Per mėnesį tokių susitikimų – apie šešis šimtus. Ir nors daug kam vis dar atrodo, kad kunigas ligoninėje reiškia blogiausia, pats kapelionas sako matantis visai ką kita – ne tik baimę, bet ir neįtikėtiną žmogaus atsivėrimą.
Laikas yra aukso vertės
Kaip portalui 15min pasakoja G.Satkauskas, į jį besikreipiančių pacientų ligoninėje po truputį daugėja. Tai susiję ne tik su žmonių poreikiu sunkioje situacijoje ieškoti dvasinio palaikymo, bet ir su tuo, kad kunigas bei savanoriai patys stengiasi būti arčiau žmogaus.
Šiuo metu Santaros klinikose savanorių yra apie šešiasdešimt. Jie reguliariai eina per skyrius ne tam, kad pamokslautų ar bandytų įtikinti, bet pirmiausia tam, kad pabūtų šalia žmogaus. Tik vėliau, jei šis pats atsiveria pokalbiui apie tikėjimą, užsimenama apie ligoninės koplyčią ar galimybę pasikviesti kunigą. Dažnas net ir nustemba apie tokį dalyką išgirdęs.
Pats kapelionas sako, kad ligoninė jam niekada nebuvo svetima vieta. „Aš pats kažkada svajojau būti mediku, chirurgu. Čia, Santarose, su Jaunųjų medikų akademija eidavome stebėti operacijų“, – prisimena jis.
Tad sulaukęs vyskupo pasiūlymo sugrįžti į šią ligoninę jau kaip kapelionas, jis nesipriešino. „Buvau pasirengęs bet kam, kas laukia“, – šypteli pašnekovas. Vis dėlto, net ir pasiruošus, prie tokio darbo priprasti neįmanoma.
Anot G.Satkausko, telefonas jam gali suskambėti bet kuriuo metu. Kapelionas gyvena visai šalia ligoninės, kad prireikus galėtų kuo greičiau atbėgti. „Nėra taip, kad sėdėčiau poste visą laiką kaip medikas atėjęs į pamainą, bet esu visą parą pasiekiamas“, – tikina jis.
Kartais didžiausia įtampa kyla ne dėl pačios situacijos, o būtent dėl laiko. „Aišku, visada prioritetas yra reanimacijose gulintys ligoniai. Santaros klinikose viskas vyksta labai greitai – žmones atveža, operuoja, po kelių dienų jau išleidžia arba perkelia kitur“, – pasakoja pašnekovas.
Dėl to, anot jo, ligoninėje nebelieka prabangos atidėlioti susitikimus ar laukti patogesnio momento. Kartais artimieji prašo užsukti vakare, kad galėtų kartu pasimelsti, tačiau kapelionas sako išmokęs tokiose situacijose nebedelsti.
„Sakau, bet tai aš gal dabar ryte ateisiu, ar mes galim laukti? O žmonės sako: bet mes labai norim kartu pasimelsti. Deja, buvo ne kartą, kad to vakaro žmogus ir nesulaukia“, – prisimena jis.
Kunigas sako, kad būtent ligoninėje labai aiškiai pajunti, kaip greitai viskas gali pasikeisti. Dėl to jam svarbu sureaguoti kuo greičiau ne tik tada, kai žmogaus būklė kritinė, bet ir tada, kai pacientas tiesiog laukia pažadėto apsilankymo.
„Negaliu neaplankyti tų ligonių, kurie laukia. Kitą dieną juos gali operuoti arba jau išrašyti. Jie laukia, ir jei neištesi pažado, žmogui gali likti labai didelė nuoskauda“, – tikina G.Satkauskas.
Žiūri kaip į mirties pranašą
Tiesa, pats kapelionas pripažįsta, kad daugeliui žmonių kunigas ligoninėje iki šiol pirmiausia asocijuojasi su mirtimi. Dėl to kai kurie pacientai jo išsigąsta vos pamatę. „Aš su sutana einu, jie žiūri kaip į giltinę, kaip į mirties pranašą. Tikrai man blogai, skauda, mane staigiai atvežė, vos nemiriau, o čia dar kunigą pamačiau“, – atvirai pasakoja jis.
Būtent dėl šios priežasties kartais po skyrius jis vaikšto ne su sutana, o su kostiumu ar net gydytojo chalatu. Pasak jo, taip žmogui lengviau užmegzti pirmą kontaktą ir neatsitraukti vien iš baimės.
Dar vienas gajus stereotipas, su kuriuo kapelionui tenka susidurti kone kasdien, – įsitikinimas, kad ligonio patepimas skirtas tik mirštančiajam. G.Satkauskas sako, kad dėl to žmonės dažnai delsia kviesti kunigą iki paskutinės minutės.
„Kol kas mes jį dar vadinam paskutiniu patepimu ir paprastai siejam su mirštančiuoju. Vis tik originaliai šis sakramentas teiktinas kuo anksčiau, kai žmogus rimčiau suserga“, – aiškina jis.
Anot kapeliono, ligonio patepimas nėra tik atsisveikinimas su gyvenimu. Jis skirtas sustiprinti žmogų tiek dvasiškai, tiek emociškai, padėti jam pakelti ligą. Kartais, kaip sako pats kunigas, žmonės po tokio susitikimo netikėtai atsigauna.
