Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
Mano planas paprastas, bet kartu ir ambicingas – keliauti per Boliviją ir pamatyti vieną pavojingiausių kelių pasaulyje. Taip pat aplankyti spalvingąjį La Pasą, laikomą aukščiausiai pasaulyje įsikūrusia sostine. Ir pakilti į daugiau nei penkių kilometrų aukštį – ten, kur Andų viršūnės beveik remiasi į debesis.
Senas autobusas ir kelionės pradžia
Rytas prasideda girgždančiame bolivietiškame autobuse. Langai aprasoję nuo kalnų oro, sėdynės pavargusios nuo tūkstančių keleivių, o variklis dirba su savotišku charakteriu. Tačiau tokiose vietose tai visiškai normalu.
Lėtai išriedame iš miesto. Už lango – pirmieji kalnai, ryto migla ir dulkėti priemiesčiai. Jaučiu, kad šiandien prasideda kažkas įdomaus. Galbūt net šiek tiek pavojingo.
Kelias kyla vis aukščiau į Andus. Debesys kabinasi virš kelio, lietus kartais pradeda kristi taip staigiai, lyg kažkas būtų danguje atsukęs čiaupą. Pro langą slenka sugedę automobiliai, palikti pakelėse, ir pavargę autobusai, kurie lėtai kopia į kalnus. Atmosfera čia kitokia – drėgna, įtempta, pilna laukimo.
Artėju prie garsiojo Jungaso kelio, dar vadinamo „El Camino de la Muerte“ – „Mirties keliu“.
Vienas pavojingiausių kelių pasaulyje
Šis kelias ilgus metus buvo laikomas vienu pavojingiausių pasaulyje. Kadaise kasmet čia žūdavo iki 300 žmonių. Dažniausiai tai įvykdavo su autobusais ar sunkvežimiais, kurie tiesiog nuslysdavo nuo skardžio šimtus metrų gilyn.
Mano tikslas – nusileisti apie 60 kilometrų nuo maždaug 4650 metrų aukščio Anduose iki žemiau esančių tropinių džiunglių.
Dalis naujo kelio jau išasfaltuota ir saugesnė, tačiau senasis „Mirties kelias“ vis dar egzistuoja. Ir būtent juo leidžiasi nuotykių ieškotojai – dažniausiai dviračiais.
Vairuotojas su kokos lapais
Mano autobuso vairuotojas atrodo ramus kaip lama. Tačiau jo akys išduoda, kad jis matė ne vieną pavojingą posūkį.
Jis nuolat kramto kokos lapus. Bolivijoje tai visiškai įprasta. Kalnuose, kur oras retas ir aukštis siekia kelis kilometrus, kokos lapai padeda kovoti su nuovargiu ir aukštikalnių liga. Tai tradicija, gyvuojanti dar nuo inkų imperijos laikų.
Žiūriu į jį – viena ranka ant vairo, kita kartais siekia maišelio su lapais. Pagalvoju, kad jei jis jaučiasi ramiai, galbūt viskas bus gerai. O gal jis tiesiog per daug metų šiame kelyje išmoko neberodyti baimės.
Leidimasis „Mirties keliu“
Galiausiai pats leidžiuosi į kelią – tik šį kartą dviračiu.
Pradžia beveik 5 kilometrų aukštyje. Čia kalnai atrodo beveik nežemiški. Aplink – snieguotos viršūnės, tarp uolų slysta tirštas rūkas, o šaltas vėjas nuolat primena, kad esi aukštai Anduose.
Adrenalinas susimaišo su keistu ramybės jausmu. Dviratis rieda žemyn, stabdžiai kartais spragsi, širdis plaka greičiau nei įprastai. Kiekvienas posūkis atveria naują vaizdą – kalnus, slėnius, krioklius, kurie krenta nuo uolų sienų.
Kai kur pakelėse matau mažus miestelius, tarsi prilipusius prie kalnų šlaitų. Namai susigrūdę ant stataus reljefo, stogai iš skardos blizga nuo lietaus ir saulės. Tokiose vietose gyvenimas atrodo visai kitoks – paprastas, bet kartu labai įdomus.
Siauras kelias ir bedugnės
„Mirties kelio“ posūkiai tokie siauri, kad du automobiliai čia net negalėtų prasilenkti. Vienas turėtų važiuoti atbulomis kelis šimtus metrų – ir dažnai tiesiog šalia bedugnės.
Kai kur kelio plotis siekia vos 3 metrus. Iš vienos pusės – uola. Iš kitos – iki 600 metrų gylio skardis.
Anksčiau čia važiuodavo net pilni autobusai su keleiviais. Be jokių turėklų, be apsauginių barjerų. Lietus, purvas, rūkas ir sunkvežimiai – visa tai dažnai baigdavosi tragedijomis.
Kai kur kelio plotis siekia vos 3 metrus.
Iki 2006 metų tai buvo pagrindinis kelias tarp La Paso ir Amazonės žemumų.
Kodėl čia tiek nelaimių?
Priežastys gana paprastos.
Klimatas čia drėgnas ir nenuspėjamas. Per lietaus sezoną beveik kasdien pliaupia stiprūs lietūs, kurie kelią greitai paverčia slidžia purvo juosta.
Šlaitai nestabilūs, todėl nuošliaužos čia įprastas reiškinys. Kartais per vieną naktį gali dingti visas kelio ruožas.
Be to, čia beveik nuolat tvyro rūkas. Dėl aukščio debesys dažnai nusileidžia tiesiai ant kelio, ir matomumas sumažėja iki kelių metrų.
Per kelis dešimtmečius šiame kelyje žuvo daugiau nei 10 000 žmonių.
Per kelis dešimtmečius šiame kelyje žuvo daugiau nei 10 000 žmonių. Pakelėse iki šiol stovi kryžiai – tylūs priminimai apie nelaimes.
Iš kalnų į džiungles
Nusileidus žemiau, viskas pasikeičia labai greitai.
Dar prieš valandą buvo šalta, o dabar jau jaučiasi tropinis karštis. Rūkas išsisklaido, kelias džiūsta, o vietoj uolų atsiveria tanki žaluma.
Tai jau pereinamoji zona tarp aukštųjų Andų ir Amazonės regiono. Aplink girdisi vis daugiau džiunglių garsų – paukščiai, cikados, lapų čežėjimas.
Pakelėse atsiranda mažų miestelių. Žmonės sėdi ant laiptelių, vaikai laksto basomis, o kioskuose parduodamos šviežios sultys ir kokos lapai.
Dulkėtas kalnų kelias čia tampa gyvybės arterija. O pats „Mirties kelias“ pamažu lieka už nugaros – kaip vienas įspūdingiausių ir labiausiai adrenalino kupinų nuotykių, kuriuos teko patirti Bolivijoje.
Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
