų gyvenimas turi prasmę.
„Palikimo siekis yra mūsų poreikio kurti nuoseklų savo gyvenimo pasakojimą dalis“, – sako psichologas Jesse Bering. „Mes matome save kaip pagrindinį veikėją savo gyvenimo istorijoje… o moralas ar išvada yra perduodama kitai kartai.“
Svarbu ir tai, kad žmonės iš esmės rūpinasi tuo, kaip jie bus vertinami net ir po mirties. Pasak Beringo, tai rodo, kad socialinis ryšys išlieka svarbus visą gyvenimą – net ir mąstant apie pabaigą.
Palikimas kaip gyvenimo kryptis
Nepaisant vis daugiau tyrimų, klausimas, kodėl žmonės nori būti prisimenami po mirties, vis dar nėra iki galo atsakytas.
„Jei manome, kad sąmonė baigiasi su smegenų mirtimi, tuomet po mirties mes niekada nesužinosime, kaip esame prisimenami“, – sako Beringas.
Jis taip pat perspėja, kad nuolatinis susitelkimas į tai, kaip būsime prisiminti, gali atimti dalį dabartinio gyvenimo džiaugsmo ir priversti abejoti svarbiais sprendimais.
Vis dėlto mokslininkai sutaria, kad mąstymas apie palikimą gali turėti teigiamą poveikį. Nors žmogus negali visiškai kontroliuoti, kaip bus interpretuojamas jo palikimas, pats šis mąstymas gali pagerinti gyvenimo kokybę ir skatinti prosocialų elgesį.
Tyrėjai net siūlo žmonėms sąmoningai apgalvoti savo „palikimo siekius“ dar jaunystėje ir juos fiksuoti viso gyvenimo metu. Tokie žmonės dažniau elgiasi taip, kad jų veiksmai būtų naudingi ateities kartoms – nuo savanorystės ir aplinkosaugos iki aukojimo labdarai ar mokslo tyrimams.
Verslo kūrėjai taip pat gali orientuotis ne tik į pelną, bet ir į teigiamą poveikį visuomenei.
Galutinis rezultatas, anot mokslininkų, yra dvejopas: palikimo mąstymas suteikia žmogui prasmės jausmą gyvenant ir tam tikrą „simbolinį nemirtingumą“ po mirties – idėją, kad dalis mūsų tęsiasi per kitus, net jei mūsų fiziškai nebelieka.
Parengta pagal BBC.
