Daugiau kelionių nuotykių rasite Ingos instagramo paskyroje.
Lėktuvas vėluoja, bet niekas nesinervina
Skrydis iš Džokjakartos į Balį buvo gerokai pavėlintas, todėl jau oro uoste reikėjo mokytis giliai kvėpuoti ir neskubėti.
Žioplinėdama oro uoste, radau ekraną, kuriame realiu laiku rodomos žemės drebėjimo vietos. Indonezija yra tektoninių žemės plokščių susidūrimo zonoje, todėl šiame regione įvyksta apie 90 proc. pasaulio žemės drebėjimų.
O kur dar cunamių pavojus, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai? Nieko nestebina visur miestuose, oro uoste, stotyse matomos lentelės su kryptimi, kur reikia evakuotis ištikus nelaimei.
Šiame regione įvyksta apie 90 proc. pasaulio žemės drebėjimų.
Net ir žinodami apie pavojus, žmonės po oro uostą vaikštinėjo ramiai.
Pastebėjau vietinių pomėgį rengtis vienodų raštų drabužiais. Gal taip jie lengviau atsirenka, kas priklauso tai pačiai didelei šeimai ar kelionės grupei?
Nerizikuojama pamesti vaiką ar žmoną, kaip filme „Vienas namuose“, suskaičiuoti visus žaliai ar mėlynai apsirengusius giminaičius daug lengviau, nei ieškoti savo grupės narių turistų margumyne.
Pagaliau atskridus, po ilgos dienos vaikai verkė, suaugusieji pykosi ir burnojo. Bet prie atvykusiųjų atskubėjo dėžutėmis nešini avialinijų darbuotojai ir paklausė, ar kas nors nori valgyti?
Aišku, kad nori, todėl kiekvienas gavo po gabalėlį vištienos, ryžių, vandens. Pavalgius sulaukti lagaminų buvo daug smagiau, o po to ir kelionė nuo oro uosto iki viešbučio nebeatrodė tokia varginanti.
Motorolerių – beveik tiek, kiek žmonių
Perskaičiusi Balyje gyvenusios amerikietės Elizabeth Gilbert knygą „Valgyk, melskis, mylėk“, kaip ir ji norėjau apsistoti prie Ubudo miesto.
Važiuodama į viešbutį, liūdnai supratau, kad pasivaikščiojimams daug galimybių neturėsime. Keliai siauri, vingiuoti ir pilni motorolerių. Jau Javos saloje pastebėjome, kad motoroleriai čia populiariausia transporto priemonė, skaičiumi smarkiai lenkianti automobilius.
Salą gidas jau yra aprodęs ne vienai Lietuvos įžymybei.
Balyje, kuriame yra 4,4 mln. gyventojų, priskaičiuojama net 3,9 mln. motorolerių. Kadangi keliaujame su vaikais, motorolerio nesirinkome, visur važiavome automobiliu.
Pagaliau pasiekus viešbutį, mus sutiko gidas Wanyan (jis nėra patenkintas lietuvių pridedama galūne „-as“, todėl ir aš nepridedu). Pasirodo, šis žmogus visai neblogai supranta lietuviškai, nes dirba išskirtinai su lietuviais klientais.
Salą gidas jau yra aprodęs ne vienai Lietuvos įžymybei, todėl apie Lietuvos poppasaulio užkulisius žino daugiau negu mes. Be to, jis žino ir būtent lietuviams patinkančius dalykus Balyje, todėl paklusome jo sudėliotam kelionės planui.
Kiekvienai dienai būtini geri santykiai su dievais
Dauguma Indonezijos gyventojų išpažįsta Islamą, bet Balis išskirtinis – 87 proc. gyventojų čia save laiko Balio induistais. Kiekviename kieme matėme ne po vieną šventyklą (jos vadinamos šeimos šventyklėlėmis). Dar būna bendros bendruomenės šventyklos susibūrimo vietose, turgaus šventyklos, šventyklėlės ryžių laukuose, sankryžose ir t. t.
Per teritoriją, kurioje stovėjo mūsų viešbutis, kiekvieną rytą praeidavo darbuotoja, nešina padėklu su dovanomis dievams. Tai paketėliai, vadinami „canang sari“ – nedideli krepšeliai iš palmių lapų, pripildyti įvairiais dalykėliais, kurie galėtų pradžiuginti dievus: spalvingais lapais, gėlėmis, vaisiais, net ryžiais.
87 proc. gyventojų čia save laiko Balio induistais.
Svarbesnėse vietose dovanėles lydėdavo dar ir smilkalai. Balio gyventojai taip bendrauja su dievais ir savo mirusių giminaičių vėlėmis, nes tikima, kad visi jie, esant reikalui, gali apsaugoti ar padėti.
Būtent dėl apsaugos kartais matydavome lyg viduryje „niekur“ padėtas aukas – ant kelio, už durų, prie baseino ar pan. Galime tikėti, kad dėl tokių mumis besirūpinusių žmonių pastangų kelionė praėjo taip sklandžiai ir sėkmingai.
