Karštas vasaros pasiūlymas! Prenumerata visai vasarai tik - 1,49 Eur.
Išbandyti

„Camino Lituano“ atradimai (I): keliu – ir su baltąja lazdele

Ar tikrai lietuviškame piligriminiame kelyje lengva rasti nakvynę? Ką imti į kelionę, o ko neverta? Ir svarbiausia – kaip neprisitrinti kojų? Tokius klausimus per susitikimus dažnai girdi žurnalistė Jurgita Lieponė, parašiusi knygą „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“.
Jurgita Lieponė
Jurgita Lieponė / Aidos Murauskaitės nuotr.

Interviu su knygos autore Jurgita Liepone – apie tai, ką ji atrado žingsniuodama piligriminiu keliu.

Piligriminiai keliai skirti tik piligrimams?

– Piligriminiais keliais tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse tikrai eina ne tik tie, kuriems šis kelias – maldos kelias. Daugybė žmonių ėjimą renkasi ir dėl kitų priežasčių. Vieni taip leidžia atostogas, nes ėjimas išties išpučia mintis. Kiti eidami pėsčiomis taip pažįsta šalis, žmones, papročius, kultūrą. Yra labai daug priežasčių eiti.

Rolano Valionio nuotr. / Jurgita Lieponė
Rolano Valionio nuotr. / Jurgita Lieponė

O kalbant apie lietuviškąjį „Camino Lituano“, eiti juo pradėjau tada, kai buvo pandemija. Man jis atsivėrė visu savo grožiu, ir nė netikėjau, kad Lietuvoje galima atrasti tiek daug nematytų dalykų, susipažinti su tiek žmonių, patirti nepatirto, paragauti neragauto. Man šis kelias – pažintinis, kultūrinis atradimų ir žmonių kelias. Kartu ir vienatvės kelias, nes jame, skirtingai nei, tarkime, Ispanijoje, nėra tokio didelio srauto žmonių.

Ar gali kelias pakeisti gyvenimą?

– Kelias nėra stebukladarys. Savo gyvenimus keičiame patys, ėjimas galbūt tam duoda minčių. Taip yra todėl, kad eidamas tu išties turi daug laiko galvoti, kartais – ir priimti sprendimus. Kiekvienas iš mūsų turi savo dienos rutiną. Joje rytinis puodelis kavos, pusryčiai, tuomet darbas, o vakare galbūt namų ruoša, filmas ar tiesiog „Panorama“. Bent jau panaši rutina yra mano.

Tačiau išėjus į kelią ta rutina pasikeičia šimtu procentu ir jos – įprastos – lieka labai nedaug. Tavo dienos rutina tampa labai vienoda – eiti. Kiekvieną dieną tau reikia nueiti nuo vienos nakvynės vietos iki kitos. Ėjimas atidaro minčių langą.

Savo gyvenimus keičiame patys, ėjimas galbūt tam duoda minčių.

Tarkime, jei važiuotumei atostogauti į kitą šalį, ten tiek laiko būti su savimi nebūtų. Ypač jei kelionė labiau tradicinė, su gyvenimu viešbutyje, šalies pažinimu. Tokioje kelionėje tavo mintys irgi yra užimtos. Maudaisi jūroje, keliauji į ekskursijas, lankai muziejus ir panašiai. Arba mėgaujiesi „viskas įskaičiuota“ paketu. Nerti giliau į savo mintis taip neišeina. Todėl būdami kelyje žmonės išties giliau mąsto. Vienas grįžęs susimažina darbų apimtį, kitas nutraukia toksiškus santykius, trečias pamato kitas pasaulio spalvas.

Asmeninio albumo nuotr. / Jurgita Lieponė
Asmeninio albumo nuotr. / Jurgita Lieponė

Mano pačios svarbiausias atradimas – darbas nėra visas gyvenimas. Daug metų aš taip galvojau. O dabar panorau daugiau laiko sau, galbūt supratau, koks jis yra svarbus. Dar vienas mano asmeninis pokytis, kad pradėjusi eiti tapau ne tokia aršia vartotoja – kas dvejus metus nebekeičiu telefono, neperku daugybės dalykų, kuriuos seniau pirkdavau. Pagaliau iš viso atsisakiau automobilio ir ėmiau naudotis viešuoju transportu.

