Remdamasi Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos informacija, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba rašo, kad Lietuvoje žinoma tik dvidešimt radaviečių, kurių didžioji dalis aptiktos iki 2007 metų, o pastaraisiais metais – tik keturios naujos pirštūnių radavietės.
Grybas yra kuokos pavidalo, nesišakoja, su išilginėmis raukšlėmis ir klostėmis, užauga iki 6–20 cm, jaunas būna šviesiai gelsvas, su violetiniu atspalviu koto apačioje, senesni vaisiakūniai rudai rausvi su balkšva apnaša. Jis – gana minkštas, perpjovus – baltas, vėliau tampa violetiškai rudas.
Piestinių pirštūnių vaisiakūniai vienmečiai, išauga pavieniui ar gausiomis grupėmis vasaros pabaigoje ir rudenį.
Šie grybai mėgsta kalkingą dirvožemį.
Tai – mikorizinis grybas, auga ąžuolų, liepų, drebulių lapuotynuose, kur stora samanų danga, ir yra eglių. Šie grybai mėgsta kalkingą dirvožemį.
Didžiausią grėsmę grybui kelia tinkamų buveinių, – senų plačialapių miškų su ąžuolais, liepomis, drebulėmis kirtimas ir storos samanų dangos bei paklotės suardymas vykdant miškotvarkos darbus.
Pagrindinė apsaugos priemonė – nevykdyti ūkinės veiklos grybui augti tinkamose buveinėse.
Jei miške rasite šį grybą, praneškite Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos ekologams. Prisidėkite prie unikalaus grybo apsaugos.