„Kartais būna, kad kaip tik dėl to pasveiksta žmogus, atsigauna kažkaip, gauna dvasinio sustiprinimo, moralinio, net kai jau medikų prognozės būna neigiamos“, – sako jis. Vis dėlto G.Satkauskas pabrėžia, kad tikėjimo nereikėtų suprasti kaip stebuklingo ritualo ar paskutinio šiaudo. Pasak jo, svarbiausia čia yra žmogaus vidinis atsivėrimas.
„Šio sakramento veiksmingumas kyla iš žmogaus tikėjimo Dievu. Būna, žmonės sako: na, gerai, tegul ateina kunigas, blogiau nebus. Bet kiek iš praktikos tenka matyti, jeigu žmogus yra pats toks alkstantis Dievo, nuoširdžiai prašantis jo malonės, tada ir ta reakcija būna didžiausia“, – sako kapelionas.
Kaltina save
Sunkiausios situacijos, pasak pašnekovo, dažniausiai nėra garsios ar dramatiškos. Daugiausia prieš mirtį palatose būna tylu. Vieni žmonės dar laikosi įsikibę vilties pasveikti, kiti jau kalba apie nuovargį, treti – apie susitaikymą su tuo, kas neišvengiama.
„Kai kurie būna pavargę, ilgaamžiai, nuliūdę, kad visi jau draugai iškeliavę. Tada net būna sako: kunige, viskas, kiek man dar reikės čia kentėti, noriu eiti ten, kur manieji. O šiaip vyrauja tyla ir bijančios akys. Po maldos, jeigu sutinka kartu melstis žmogus, tą baimę pakeičia ramybė, viltis ir dėkojimas.
Jeigu žmogus didžiąją gyvenimo dalį turėjo tikinčią aplinką, dažnai praktikavo maldą, net stebėtina būna, kaip jis spinduliuoja ištvermę ligoje, nespurda iš baimės, nes žino, kad jis dar tik pakeliui į gyvenimą, į susitikimą su Dievu“, – tikina G. Satkauskas.
Vis dėlto jis pastebi ir kitą, ne mažiau sudėtingą nuotaiką – vidinį pasipriešinimą. Tai situacijos, kai žmogus lyg ir tiki, bet kartu negali priimti to, kas vyksta, arba jaučia, kad nėra vertas pagalbos ar maldos.
„Būna labai daug savęs kaltinimo. Žmogus sako: aš pats kaltas, aš nusipelniau ligos, aš buvau blogas, todėl dabar turiu iškentėti. Labai dažnai tokios pozicijos laikosi vyrai. Jiems atrodo, kad tai jų pačių atsakomybė viską pakelti ir kad negalima kitiems parodyti silpnumo“, – pasakoja kunigas.
Ne vienu atveju, pasak jo, kaltinti žmonės būna linkę ir patį Dievą. „Labai dažnai mes susikuriame klaidingą Dievo įvaizdį. Didžiausias klaidingas įvaizdis yra Dievo kaip baudžiančio teisėjo. Bet jis, priešingai, save mums pristato kaip besąlygiškai mylintį tėvą, laukiantį mūsų, visada mumis tikintį, norintį mums padėti, gydyti, atleisti.
Todėl labai svarbu, kad mes švelniai sakytume: ne, ši liga ne iš Dievo, jis blogio nekelia, jis kaip tik yra gerumas, kaip tik ateina į mūsų sunkias situacijas mums padėti, sustiprinti“, – sako kapelionas.
Ieško būdų atsigauti
G.Satkauskas neslepia – kapeliono darbas Santaros klinikose iš tiesų yra emociškai slegiantis. Ypač tada, kai tenka susidurti su vaikų ar labai jaunų pacientų mirtimi. „Susitikus prie mirštančių vaikų, kiekviena minutė yra aukso vertės. Stengiamės kuo šviesiau, kuo giliau, kuo autentiškiau išbūti tas akimirkas.
Vėliau išeinu kartais iš palatos su ašaromis akyse, nes tikrai labai gaila – atrodo, jaunas vaikas, aštuonmetis, gyvenimas tik prasideda, o jis jau užmiega... Tokiais atvejais nėra svarbus klausimas, kas dėl to kaltas. Esmė – kad būtų pamatas vilčiai. O tai duoda krikštas.
Reikia dėkoti už tą dovaną, už tą vaikelį, ir melstis, padaryti viską, ką galime geriausio nuo savęs, ir palydėti jį. Ieškodami kaltų tik deginsime brangų laiką“, – teigia pašnekovas.
Tokios patirtys, anot jo, neišsitrina vos užvėrus palatos duris. Todėl tam, jog išliktų šiame darbe, būtina turėti ir labai aiškius atsigavimo būdus. Jam pačiam didžiausią atramą suteikia malda.
„Man yra lengva, nes esu kunigas ir galiu kasdien mišias aukoti. Man pasisekė kasdien priimti Kristų. Tai tikrai duoda daug jėgų, įžiebia ugnį“, – sako G. Satkauskas.
Anot jo, šalia dvasinės atramos labai svarbus ir kūniškas rūpinimasis savimi – judėjimas, sveika mityba, kineziterapija. Jie padeda „išnešti“ susikaupusį emocinį krūvį ir neperdegti.
„Kai jaunas esi, tau tokie dalykai mažiau rūpi. Bet iš tiesų galiausiai jie tampa pagrindinėmis kolonomis, ant kurių viskas stovi“, – pabrėžia kunigas.