Bet ar tai padarė kelias? Manau, kad ne, galbūt jis tik parodė kitą kryptį. O gal kelias iš viso niekuo dėtas? Gal su metais keičiasi vertybės? Jei atvirai, aš tikrai nežinau atsakymo.

Tad jei nežinai atsakymo – eik pasivaikščioti?

– Žinoma. Bet gal ne visiems? Kažkas savo atsakymus randa plaukdamas, kažkas – bėgdamas. Būna visaip. Tačiau jei dar neišbandėte ėjimo, tikrai verta pabandyti. Beje, kai dar tiek daug nevaikščiojau, mane pačią labai įkvėpė du filmai – „Kelias“ ir „Laukinė“.

Žurnalistės ir rašytojos Jurgitos Lieponės knyga „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“ veda entuziastų sukurtu piligrimų keliu per Lietuvą. Puslapiuose atgyja autorės 300 kilometrų kelionė pėsčiomis nuo Žagarės iki Kauno, prisimenami ir ankstesni žygiai: ji, „Camino Lituano“ savanorė, šį kelią yra nuėjusi beveik visą, kai kuriuos etapus – po kelis kartus. Tarp įspūdžių įsiterpia sutiktų žmonių istorijos, įdomiausių vietų aprašymai ir patarimai, kaip žengti pirmą žingsnį „Camino Lituano“ keliu.

Jurgitos Lieponės knyga „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“
Jurgitos Lieponės knyga „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“

Ištraukoje iš knygos – pažintis su neregiu Povilu.

Su baltąja lazdele

Aš einu ir matau. Matau rapsų laukus, skalijančius kaimo šunis, žydinčias vyšnias, matau, kuris obuolys supuvęs. Matau balas ir stulpus, o juose – besistiebiančius gandrus, kurie, ką tik išsiritę, pradeda pažinti pasaulį.

Kartais eidama aš irgi noriu šaukti: man viskas gerai. Aš matau. Niekada taip nemylėjau savo akių, kaip ėmiau mylėti Kelyje susipažinusi su neregiais. Tačiau tąkart supratau, kad pasaulį jausti ir mylėti galima ir tada, kai tavo pasaulis – tamsa. Kai tavo dienas nuo naktų skiria tik miegas, o ne spalvos. Kai tau visi žmonės vienodi, skiriasi tik jų kvapas ir balsai. Man keturiasdešimt septyneri, ir aš tiek savo gyvenimo metų to nesupratau.

Jolanta, viena iš „Camino Lituano“ bendruomenės savanorių, dirba Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Pietvakarių centre. Atėjo ten visai atsitiktinai, persikrausčiusi gyventi į Kauną ir pamačiusi skelbimą, kad šis centras ieško vadovo.

Jolanta atitiko visus reikalavimus – turėjo tinkamą išsilavinimą, vadovaujamojo darbo patirties. Tačiau nieko nežinojo apie neregius, išskyrus galbūt tai, kad jie naudojasi baltąja lazdele. Visgi darbo pasiūlymo reikalavimuose nebuvo įrašyta svarbiausia – turėti didelę, atvirą širdį. Jolanta ją turi ir pasvarsčiusi nusprendė išbandyti jėgas.

Konkursą laimėjo. Tai buvo jau netikėta, nes dažnai neregių bendruomenėje dirba žmonės, turintys regėjimo negalią, – silpnaregiai. O Jolanta nenešioja net akinių! Kai pažinau ją kiek daugiau, pati sau pagalvojau – šiam centrui nutiko geriausia, kas galėjo nutikti, o Jolanta darbo ėmėsi taip, lyg gautų dviejų prezidentų atlyginimus du kartus per mėnesį. Jei pasaulis suktųsi apie tokius žmones, jame niekada nebūtų karo.

Živilės Juozaitienės nuotr. / Jurgita Lieponė
Živilės Juozaitienės nuotr. / Jurgita Lieponė

Pirmą kartą į žygį pakvietusi neregius, ji ir pati jautėsi nedrąsiai. Ar pavyks? Ar sugebės? Ar sugebės ne tik jie, bet ir ji? Jolanta juos vedė, o ir tebeveda, už rankos – tiesiogine žodžio prasme. O jie ėjo. Pradžioje – vos keli, paskui – vis daugiau.

