Daugiau kelionių nuotykių rasite Ingos instagramo paskyroje.
Svarbu greitai perprasti vietos taisykles
Pirmąją dieną apžiūrėjome viešbučio apylinkes, o antrąją – viešuoju transportu patraukėme į Indonezijos sostinės Džakartos centrą. Jau stotyje pasimatavome, kad mūsų vaikai išaugo nemokamų kelionių amžių (iki 90 cm vaikai gali keliauti nemokamai), todėl visiems buvo nupirkti bilietai ir sulipome į traukinį.
Pradžioje nesupratome, kodėl pasirinktas vagonas atrodo toks nepilnas ir kažkuo mielesnis. Pasirodo, kad tai moterims skirtas vagonas. Mano vyras buvo greitai išprašytas lauk, o kartu su juo išėjome ir mes. Kam nepasitaiko pirmą kartą suklysti? Traukinio langai buvo apklijuoti įvairiais draudimais, todėl greitai įspėjome vaikus nesėdėti ant žemės, netriukšmauti ir nieko nevalgyti.
Bendrame vagone žmonių buvo daugiau (nes juk ir vyrai važiavo kartu), bet jautėmės visiškai saugiai net be musulmoniškų galvos apdangalų. O vietiniai keleiviai mūsų vaikams net pasiūlė atsisėsti.
Galima pasijusti milijonieriumi
Aplankę porą muziejų, nuliūdome perskaitę istorinę informaciją apie šio regiono išnaudojimą. Indonezija nepriklausomybę paskelbė tik 1945 m. Iki tol tai buvo Nyderlandų Rytų Indijos kolonija, įkurta norint prekiauti čia augančiais prieskoniais.
Gražūs kolonijinio laikotarpio pastatai naudojami muziejams, kavinėms ar valstybinėms įstaigoms, bet jie nuvylė mūsų vaikus. Jie paliko senojo banko pastatą komentuodami „Koks čia bankas, jeigu jokių pinigų nėra?“. Dabar tik rūsyje laikoma netikro aukso krūva
Vadinamasis „olandiškas senamiestis“ tądien buvo nusėstas ramadano pabaigą švenčiančių Džakartos gyventojų. Mes irgi įsijungėme į linksmybes centrinėje Džakartos aikštėje pasivažinėję ryškiaspalviais nuomojamais dviračiais. Po to kavinėse ieškojome vietinio maisto.
Pradžioje kainos kiek išgąsdino, nes visi patiekalai kainuoja virš 10 tūkstančių rupijų. Bet užtenka sužinoti, kad, viską išvertus į eurus, 10 000 rupijų yra vos 50 euro centų ir galima valgyti visiškai atsipalaidavus.
Sužinojau, ką reiškia būti Taylor Swift
Vaikščiodami po centrą ar sėdėdami kavinėje, pastebėjome, kad vietiniai į mus žiūri su smalsia pagarba. Dažnai žmonės stengdavosi mus paslapčiomis nufotografuoti ar net filmuoti. Kai kurios įsidrąsinusios merginos pačios prieidavo ir prašydavo bendros nuotraukos. Sutikus už jų išsirikiuodavo dar keletas norinčių to paties.
Taip pat girdėjome daug malonių žodžių dėl savo išvaizdos. Tikrai, ypač aš, būdama aukšta ir dar šviesių plaukų, labai skyriausi nuo indoneziečių.
Dažnai žmonės stengdavosi mus paslapčiomis nufotografuoti ar net filmuoti.
Pasijuokėme, kad, kol fotografuojantys miniomis mūsų nesivaiko, jausti dėmesį visai malonu. Arba – net pasinaudoti ypatingų žmonių privilegija, kai priartėjome prie seno olandiško pakeliamojo tilto.
Jau eidami liūdėjome, kad viskas užrakinta ir tilto negalėsime nei pereiti, nei detaliau apžiūrėti, bet netikėtai prie mūsų prisistatė tilto sargas ir pasiūlė atrakinti vartus. Bijojau, kad po to jis paprašys susimokėti už paslaugą, bet, mums pamojavęs, žmogus greitai vėl dingo savo namelyje.
Eilės prie popiežiaus atvaizdo
Nuvykome ir prie 1901 m. pašventintos Džakartos katedros. Nors sostinėje katalikais save laiko vos 2,6 proc. gyventojų, pastatyta didžiulė bažnyčia (nes tie 2,6 proc – daugiau nei 536 tūkst. žmonių).