Eilė nuotraukoms – kaip banke
Aplankėme daug populiarių Balio vietų – krioklių, ryžių terasų, šventyklų. Aišku, kad tokiose vietose teko susidurti su daugybe kitų turistų. Kartais apimdavo jausmas, kad dabar čia per daug dirbtinumo – įrengta nemažai instagraminių vietų gražioms nuotraukoms, kurios traukia dar daugiau turistų, bet tada Balis nebetenka savo dvasios.
Ypač skatinamos nuotraukos prie tradicinių vartų – Candi bentar. Tai praėjimo konstrukcija, kuri simetriškai padalyta į dvi dalis ir kurios viduryje gali praeiti žmonės. Pradžioje nesupratome, kodėl gidas vis skatina mus pozuoti prie vartų, bet vėliau susivokėme, kad būtent tokios nuotraukos labiausiai patinka kitiems turistams.
Po telefonu laikomas veidrodis padeda sukurti įspūdingos nuotraukos efektą.
Mes dažnai raginome gidą nesutelkti viso dėmesio į gražias nuotraukas, nes tokių ir taip turime per daug. Bet mums vis tiek teko apsilankyti Lempuyang šventykloje, turinčioje ypatingai gražius vartus, kurie net vadinami „Dangaus vartais“.
Jau iš prieš mus buvusių turistų, kurie nenorėjo stovėti eilėje, gavome numerėlį gražiai nuotraukai vartuose. Diena buvo karšta, o ant kalno, tarp žmonių, pasirodė dar karščiau, todėl pradžioje ir mes manėme nesifotografuoti. Bet vaikai nusipirko ledų ir savo eilės sulaukėme.
Darant nuotrauką, po telefonu laikomas veidrodis padeda sukurti įspūdingos nuotraukos efektą. Po visko net pasidžiaugėme gavę tokį gražų atsiminimą apie Balį.
Išbandome vietinius „gydytojus“
Jau minėtoje knygoje buvo aprašytas alternatyvios medicinos „gydytojas“ (gal tiksliau būtų jį vadinti hileriu?), ateities spėjikas Ketut. Paklausiau gido, ar jis yra girdėjęs apie šią knygą ir jos personažus. Gidas atsakė, kad taip, knyga Balyje gal ir ne taip gerai žinoma, bet filmas, kuriame vaidino Julia Roberts, čia tikrai populiarus.
Realus knygoje minimas gydūnas Ketut tikrai gyveno Ubudo mieste, tik dabar šis žmogus jau yra miręs. Ne bėda, nuramina gidas, dabar jo darbą perėmė sūnus, todėl galima užsirašyti ceremonijoms pas jį. Ir kas galėtų mane sulaikyti nuo galimybės pasijusti it knygos herojė? Važiuojam.
Hileris gyvena daugybėje šventyklėlių apstatytame name. Matau, kad jis tikrai palaiko gerus santykius su visomis dievybėmis ir savo mirusiu tėvu, todėl tikiuosi, kad Balio dievai ir manęs nenuskriaus.
Užėjus, iškart prisistato gydytojo tarnautojas, kuris pasiteirauja, kokių paslaugų aš norėčiau, ir vėl duoda numerėlį kaip banke – delno skaitymui ir palaiminimui vandeniu. Po to dar mane aprengia žalsvu sarongu, sujuosia violetiniu dirželiu ir visa graži prisėdu laukti susitikimo su gydytoju.
Užtenka šypsotis – tada viskas bus gerai
Prie tradicinės Balio medicinos daktaro jau laukia kiti turistai, norintys gauti balietišką palaiminimą. Priėjus mano eilei, baltai kaip tikrais gydytojas vilkintis besišypsantis hileris, pasiūlė prisėsti ant žemės prie jo kojų ir paduoti jam ranką. Pradžioje jis klausinėjo, kas aš tokia, iš kur, kuo skundžiuosi, o vėliau pasižiūrėjo į mano delną ir ėmė pasakoti ateitį.
Anot jo, gyvenime turėsiu tik vieną santuoką (kaip gerai!), bet gyvensiu tik iki 92 metų (pasirodė, kažkaip mažoka). Paskui dar kalbėjo, ką jam rodo delno linijos, įdavė man smilkalų lazdelę, o pats ėmė skambinti varpeliu.
Giedodamas giesmes išprausė mane ypatingu vandeniu, pamaitino ritualiniais ryžiais, kurių dar ir ant kaktos užlipdė. Tada ir sužinojau, kokiose ceremonijose dalyvauja daugybė Balyje sutiktų turistų, ant kaktos nešiojančių po keletą ryžių grūdelių.
Pasižiūrėjo į mano delną ir ėmė pasakoti ateitį.
Galiausiai gydūnas man ant rankos užrišo jo paties ceremonijoje susuktą apyrankę ir nurodė šypsotis. Sakė, kad, jei šypsosiuosi, gyvensiu gerai, būsiu sveika ir stipri.
Iš vietinio gydytojo tikrai išėjau besišypsodama, o nuo pas jį sukramtytų ryžių net skrandis nesutriko. Gal tikrai Balio ramybė padeda mums, skubantiems vakariečiams, pasijusti geriau? Aišku, ir speciali apyrankė nemaišo.
Daugiau kelionių nuotykių rasite Ingos instagramo paskyroje.
