Sąmoningas sustojimas nebūtinai reiškia atsitraukimą ar krypties praradimą. Kartais jis tampa erdve, kurioje vėl galime išgirsti save - ne per išorės triukšmą, ne per lūkesčius ar palyginimus, o per vidinį žinojimą, kuris dažniausiai kalba ramiai ir neskubėdamas.
„Gyvename labai greitame pasaulyje, kuriame dažnai bandome ne tiek išgirsti save, kiek suspėti su viskuo. O kryptis neretai pradeda ryškėti tada, kai bent trumpam leidžiame sau sustoti“, – svarsto terapinio koučingo specialistė Kamila Golod.
Galbūt kryptis nėra kažkas, ką randame vieną kartą visam gyvenimui. Gal ji veikiau primena santykį: su savimi, su tuo, kas mums svarbu, ir su gyvenimu, kuris nuolat keičiasi.
Atsigręžti, kad galėtume judėti pirmyn
Kartais verta atsisukti atgal ne tam, kad pasiliktume praeityje, o tam, kad pamatytume, kiek daug jau nuėjome.
Kas per pastaruosius metus jus augino? Kokios patirtys, nors ir sunkios, ilgainiui tapo stiprybės šaltiniu? Ką įveikėte net tada, kai abejojote savo jėgomis?
Žmogus turi savybę greitai priprasti prie savo pergalių ir gerokai ilgiau nešiotis tai, kas skaudino. Vis dėlto būtent patirčių visuma tyliai formuoja mūsų atsparumą. Kartais stiprybė gimsta ten, kur kadaise jautėmės trapūs.
Dėkingumas už nueitą kelią nebūtinai reiškia, kad viskas buvo lengva. Dažniau tai ženklas, jog po kurio laiko pradedame matyti prasmę net ir netobulose patirtyse ir atpažinti, kaip jos prisidėjo prie žmogaus, kuriuo tapome. Ir vienas svarbiausių momentų – nenuvertinti savo patirčių, nes tai nėra „savaime suprantami dalykai“ ir tai nėra „kad jums tiesiog pasisekė ir nebuvo taip blogai, kaip būna kitiems“...
Leisti sau norėti
Kada paskutinį kartą nuoširdžiai savęs paklausėte: „Ko aš iš tikrųjų noriu?“
Ne to, kas atrodo logiška. Ne to, kas „reikėtų“. Ne to, kas svarbu kitiems.
O to, kas tyliai primena apie save net tada, kai bandome to negirdėti.
„Žmonės dažnai savęs klausia — ar galiu to norėti? Ir aš visada kviečiu pirmiausia leisti sau norėti. Nes būtent šiame leidime dažnai atsiranda energija pokyčiui“, – sako K. Golod.
Kartais augimas prasideda nuo labai paprasto, bet viduje daug erdvės sukuriančio sprendimo – įgarsinti savo troškimus. Norą daugiau ramybės. Daugiau prasmės. Daugiau artumo. O kartais tiesiog daugiau savęs kasdienybėje.
Lygiai taip pat brandu gali tapti ir gebėjimas sąžiningai pripažinti tai, kas mūsų gyvenime jau nebeturi vietos. Įpročiai, santykiai, nuostatos ar net tikslai, kurie kadaise buvo svarbūs, nebūtinai turi keliauti kartu su mumis visą gyvenimą.
Tam, kad kažkas naujo galėtų atsirasti, reikalinga erdvė. O erdvė dažniausiai gimsta kažką paleidžiant .
Vizija, kuri prasideda nuo jausmo
Įsivaizduokite save po metų. Nebūtinai per pasiekimų sąrašą, labiau per būseną.
Kaip atrodo jūsų rytai? Su kokiais žmonėmis dalijatės savo kasdienybe? Kaip jaučiatės savo mintyse, kūne, santykiuose?
Dažnai esame linkę manyti, kad tikslai pirmiausia susiję su rezultatais. Tačiau neretai po jais slypi kur kas gilesnis ilgesys: noras jaustis ramiau, tvirčiau, gyviau ar prasmingiau.
„Kartais žmonės pervertina tikslų dydį ir nuvertina savijautos svarbą. Jei kelyje nėra vidinės ramybės ar vidinio pakankamumo jausmo, net ir pasiektas tikslas gali neatnešti laukto džiaugsmo“, – pastebi terapinio koučingo specialistė Kamila Golod.
Todėl pokytis ne visada atrodo dramatiškas. Jis nebūtinai reiškia staigų karjeros posūkį ar radikalų gyvenimo sprendimą. Kartais pokytis yra tylus sugrįžimas arčiau savęs, prie to, kas iš tiesų Jums svarbu.
Tikslai, kurie yra jūsų
Kartais pakanka kelių aiškių krypčių, kad gyvenimas įgautų daugiau vidinio nuoseklumo. Nebūtinai didelių ar įspūdingų, svarbiausia, kad jos būtų savos, svarbios Jums.
Paklauskite savęs: Ką man duos šių tikslų pasiekimas? Kas manyje keistųsi šiame kelyje?
Nes siekdami tikslų neretai keičiamės ir mes patys - kartais labiau, nei galėjome numanyti pradžioje.
Vis dėlto šiame procese svarbus ir švelnus sąžiningumas sau. Kas gali trukdyti? Kur kartais patys save sustabdome? Kokiose vietose pritrūksta tikėjimo?
Savęs sabotažas ne visada garsus. Kartais jis pasirodo kaip atidėliojimas, perfekcionizmas ar baimė pradėti. Tačiau jį atpažinus dažnai atsiranda ir daugiau pasirinkimo laisvės.
Kelias retai būna tiesi linija. Jame neišvengiamai pasitaiko posūkių, pakilimų ir nuosmukių, todėl ypač svarbu pasirūpinti savo atramomis.
„Net ir tada, kai atrodo, kad esame vieni, dažniausiai turime daugiau atramų, nei pastebime — tiek savyje, tiek šalia esančiuose žmonėse“, – sako K. Golod.
Vidinės atramos gali būti mūsų patirtys, vertybės, jautrumas, gebėjimas atsitiesti. Dažnai jų neįvertiname, nes jos atrodo savaime suprantamos.
Išorinės atramos — žmonės, kurie yra šalia. Kartais tyliai, kartais labai matomai, tačiau jų buvimas keičia mūsų kelią labiau, nei galime suvokti tuo momentu.
Judėti savu tempu
Kiekvienas žmogus turi savitą ritmą ir savo kelią. Todėl galbūt svarbiausia ne tai, kaip greitai judame, o tai, ar judame savo kryptimi.
Leisti sau eiti savu tempu gali būti nelengva pasaulyje, kuris dažnai skuba matuoti, lyginti ir vertinti. Tačiau aiškumas retai ateina per spaudimą. Dažniau jis tyliai atsiskleidžia einant mažais žingsniais, klausantis savęs ir išliekant dėmesingam procesui.
Ir galbūt būtent tokiame kelyje pirmą kartą aiškiau išgirstame ne tai, kur „turėtume“ eiti, o tai, kas mus iš tikrųjų kviečia širdimi.
