Dr. E.Denison 2017 metų balandžio 13 d. viešėjęs Vilniuje Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje skaitė paskaitą apie modernizmo architektūros, nominuojamos Pasaulio paveldo sąrašui, vertes ir parengimo procesus.
Savo darbais tyrėjas siekia pateikti naują požiūrį į modernizmo architektūrą, dėl šios priežasties dauguma jo darbų yra būtent apie Rytų ir Pietų šalis, o ne apie Vakarų valstybes.
Dr. E.Denison – Pasaulinio Londono universiteto Bartlett architektūros fakulteto dėstytojas, modernizmo architektūros urbanistikos ir kultūros tyrėjas. Jo mokslinių interesų sritis – regioninė Afrikos, Azijos ir Europos modernizmo architektūra.
Dr. E.Denison beveik 20 metų praleido Afrikoje, Eritrėjoje, tyrinėdamas Asmaros miesto modernistinę architektūrą. Kartu su kolegomis dėstytojas rengė UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui teikiamą paraišką „Asmara: Afrikos modernistinis miestas“.
Įtraukus Asmaros modernistinę architektūrą į šį sarašą, ji būtų pripažinta esanti tarptautinės vertės, tai reiškia, kad paveldas turėtų būti saugojamas ir ateities kartoms. Dauguma žmonių, kurie prisidėjo prie šio darbo, yra vietiniai Eritrėjos gyventojai. Didelė jų dalis – jauni žmonės, neseniai pabaigę studijas.
Sunki politinė situacija šalyje dirbti netrukdė
Eritrėja – Afrikos šalis, įsikūrusi prie Raudonosios jūros. Dabar joje yra beveik 6 milijonai gyventojų. Tai daugiatautė valstybė, dauguma gyventojų išpažįsta krikščionybę arba islamą. Eritrėjoje egzistuoja viena legali politinė partija, užfiksuojama daug žmogaus teisių pažeidimų, prievartinis darbas.
Didžioji dalis žiniasklaidos yra priklausoma nuo valdžios, piliečiai susiduria su kalbos laisvės apribojimais, už valdininkų kritikavimą žmonės dingsta, yra kalinami. Režimas šioje šalyje apibūdinamas kaip vienas iš žiauriausių pasaulyje, o kai kurie Eritrėją vadina „Afrikos Šiaurės Korėja“. Nepaisant sudėtingos politinės situacijos ir iš šalies išvykstančių pabėgėlių, sostinės Asmaros modernistinė architektūra yra verta būti įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Pasak dr. E.Denison, jo ir kitų kolegų parašyta paraiška padėjo atskleisti Asmaros miesto architektūrą, miestas tarsi atsirado žemėlapyje – iki tol nedaug žmonių apie jį žinojo.
„Prieš kelerius metus netgi kelionių agentai negalėdavo pasakyti, kur yra Asmara, nebuvo girdėję apie šį miestą. Dabar situacija šiek tiek keičiasi“, – pasakoja pašnekovas.
Tyrėjas džiaugiasi, kad, nepaisant režimo, kol buvo Eritrėjoje, jo niekas nekontroliavo ir leido laisvai dirbti. Valdininkai suprato, kad Asmaros paveldas turi būti įtrauktas į UNESCO, tad suteikė visas reikiamas sąlygas tyrinėti, vaikščioti po archyvų saugyklas.
Dr. E.Denison pasakoja, kad pasiekti dokumentus nebuvo sunku. Karo su Etiopija metu jie gulėjo rūsiuose, buvo nenaudojami. Vis dėlto Eritrėjai atgavus nepriklausomybę dokumentai vėl buvo reikalingi. Kadangi kol šalis buvo okupuota Etiopijos, vyravo komunistinis režimas, visa nuosavybė buvo nacionalizuota. Eritrėjai atgavus nepriklausomybę, dokumentai buvo ištraukti ir naudojami atiduoti žmonėms priklausiusį turtą. Dėl šios priežasties jie nedingo.
Ne visos idėjos liko įgyvendintos
Asmaros miestą XIX a. pab. įkurė italai. 1885-aisiais italai įsikūrė Masavoje – šalia Asmaros esančiame mieste. Dėl skirtingo reljefo klimatas Eritrėjoje labai įvairus. Masava – viena iš karščiausių vietų žemėje, todėl atvykėliai keliavo toliau ir įsikūrė Asmaroje, kur yra vėsiau.
