Lietuvis į šią islamišką valstybę atvyko pėsčiomis iš Indijos per vienintelį tarp šalių veikiantį Vagaho (Wagah) pasienio punktą.
„Prieš kelionę gavau turistinę Pakistano e. vizą užpildęs paraišką internetu. Tačiau turiu paminėti, jog iš pradžių paraiška vizai gauti buvo atmesta ir elektroninėje sistemoje sulaukiau daugybės papildomų klausimų: koks mano išsilavinimas, kokį darbą dirbu, ką veikiu Indijoje, su kuo bendrauju ir t. t.
Vėliau išsiaiškinau, jog dėl nuolatos įtemptų šių dviejų valstybių santykių visi sieną kertantys asmenys laikomi potencialiais šnipais...“ – pasakoja V.Visockas.
Į Pakistaną jis nusprendė keliauti be turistinių agentūrų ar gidų pagalbos, todėl iš anksto susižinojo prekių ir paslaugų kainas, kad nebūtų maustomas vietinių prekeivių.
Į Pakistaną jis nusprendė keliauti be turistinių agentūrų ar gidų pagalbos.
„Pakistano pusėje iš vietinių valiutos keitėjų už indišką rupiją gavau tris pakistanietiškas, tačiau prekių ir paslaugų kainos pagal pinigų vertę yra panašios abiejose valstybėse“, – detalėmis dalijasi lietuvis.
Pasak jo, iki artimiausio ir antro pagal dydį Pakistano miesto Lahoro – vos 21 km, tačiau kadangi Indijos ir Pakistano sieną kasdien kerta viso labo keliasdešimt žmonių, nėra įrengta jokios transporto infrastruktūros, nugabenančios iki šio 14 milijonų žmonių turinčio Pakistano didmiesčio.
„Nusiderėjęs iki pakistanietiškos kainos, sėdau į vietinį taksi ir pajudėjau link Lahoro. Važiuojant pro kaimelius akį patraukė šimtai pakelėje gulinčių milžiniško dydžio jaučių, tačiau aš jau žinojau, jog karvių čia niekas negarbina kaip Indijoje ir šių galvijų gyvenimas pasibaigs pakistaniečių lėkštėse.
Vos įvažiavus į Lahoro miestą manęs laukė netikėtas siurprizas: gatvėje – daugybė moterų, kurių aprangos stilius labai priminė indišką. Kas gi tai? Iš kur tiek spalvų? Va, čia ir prasidėjo visas Pakistano įdomumas“, – pasakoja keliautojas.
Jo manymu, didžioji dalis vakariečių islamiškas šalis įsivaizduoja gana primityviai: griežtomis religinėmis normomis paremtas socialinių taisyklių rinkinys, vienodas aprangos kodas (vyrai rengiasi baltai, moterys – juodai) ir t. t. Tačiau, pasak V.Visocko, labai sudėtingą istoriją turinčiam Pakistanui šių taisyklių pritaikyti nepavyks.
„Būtent dėl daugybę šimtmečių trukusios hinduizmo ir islamo sandūros šioje žemėje susiformavo daugybė skirtingų etninių žmonių grupių.
Ir nors dauguma Pakistano gyventojų yra islamo išpažinėjai (96,5 proc.), tačiau skirtinguose šalies regionuose gyvenantys žmonės labai skiriasi savo kalba, gyvenimo būdu, išvaizda, apranga, maistu ir t. t.
Jo manymu, didžioji dalis vakariečių islamiškas šalis įsivaizduoja gana primityviai.
O mano lankomas arčiausiai sienos su Indija esantis Lahoro miestas kažkada priklausė Indijos Pundžabo regionui, todėl čia gyvenantys žmonės etniškai yra labiau susiję su indiškomis tradicijomis nei su islamo pasauliu. Netgi oficiali Pakistano urdu ir Indijos hindi kalbos yra beveik identiškos“, – pasakoja V. Visockas.
Lietuvis pasakoja, kad pirmas Lahoro įspūdis jam pasirodęs neblogas. Keliautojas įsikūrė naujame rajone esančiame viešbutyje, šalia esančios gatvės buvo tvarkingos ir gana švarios, aplink buvo statomi modernūs daugiaaukščiai namai.
„Ir nors prie kiekvienos parduotuvės stovėjo šautuvu ginkluotas durininkas, drąsiai vaikščiojau tiek minioje žmonių, tiek ir tamsiais skersgatviais žiūrėdamas į telefono ekraną.
Prie kiekvienos parduotuvės stovėjo šautuvu ginkluotas durininkas.
Netrukus „Google“ žemėlapyje pastebėjau netoliese esantį įdomiai išplanuotą milžinišką parką. Egipto sostinės Kairo patirtis man priminė, kad pagrindiniame islamiško miesto parke vakarėjant renkasi gražiai išsipuošę vietos gyventojai, todėl su nekantrumu skubėjau pasidairyti ir į pramogaujančius pakistaniečius. Neapsirikau – parkas buvo sausakimšas žmonių.
Vyko kažkoks įdomus renginys: žmonės dairėsi po gražiai įrengtus gėlynus, grojo rami muzika, ant pievutės būriavosi daug žaidžiančių ir stovyklaujančių šeimų. Gyventojai draugiški ir atsipalaidavę – ne kartą pasidomėjo, iš kur esu atvykęs“, – prisiminimais dalijasi lietuvis.
Vėliau jis aplankė miesto senamiestį ir pagrindinius lankytinus objektus: Lahoro fortą, Badshahi mečetę, Delio vartus ir kitas senamiesčio vietas.
Išbandė ir vietinį maistą, kuris, pasak keliautojo, gerokai skiriasi nuo indiško, bet yra ne ką mažiau skanus.