„Ar čia naujos šiaurietiškos lazdos?“ – kartą, kelyje pamatę su baltąja lazdele einantį neregį, klausė vietiniai. Klausimas buvo veidrodis to, kad visuomenė nepažįsta neregių pasaulio ir nežino, kaip jie gyvena. Dažnai mes, matantieji, esame įkalinti savo minčių, stereotipų getuose. Mes atsitraukiame, kai šie žmones eina gatve, nes nežinome, kaip elgtis. Mes tokie silpni prieš juos. Tokie pažeidžiami dėl savo galios. Mūsų galia – prieš negalią. Esu ne išimtis, o pirmieji susitikimai su neregiais man buvo kažkas tarp „ką dabar sakyt“ ir „ar reikia duoti ranką“.

Po pirmųjų neregių žygių Kaune įvyko Kelio ir tų žmonių netikėta sinergija. Kartu su bendraminčiais Jolanta sukūrė pirmą tokią pramogą Lietuvoje ir pavadino „NeRegĖjimo galia“. Viskas sudėtinga ir kartu paprasta.

Mes atsitraukiame, kai šie žmones eina gatve, nes nežinome, kaip elgtis.

Neregiai matančiuosius kviečia į ekskursiją – pasivaikščiojimą po Kauną drauge įveikiant maždaug penkių kilometrų atstumą. Prieš šios kelionės pradžią matančiam žmogui uždedami specialūs akiniai ir jo pasaulis sutemsta. Tuomet prasideda potyris, kai vienas nematantis lydi tokį patį kitą. Tik skirtumas tas, kad vienam tai gyvenimas, o kitam – akimirka. Vienas iš jų gali nusiimti nematymo akinius, kitas net nežino, kaip tie akiniai atrodo. Tam, antrajam, naktį nereikia įsijungti šviesos, nes šviesa jam lygi su tamsa.

Asmeninio albumo nuotr. / Jurgita Lieponė
Asmeninio albumo nuotr. / Jurgita Lieponė

Niekada nesiryžau dalyvauti tokioje ekskursijoje, nors Jolanta kvietė ne kartą. O Gedas, ne tik „Camino Lituano“ savanoris, bet ir Pietvakarių centro socialinis darbuotojas, drąsino: jei bus baisu, bet kada galėsi nusiimti akinius. O aš neišdrįsau. Aš neturiu tamsoje drąsos.

Tačiau kelias su vienu iš gidų – neregiu Povilu – mane supažindino kitomis aplinkybėmis. Ir Povilas man tapo stebuklu. Kartą „Camino Lituano“ bendruomenės organizuojamame žygyje po Žemaitiją dalyvavo neregiai, tarp jų ir Povilas.

Kelių dešimčių žmonių grupė per nuostabiąją Žemaitiją pėsčiomis keliavo savaitę, o aš prisijungiau maždaug viduryje savaitės, ką tik grįžusi iš kelionės po Kolumbiją. Smegenyse dar nepasikeitus laiko juostoms išvykau į žygį. Iki Varnių, kur ketinau prisijungti prie žygeivių grupės, nuvažiavau autobusu, vietos valgykloje suvalgiau kotletą užgerdama kompotu ir pagrindinėje miestelio aikštėje laukiau žygeivių. Povilas su tądien jį lydinčiu Gedu pasirodė vieni pirmųjų.

– Povilai, tas balsas tau iš kairės, žinok, nuolat keičia plaukų spalvą, – mus supažindino Gedas, vis traukiantis mane per dantį dėl eksperimentų su plaukais.

– Tai gerai, gražu, – pasakė Povilas, o aš žiūrėjau į jo akis, žvelgiančias į niekur. Tuščias lyg ką tik nukulti kviečių laukai. Taip, akys tikrai yra sielos veidrodis, nes net ir nematančiose gali matyti širdies tolumą. Vėliau sužinojau – kai kurie neregiai specialiai nešioja akinius, kad mes nematytume jų akių. Tačiau Povilas – ne iš tokių.

– Kas aš? – vėliau ne kartą tyčia klausdavau Povilo, prisėlinusi iš nugaros.

