Šį kartą į Havajus skridau jau nebe kaip smalsus naujokas, o kaip sugrįžtantis keliautojas. Žinojau, ko tikėtis iš ilgo skrydžio, oro uostų patikrų ir laiko juostų chaoso. Tačiau Havajai – viena iš tų vietų, kuri net ir grįžus sugeba nustebinti.
Skrydis: kai atstumas nebeatrodo kliūtis
Kelionė ir vėl prasidėjo Europoje, o paskui – ilga, bet jau pažįstama trajektorija per JAV. Šįkart skrydis nebekėlė jokio streso: žinojau, kada miegoti, kada valgyti ir kada tiesiog žiūrėti pro lėktuvo langą, suvokiant, kad skrendi į vieną gražiausių pasaulio kampelių.
Honolulu oro uoste nusileidau vėlai vakare. Tas pats drėgnas oras, tas pats lengvas tropikų kvapas ir jausmas, kad kūnas dar Europoje, o siela – jau atostogose.
Vaikiki paplūdimys: pažįstamas, bet vis dar stebinantis
Kaip ir pirmą kartą, apsistojau netoli Vaikiki paplūdimio. Tai vieta, kuri turi keistą savybę – ji gali būti ir turistinė, ir rami tuo pačiu metu. Ankstyvais rytais Vaikiki vis dar priklauso vietiniams: bėgikams, banglentininkams, senjorams, ramiai vaikštantiems palei vandenyną.
Kalėdų rytą pradėti basomis ant smėlio, stebint saulėtekį virš Ramiojo vandenyno, tapo savotiška nauja tradicija. Kol Lietuvoje žmonės sėdėjo prie šventinių stalų, aš gėriau kavą, klausiau bangų ir galvojau, kaip keistai, bet teisingai kartais susidėlioja gyvenimas.
Sala, kurią norisi pažinti dar giliau
Jei pirmą kartą Oahu salą apvažiavau motociklu iš smalsumo, tai šįkart – iš noro sustoti ten, kur anksčiau tik pravažiavau. North Shore žiemą vėl pasitiko milžiniškomis bangomis ir pasaulinio lygio banglentininkais. Stebėti juos nuo kranto – nemokamas, bet įspūdingas reginys, primenantis, kokia galinga yra gamta.
Atradimų netrūko ir kitur: atokesni paplūdimiai, vietinės užkandinės, kuriose su vietiniais valgai petys į petį, kalnų keliai su vaizdais, dėl kurių norisi tiesiog sustoti ir patylėti. Šįkart Havajai atsivėrė ne per „TOP 10“ objektų prizmę, o per kasdienes, paprastas akimirkas.
Havajai – ne tik atostogos, bet ir būsena
Antroji kelionė buvo ramesnė. Mažiau bėgimo, mažiau noro viską pamatyti. Daugiau buvimo „čia ir dabar“. Havajai kažkaip natūraliai išmoko neskubėti: sėdėti paplūdimyje be telefono, stebėti saulėlydį be tikslo jį nufotografuoti, kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis be jokios priežasties.
Tai būsena, į kurią norisi sugrįžti.
Galbūt todėl vis dažniau pagaunu save galvojantį, kad Havajai – tai ne tik kryptis žemėlapyje. Tai būsena, į kurią norisi sugrįžti, ypač tada, kai pasaulis aplink tampa per garsus ir per greitas.
Naujieji virš Honolulu
Sugrįžimas namo šįkart tapo ypatingu kelionės akcentu. Iš Honolulu išskridau 2025 m. gruodžio 31 d. 23 val. 55 min. Likus vos kelioms minutėms iki vidurnakčio lėktuvas jau kilo į dangų, o pažvelgus pro langą atsivėrė vaizdas, kurio dar ilgai nepamiršiu.
Apačioje likęs Honolulu sutiko Naujuosius metus – mieste sproginėjo fejerverkai, pakrantė mirgėjo šviesomis, o Ramiojo vandenyno tamsoje trumpam sužibdavo spalvoti atspindžiai. Naujuosius metus pasitikau ore, skrendant virš salos, kuri per dvi keliones tapo daugiau nei tiesiog atostogų kryptimi. Tai buvo jausmas, tarsi palikčiau ne vietą, o būseną.
Ar verta grįžti dar kartą?
Po antros kelionės atsakymas tapo dar aiškesnis nei po pirmos. Taip. Be jokių abejonių. Ne tik dėl paplūdimių ar klimato, bet dėl jausmo, kad net ir už 12 tūkstančių kilometrų galima rasti vietą, kurioje viskas atrodo paprasčiau. Todėl galiu tai pasakyti drąsiai: „Į Havajus grįšiu ir 2026 metų Kalėdoms“. Kai kurios vietos tiesiog tampa tavo asmenine tradicija.
Finansinė statistika:
- Skrydis Vilnius–Frankfurtas–San Franciskas–Honolulu ir atgal: 860 eurų.
- Nakvynė: 10 naktų – 316 eurų.
- Maisto ir kavinių / restoranų patiekalų kainos: kaip Lietuvoje.
- Miesto transportas: 3 JAV doleriai už kelionę po Honolulu arba aplink salą.