„Pakistaniečiai vakare valgo labai daug keptos mėsos ir žuvies, todėl gatvės būna tiesiog paskendusios „grilinamų“ kepsnių dūmuose.
Nors Lahoro miestas savo dydžiu, architektūra ir gyventojų skaičiumi panašus į Indijos sostinę Delį (šie miestai netgi vadinami miestais dvyniais), tačiau po Lahorą nesibasto karvės ir daug mažiau šunų bei kačių, todėl pagrindinės gatvės švaresnės nei indiškuose didmiesčiuose“, – pasakoja V.Visockas.
Kita kelionės stotelė – Pakistano sostinė Islamabadas.
„Per „Google“ paieškos sistemą gana greitai suradau autobusų kompaniją, vežančią į už 400 km į šiaurę esančią Pakistano sostinę.
Važiuojant pagrindine šalies automagistrale nustebino jos kokybė – kelių juostų kelias buvo kokybiškas, todėl modernus tarpmiestinis autobusas riedėjo lygiai ir ramiai.
Šiuose rajonuose pilna prabangių namų su aukštomis spygliuotomis tvoromis.
Islamabadas – jaunas miestas, sostinė iš Karačio į čia buvo perkelta 1960 metais. Į akis iš karto krito kvadratinis miesto suplanavimas. Miestas suskirstytas į nedidelius kvartalus, o juos kertančios gatvės – tiesios kaip styga.
Šiuose rajonuose pilna prabangių namų su aukštomis spygliuotomis tvoromis, čia įsikūrusi šalies politikos ir verslo grietinėlė“, – pasakoja lietuvis.
Pasak jo, Islamabade nėra daug lankytinų objektų, Pakistano monumentą su šalia esančiais muziejais ir didžiausią šalyje Faisalo mečetę galima aplankyti per vieną dieną.
„Tačiau Islamabadas buvo tik mano tarpinė stotelė, o pagrindinis apsilankymo šalies šiaurėje tikslas – prie sienos su Afganistanu esantis Pešavaro (Peshawar) miestas“, – paaiškina.
Lietuvis pasakoja, kad trečią tūkstantmetį skaičiuojantis Pešavaro miestas dėl savo ypatingos geografinės lokacijos (upių slėniais pasiekiamas iš visų keturių pusių) turi labai margą ir įdomią istoriją.
Savo įsikūrimo pradžioje tai buvo senovės hinduizmo religijos lopšys, tačiau vėliau miestą užėmė per dabartinę Afganistano teritoriją iš Graikijos atkeliavęs Aleksandras Makedonietis.
Dar vėliau šią vietovę valdė budizmą išpažįstantys Kušano imperijos atstovai, todėl per daugybę savo amžių šis įdomus miestas buvo tapęs visų religijų ir skirtingų kultūrų sankirtos tašku.
Užsienio turistai čia yra labai reti svečiai, todėl vietiniai žmonės labai džiaugiasi pamatę atvykėlį.
„Nors nėra daug išlikusių monumentų, primenančių šio miesto senovinę didybę, tačiau aš labai norėjau palandžioti po siauras Pešavaro senamiesčio gatveles, menančias XVIII–XIX amžių, kuomet turtingi miesto pirkliai savo namų fasadus išpuošdavo ištaigingais mediniais architektūros elementais.
Tad įnėriau į dar bebundantį miesto senamiestį ir nesupratau, kas vyksta. Iš visų parduotuvėlių ir gatvės prekyviečių man mojo besišypsantys pardavėjai, kviesdami užsukti. Pagalvojau, gal nori kažką parduoti, užtat tokie malonūs?..
Bet po nemokamų pusryčių, poros puodukų arbatos ir kelių labai skanių ir niekur kitur neragautų desertų pradėjau suprasti... Užsienio turistai čia yra labai reti svečiai, todėl vietiniai žmonės labai džiaugiasi pamatę atvykėlį.
Nors vaizduotėje ir buvau nusiteikęs, jog vizitas Pešavare gali tapti sunkiausia mano kelionės dalimi, tačiau visos savo ilgos kelionės (Indijoje ir Pakistane) metu niekur nesutikau tiek daug draugiškų žmonių ir niekur kitur nebuvau tiek daug kartų už dyką pavaišintas taip, kaip Pešavaro mieste...“ – pasakoja V.Visockas.
Savo kelionės Pakistane metu mačiau vos keletą užsienio turistų.
Jis prisimena, kad žiniasklaidoje kartais galima išgirsti pranešimų apie Pakistane vykstančius mirtininkų išpuolius, todėl tai nėra populiari turistų lankoma šalis.
„Savo kelionės Pakistane metu mačiau vos keletą užsienio turistų, ir tie buvo lydimi privačių gidų. Tačiau savaitę laiko vienas praklaidžiojęs po Pakistano Lahoro, Islamabado ir Pešavaro miestus savo kailiu patyriau, jog paprasti vietos žmonės neturi jokio priešiškumo užsienio turistams.
Daugybę kartų nepažįstamųjų buvau pavėžėtas automobiliu ar motociklu, ne kartą iki viešbučio sutemus grįžau tamsiais skersgatviais žiūrėdamas į telefono ekraną.
Tačiau keliaujant Pakistanu negalima neatkreipti dėmesio į daugybę parduotuves, įstaigas ir kelius saugančių ginkluotų pareigūnų.
Pakistano centrinės valdžios politika ir valdymu nepatenkintos Afganistano pasienyje gyvenančios etninės grupės kartais vykdo ginkluotus išpuolius prieš valdžios atstovus ar saugumo pajėgas, tačiau tokie išpuoliai niekada nebūna nukreipti prieš užsienio turistus. Todėl iš esmės didelė dalis Pakistano yra saugi turizmui“, – pasakojimą užbaigia keliautojas.