– Jurga, – atsakydavo, ir man pradžioje buvo keista, iš kur jis žino. Paskui supratau: niekas gi taip durnai neklausia.

Taip, akys tikrai yra sielos veidrodis, nes net ir nematančiose gali matyti širdies tolumą.

Nors ne visai. Viename iš pramoginių žygių žygeivių kompanija apsistojo kaimo turizmo sodyboje, vakarui buvo užsakytas kubilas. Per linksmybes kelios merginos susidomėjo, kaip Povilas sužino, ar mergina graži. „Aš jas apčiupinėju. Norit, pasakysiu, ar jūs gražios?“ – paklausė. Smagiai šurmuliuodamos kubilo damos grožio testo atsisakė.

Beje, Povilo atsakyme tikrai buvo daug tiesos, nes kitus neregiai pažįsta per lytėjimą. „Aišku, pirmą kartą sutiktam žmogui nesakysi: „Ar galiu tave pačiupinėti?“ Skambėtų keistai. Pažiūrėtų ne tik kaip į nematantį, bet ir kaip į ne viso proto. Bet jau pasimačius kelis kartus, nesibraunant į asmeninę erdvę galima leisti sau paprašyti paliesti jo plaukus ir pajusti, ar jie ilgi. Žmogų matai ir apkabindamas“, – jau vėliau mums kalbantis pasakojo Povilas.

Tą ar kitą vakarą, pasiekę Užventį, po vakarienės susėdome žaisti „Uno“. Žmonių tikrai daugiau nei dešimt, tad visiems išsitekti prie vieno žaidimo stalo sudėtinga. Juolab taip, kad greta sėdintis nematytų tavo kortų. „Gerai, kad tu nematai“, – su atverstomis kortomis į Povilą pasisuko Vaida. O vėliau, kažkam neatsargiai leptelėjus, kokios spalvos kortas turi, visus iš juoko išvertė Povilo pastaba: „Čia yra aklų, bet ne kurčių.“

Užsivakarojome ilgai. Taip ilgai, kad kitą rytą už vakaro linksmybes iš žygio organizatorių atsiėmėme su kaupu. Tačiau išaušęs rytas Užventyje man įsiminė ne dėl to. Eidama iš dušo pamačiau laiptais į pirmą aukštą nusileidusį Povilą. Ėjo atsargiai, pasiramstydamas į sieną. Neregiams svetima, nepažįstama aplinka yra iššūkis.

– Povilai, gal tau padėti? – paklausiau.

– Aha. Ieškau savo kuprinės.

– O kurioje vietoje tu ją pasidėjai? – paklausiau, sulig paskutiniu žodžiu supratusi savo klausimo absurdiškumą. – Nepyk, durnai paklausiau.

Tiek Žemaitijos, tiek kituose žygiuose teko pažinti ir daugiau neregių.

Bendromis jėgomis Povilo kuprinę radome. Tiesą sakant, kaip iš krūvos į vieną vietą sumestų jis atrado savąją, man iki šiol paslaptis.

Tiek Žemaitijos, tiek kituose žygiuose teko pažinti ir daugiau neregių, kartu ir šiek tiek prisiliesti prie jų pasaulio. Dažniausiai neregiai jau turėdavo savo vedlius – su jais eidavo keli savanoriai. „Žinai, aš bijau juos vesti, – kartą prisipažinau Gedui. – Aš nemoku, aš nežinau, kaip stebėti Kelią ir kada pasakyti, kad priešais kelmas ar koks laiptas.“ Gedas pažiūrėjo į mane gudriomis akimis ir gūžtelėjo pečiais, o netrukus prie manęs priartėjo su neregiu Vytautu: „Vytautai, dabar eisi su Jurga. Ji sakė, kad jūsų bijo.“

Tą akimirką panorau Gedui spirti į pačią skausmingiausią vietą. Sušiktas, tiesą sakant, atvirumas. Tačiau šis, linksmai krizendamas, nuėjo tolyn. O mes su Vytautu – kartu. Kaip tyčia kelio atkarpa pasitaikė ne iš lengvųjų – laukai, nelygios pievos, kupstai. Laimei, kol Gedas iš manęs perėmė Vytautą, nieko baisaus nenutiko. Pasirodo, nėra labai sudėtinga – eini sau ir eini, o Kelią šie žmonės jaučia tarsi kitu, mums nepažįstamu, pojūčiu.

