Pasak Oksfordo universiteto psichologijos mokslų daktarės Kristinos Karklytės, seksualinio smurto metu žmogaus nervų sistema dažnai persijungia į išgyvenimo režimą, kuriame svarbiausias tikslas tampa ne kovoti, o išlikti. Ji aiškina, kad traumos metu žmogus dažnai nereaguoja taip, kaip pats tikėtųsi ar kaip tikisi aplinkiniai.
„Instinktas yra daug stipresnis už sąmoningą mąstymą. Tokiose situacijose žmogaus prioritetas tampa ne teisingai sureaguoti, o išgyventi“, – aiškina ji.
Dėl smegenyse „įsijungusios“ už išgyvenimo reakcijas atsakingos sistemos auka gali tiesiog sustingti, nesugebėti pajudėti, kalbėti ar net aiškiai suvokti, kas vyksta.
„Yra vadinamoji sustingimo reakcija. Tai tarsi atsijungimas, disasociacija nuo kūno ir realybės. Ir tai nėra silpnumas ar žmogaus pasirinkimas – tai automatinė nervų sistemos apsauga“, – sako K.Karklytė.
Psichologė pabrėžia, kad tokia reakcija būdinga ne tik žmonėms – ją galima stebėti ir gyvūnų pasaulyje, kai gyvūnai sustingsta ar apsimeta negyvais, taip bandydami padidinti išgyvenimo tikimybę.
Nesipriešinimas – nėra leidimas
Pasak specialistės, vienas pavojingiausių visuomenėje vis dar gajų mitų – įsitikinimas, kad jei žmogus aktyviai nesipriešino, vadinasi, viskas buvo gerai.
„Žmogus gali nesipriešinti dėl šoko, baimės, sustingimo reakcijos, galios disbalanso ar instinktyvaus noro išgyventi, – aiškina ji ir pabrėžia, kad sutikimas nėra „nepasakė ne“. – Sutikimas yra aiškus, laisvas ir sąmoningas „taip“. Šitas atskyrimas yra labai svarbus.“
Anot jos, visuomenei daug lengviau suprasti kovą ar bėgimą, nes tai atrodo kaip aktyvios, „herojiškos“ reakcijos, neretai būtent taip atvaizduojamos ir pop kultūroje, filmuose. Tuo metu sustingimas klaidingai interpretuojamas kaip pasyvumas ar leidimas.
„Žmonėms neveikimas klaidingai atrodo mažiau adekvati reakcija į smurtą ar grėsmę“, – sako pašnekovė.
K.Karklytė aiškina, kad be geriau žinomų „kovojimo“ (angl. „fight“), „pabėgimo“ („flight“) ir „sustingimo“ („freeze“) reakcijų egzistuoja ir dar viena – „prisitaikymo“ („fawn“) reakcija, su kuria kartais taip pat susiduria smurto aukos.
„Žmogus jaučia grėsmę, tačiau jo nervų sistema bando sumažinti pavojų ne per kovą ar bėgimą, o per prisitaikymą“, – pasakoja ji.
Tokiais atvejais žmogus gali tapti malonesnis, juokauti, šypsotis, stengtis nesupykti agresoriaus ar net jį raminti.
„Dažniausiai tai nutinka tada, kai žmogus jaučia didelį galios disbalansą – kai atrodo, kad nepavyks pabėgti ar apsiginti. Tuomet nervų sistema pasirenka strategiją būti patogiam, kad tik sumažintų pavojų“, – dėsto specialistė.
Kaltinimai aukai – ne tik iš visuomenės
Anot K.Karklytės, po patirto seksualinio smurto spaudimas ir klausimai ateina ne tik iš aplinkinių. Daugelis nukentėjusių žmonių ir patys savęs klausia, kodėl nekovojo, neišėjo, nieko nepasakė ir nesigynė. Vis dėlto, psichologė atkreipia dėmesį, kad save kaltinti nėra teisinga.
„Svarbu suprasti, kad po įvykio žmogus save vertina jau iš saugios būsenos, kai racionalus mąstymas yra sugrįžęs“, – sako ji.
Traumos metu, priešingai, įsijungia instinktai, kurie veikia daug greičiau nei loginis mąstymas.
„Terapijoje labai daug dirbame su kaltės jausmo mažinimu. Žmogus neturi kaltinti savęs už tai, kad traumos metu nefunkcionavo racionaliai. Tuo metu prioritetas buvo išgyventi“, – aiškina ekspertė.
Pasak jos, labai svarbu suvokti, kad kaltė, nepriklausomai nuo aukos reakcijos, visada yra agresoriaus pusėje. Būtent todėl, psichologė neslepia, aukų kaltinimas jai kelia frustraciją.
„Nei drabužiai, nei alkoholis, nei flirtas ar buvimas tam tikroje vietoje nėra sutikimas seksui ar smurtui“, – pabrėžia ji.
Anot pašnekovės, aukų kaltinimas dažnai kyla iš žmonių noro tikėti, kad pasaulis yra kontroliuojamas ir kad teisingai besielgiantiems žmonėms blogi dalykai nenutinka. Tačiau realybėje trauma nėra tokia paprasta ar nuspėjama.
Kodėl bendravimas po smurto nieko neįrodo
Vis dar dažnai keliami klausimai, kodėl dalis aukų po patirto seksualinio smurto toliau bendrauja su agresoriumi. Anot psichologės, tai taip pat yra dažna traumos reakcija.
„Po traumos žmogaus nervų sistema bando kuo greičiau grįžti į normalumo būseną. Dėl to gali įsijungti neigimas ar bandymas sumenkinti įvykį“, – aiškina ji.
Ypač sudėtinga situacija tampa tada, kai smurtautojas yra pažįstamas ar net artimas žmogus.
„Nukentėjusysis dar gali būti šoke, bijoti pasekmių, nežinoti, kaip reaguoti ar konfrontuoti. Todėl tolesnis bendravimas jokiu būdu nereiškia, kad smurto nebuvo“, – pabrėžia K.Karklytė.
„Jeigu abejoji – sustok ir paklausk“
Kalbėdama apie siūlymus daugiau dėmesio skirti aiškaus sutikimo principui, pašnekovė sako nemananti, kad tai apsunkintų žmonių santykius.
„Jeigu žmogui iš tikrųjų rūpi kitas žmogus, jei jam svarbus ryšys, pagarba ir abipusis malonumas, sutikimas nėra toks komplikuotas“, – įsitikinusi ji. Pasak K.Karklytės, labai paprasta taisyklė yra tokia: jei kyla abejonė – reikia tiesiog sustoti ir paklausti.
Oksfordo psichologijos mokslų daktarė mano, kad visuomenėje vis dar trūksta supratimo apie tai, kaip trauma veikia žmogaus smegenis ir kūną. „Pakanka pasidomėti, kaip veikia žmogaus nervų sistema traumos metu, kad taptų aišku – tai nėra interpretacijos ar išvedžiojimai. Tai mokslu pagrįstos reakcijos“, – aiškina ji ir dar kartą pabrėžia: sustingimas nėra sutikimas, prisitaikymas nėra noras, o išgyvenimo reakcija nėra kaltė.