Nors miestą suprojektavo italai, jį pastatė vietiniai gyventojai. Tačiau jie buvo apgyvendinti neišvystytuose rajonuose ir į Asmaros centrą nebuvo įleidžiami. Dalis miesto vis dar atrodo labai skurdžiai, žmonės gyvena išties prastomis sąlygomis.
Miesto centras klestėjo – tiesiami keliai, geležinkelių bėgiai. „Asmaroje buvo suprojektuota pirmoji pasaulyje kelių aukštų automobilių stovėjimo aikštelė. Vis dėlto ji niekada nebuvo pastatyta. Architektai buvo suplanavę statyti didelius prekybos centrus, prabangias drabužių parduotuves, pramogų vietas, tačiau ir tai liko tik žmonių vaizduotėje – šios idėjos taip pat niekada nebuvo įgyvendintos“, – pasakoja dr. E.Denison.
1935 metais Italija okupavo Etiopiją. Anot tyrėjo, šis įvykis turėjo reikšmės ir Eritrėjai. Nuo 1935 iki 1941 metų Asmaros architektūra tapo modernistine. Jai būdinga naujų technologijų pritaikymas, statiniuose pradėta naudoti stiklą, geležį, betoną. Dėl to pastatai tapo aukštesni, o erdvės platesnės, joms nereikėjo kolonų, kurios anksčiau suteikdavo tvirtumo. Modernistinei architektūrai nėra būdingos įmantrios puošmenos bei ornamentai.
Italijos įsiveržimas į Etiopiją sukėlė daugybę pokyčių Asmaroje – į šalį atsikėlė gyventi daugiau italų, automobilių ir šviesoforų tuo metu mieste buvo daugiau negu Romoje. Transporto sistema, architektūra buvo tobulinami, tačiau tos vietos, kuriose turėjo būti apgyvendinami vietiniai Eritrėjos gyventojai, liko neliečiamos.
Po nepriklausomybės atgavimo – siekis išsaugoti architektūrą
Kai kurie pastatai esantys Asmaroje buvo projektuoti pagal Italijos statinius. Kadangi Italijoje vyravo racionalizmas, jis dominuoja ir šio miesto architektūroje. Stiliui būdinga įvairios geometrinės formos, idealios proporcijos, simetrija.
Pasak dr. E.Denison, futurizmo apraiškos mieste reiškia Eritrėjos gyventojų pasipriešinimą fašizmui. Šios srovės architektūroje gausu ilgų dinamiškų linijų, kurios imituoja greitį, emociją bei judesį, statiniai įvairių formų, kai kurie netgi gali pasirodyti keisti.
Nors futurizmo bruožų Asmaroje nėra daug, tačiau kai kurie pastatai primena traukinį ar lėktuvą, sparnus. Aptinkama žaismingų detalių, pavyzdžiui, vienas kazino neturi langų, namai gali būti lenktų formų, spalvingi.
Po 30 metų trukusio pilietinio karo su Etiopija 1991 metais Eritrėja atgavo nepriklausomybę. „Gyventojai suprato, kad laisvę iškovojo ne tam, kad statytų miestą niokojančius namus. Laikui bėgant nauji pastatai pradėjo atspindėti iškovotą nepriklausomybę“, – aiškina dr. E.Denison.
Įvairūs žmonės siekė išsaugoti miesto architektūrą. Asmarai besivystant kai kuriuos pastatus buvo ketinama nuversti. Vieną iš jų išgelbėjo miesto kaliniai, kurie įtikino, kad statinys yra paveldas ir turėtų likti nenugriautas.
Dr. E.Denison siekia, kad Asmaros miestas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą būtų įtrauktas pagal kriterijų, kuris atspindėtų ne tik miesto architektūrą, bet ir nacionalinį savęs suvokimą, istoriją, meilę miestui. Tyrėjas su bendražygiais skaitė poeziją, skirtą Asmarai, domėjosi ne tik architektūra, bet ir teatru, kinu, literatūra.
„Asmaros architektūra nereikštų nieko be miesto istorijos, troškimo išsikovoti nepriklausomybę. Tam, kad miesto architektūra būtų įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, istorija ir žmonių išgyvenimai taip pat svarbūs. Miestą unikaliu daro tai, kad jis beveik nepasikeitė. Tokių atvejų nėra daug“, – pažymi dr. E.Denison.
Straipsnis parengtas pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“. Projektą, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