Tiesa, apie ką mudu kalbėjomės, nepamenu – mano visos mintys buvo nukreiptos į tai, kad tik nepargriūtų Vytautas. Einant su neregiu, kuris neturi baltosios lazdelės, svarbu liesti ranką, tada nematantis žmogus nepames kelio krypties ir neįžengs, pavyzdžiui, į žirnių lauką.

Tąsyk Žemaitijos žygyje visi – tarp jų ir neregiai – įveikė maždaug 180 kilometrų atstumą. Ir būtent tada paskutinę dieną aš pagalvojau, kad žmogaus galimybės beribės. Nors nėjau visas dienas, bet jaučiausi pavargusi kaip kelis hektarus be poilsio suaręs arklys.

Man įdomu, ar jie žino, kaip atrodo žmogus?

Su Povilu geriau susipažinau jau vėliau, kai jis man pasakojo savo gyvenimo istoriją. Iš jo išmokau pamoką – nėra kvailų klausimų. „Jei tau rūpi, tai klausk. Nes jei klausi tik rimtai, nei tau bus įdomu klausinėti, nei man atsakinėti“, – sakė. Aš ir klausiau. Ne tik jo, bet ir kitų Kelyje sutiktų neregių. Man įdomu, ar jie žino, kaip atrodo žmogus? Juk niekada nematė. Žino, nes liečia. Žino, kaip atrodo ir šuo ar katinas. Tačiau štai kaip dramblys – neįsivaizduoja.

Sunku suprasti, kuo gyvena kitas žmogus. Ir kartais išties kyla kvailų klausimų. Tačiau jie svarbūs, nes taip, sakė Povilas, matantieji gali pažinti neregių pasaulį. Būtent tokia „Pojūčio turizmo“, kurio gidas yra Povilas, esmė – tarp žmonių mažinti atskirtį.

– Yra žmonių, kurie ko nors neturi, yra žmonių, kurie serga širdies ligomis ar turi problemų su klausa. Galbūt jie šiaip kuo nors nusivylę. Kalbant apie nematančius, nereiktų sureikšminti, kad jie nemato, kad tarsi negali apsitarnauti patys. Nereiktų galvoti, kad gyvenimas mus nuskriaudė. Trūkumų, kurių atsiranda dėl nematymo, nesureikšminu. Taip, aš negaliu vairuoti automobilio, bet nėra taip, kad dėl to negaliu gyventi.

Galbūt turint automobilį būtų didesnis komfortas, iš kitos pusės – reikia pilti degalus, remontuoti, tad gal tikrai patogiau naudotis viešuoju transportu? Gyvenime visur yra pliusų ir minusų. O žmonės skirtingi, skirtingi jų poreikiai – tiek matančiųjų, tiek neregių. Nematantys žmonės irgi skirtingi – vieni savarankiški labiau, kiti mažiau, vieniems reikia daugiau aplinkinių pagalbos, kitiems mažiau.

Man nereikia, kad tamsiu paros metu namuose būtų uždegta šviesa.

Yra ir tokių, kuriems viskas atrodo blogai ir kurie save vadina aukomis. Man svarbu, kad kiti suprastų ir žinotų: esu toks pats žmogus, kaip ir jie. Aš geriu kavą, mėgstu mandarinus ir gerai leisti laiką, – kalbėjo Povilas, vaikystėje svajojęs tapti chirurgu.

Svajonė neišsipildė, tačiau Povilas šiek tiek prisilietė prie jos – dirba masažuotoju. Vis tiek, sako jis, čia truputį medicina. Povilas turi įgimtą akių ligą – glaukomą, vaikystėje truputį matė. Dieną skyrė nuo nakties, tamsą – nuo šviesos, matė saulę.

– Dabar kartais juokauju: man nereikia, kad tamsiu paros metu namuose būtų uždegta šviesa. Vaikystėje žiūrėdamas iš arti galėjau atskirti spalvas, jei jos nelabai panašios. Pavyzdžiui, juodą nuo baltos ar geltoną nuo mėlynos. Mačiau ir taip šiek tiek suvokiau pasaulį. Bet regėjimas prastėjo ir kai buvau maždaug dvylikos metų, jau nemačiau nieko.

– Apakai staiga?

– Ne, regėjimas tiesiog nusilpo – palaipsniui. Dabar man dvidešimt šešeri, tad nieko nematydamas gyvenu jau apie trylika metų. Dėl to, kad šiek tiek mačiau vaikystėje, mano pasaulio suvokimas kitoks nei tų, kurie gimsta visiškai nematantys. Tie, kurie gimė nematantys, viską įsivaizduoja abstrakčiai, o aš konkrečiau.

Pavyzdžiui, žmogus, nematantis nuo gimimo, žino, kad stalas yra stačiakampis arba apskritas. Bet kas yra stačiakampis arba apskritas? Jei žmogus praregėtų, visko turėtų mokytis iš naujo. Nes jis daiktus pažįsta liesdamas, o ne matydamas. Praregėjęs aplinkos tiesiog nesuprastų.

Labai įdomu stebėti žmones per mūsų ekskursijas. Būdamas su specialiais akiniais ir liesdamas daiktą, bet jo nematydamas, žmogus nesupranta, kas tai. Liesti ir matyti – visiškai skirtingi dalykai. Tos ekskursijos labai įdomios ir man pačiam.

Manęs kartais klausia: kaip mes eisime, dviese nematantys? Kaip atpažinsime kliūtį? Tada paklausiu: o kaip aš vienas tą darau? Kaip randu perėją, kaip stotelę? Tada žmogus tarsi sutrinka ir pagalvoja: jei tu gali, gal galėsim ir mes? Dar manęs prieš ekskursiją klausia: tu vienas atėjai? Taip? Kaip? Bet juk kelias sužymėtas, šviesoforai – garsiniai.

Artėdami prie bet kokio didesnio daikto, jį jaučiame.

Kai žmogus pagaliau užsideda akinius ir prasideda ekskursija, jam būna viskas nauja. Nauji pojūčiai, ir jie iš karto paaštrėja. Būna nejauku, atsiranda nerimas. Jausmas, sako, tarsi eitum į sieną, tarsi prieš tave – vienos kliūtys, net jei tėra tuščia erdvė, takas ar pieva. Bet žmogui taip neatrodo.

Mes esame išsiugdę pojūtį: artėdami prie bet kokio didesnio daikto, jį jaučiame. Jei tai betoninis pastatas – nuo jo sklinda šaltis, jei medis – kvapas, šiluma, o artėjant prie automobilio atsiranda sunkumo, metalo jausmas. Matančiam tai suvokti sudėtinga. Bet taip yra. Kai žmogus neturi tokių pojūčių, atsiranda baimė. Jam atrodo, kad kiekviename žingsnyje yra kliūčių, nejaučia erdvės ir atstumo. O kai žengia pirmuosius žingsnius, išgirdęs apie mano pojūčius, pradeda jų ieškoti ir savyje. Eidamas tamsoje pradeda galvoti.

– Leisk paklausti kvailai, tačiau man tikrai įdomu. Ką labiausiai norėtum pamatyti?

– Šito manęs jau klausė. Nežinau, reikia gerai pagalvoti. Jei sužinočiau, kad rytoj matysiu, o paskui vėl ne, nežinau, ką pamatyti norėčiau. Konkretaus žmogaus gal ne, gal labiau gamtą. Keliaudami, žygiuodami mes visą grožį suvokiame per pojūčius. Tai ir kvapai, ir vėjas, ir paukščių garsai. Taip susidarai paveikslą, kas yra gražu ar negražu. Pavyzdžiui, eini per kaimą ir pajunti mėšlo kvapą. Tada mintyse susikurtas vaizdas keičiasi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Geriausia investicija – rūpinimasis savo sveikata
Reklama
Leiskite sau pasijusti geriau
Reklama
„Huawei Watch Fit 3“ – laikrodis, skatinantis pozityvius sveikatos įpročius
Reklama
Pekla ar gyvybės pradžia? Atskleidė, kaip kiekvienas grožio entuziastas gali prisidėti prie pelkių išsaugojimo
Užsisakykite
15min naujienlaiškius