Vietiniai musulmonai savo religiją bando saugoti suteikdami kiekvienam tikinčiajam teisę užsukti į šalia įrengtą didžiausia pietryčių Azijoje laikomą Istiqlal mečetę. Bet ir katalikų šventovė nestovi tuščia.
Bažnyčioje matėsi daugybė Džakartoje dirbančių filipiniečių katalikų. Jie meldėsi, gėrėjosi katedros didybe bei fotografavosi prie realaus dydžio popiežiaus Pranciškaus atvaizdo.
Nusifotografuoti prie šio atvaizdo – ne taip paprasta. Norėdami asmeninės nuotraukos būtume turėję pastovėti netrumpoje eilėje, bet mes šiame mieste – tik turistai ir praeiviai.
Katalikų šventovė nestovi tuščia.
Apžiūrėjome bažnyčios skulptūras, iš kurių labiausiai nustebino Marija ir kūdikėlis Jėzus tradiciniais Batavijos (vienos iš indoneziečių tautinių grupių) kostiumais.
Indonezijos kultūrą pažinome su muzika
Indonezija sudaryta iš daugybės salų (jų priskaičiuojama daugiau nei 17 tūkst.), o jose gali skirtis ne tik žmonių religija, bet ir valdymo forma. Didžioji Indonezijos dalis yra musulmoniška, bet štai Balyje dauguma gyventojų yra induistai. Didžioji Indonezijos dalis yra prezidentinė respublika, bet yra vienas specialusis Džokjakartos regionas, kuris vis dar valdomas sultono.
Aplankėme šį miestą, kuriame stovi sultono rūmai, įrengti sodai, galima pasimėgauti tautiniais šokiais, muzika, apžiūrėti architektūros įdomybes. Stebėti šokius 30 laipsnių karštyje greitai pavargome, bet radome ir vėsesnių vietų pasiklausyti muzikos.
Name, kuriame nuomojomės kambarį, buvo patalpa, pilna indonezietiškų muzikos instrumentų – įvairių gongų, būgnelių, vietinių medinių bei metalinių metalofonų, vadinamų gambangais. Ir vaikai nė karto nesiskundė, kad kambaryje nėra televizoriaus. Buvo galima groti visais instrumentais ir, vaikų laimei, to visiškai pakako.
Nereikia tikėti viskuo, ką sako prekybininkai
Džokjakartos senamiestis pilnas glaudžiai sustatytų namų, kurie trukdo iš tolo pajusti senųjų pastatų didybę. Nuvykę apžiūrėti „Vandens rūmų“ (Taman Sari) – vieno maudytis mėgusio sultono pasistatytų baseinų, iškilnius vaizdus galėjome stebėti tik komplekso viduje. Vos išėję iš baseino kiemo, vėl atsidurdavome tarp įvairių gyvenamųjų pastatėlių, kuriuose, kaip mums buvo sakyta, gyvena sultonui palankūs žmonės.
Prie mūsų tuoj prisiartino viena moteriškė, kuri ant kaklo turėjo lyg ir darbuotojos ar gidės vardinę kortelę, ir pasiūlė apžiūrėti kompleksą iš kito kampo. Anot jos, į bilieto kainą įėjo objekto apžiūra iš visų pusių bei pasakojimas apie netoliese esančią aikštę.
Sekant paskui ją, tarp jau minėtų namelių, vis labiau kirbėjo mintis, kad ne kito sultono baseino einame žiūrėti. Taip ir buvo – dar vienas praėjimas ir atsidūrėme kavinėje, kurioje dalyvavome kavos prezentacijoje. Dar galėjome paragauti vietinės kavos iš laukinių gyvūnų – palminių musangų – apvirškintų kavos pupelių (išimtų iš gyvūno išmatų).
Taip bent jau sakė ten buvusios darbuotojos, pardavusios mums visą kavinuką kavos maždaug už 10 Eur. Kaip po to pasidomėjau, vos puodelis tikro gėrimo turėjo kainuoti dar daugiau, taigi, greičiausiai, tiesiog atsigėrėme brangesnės paprastos kavos.
Norų išsipildymui reikia tiesiog eiti tiesiai
Naktį Džokjakartos gyvenimas tapdavo dar kitoks. Netoli pagrindinių rūmų esančioje atviroje žole užsėtoje aikštelėje (vadinamoje Alun-Alun) bei aplink ją prasidėdavo linksmybės. Veikė naktinis turgus, aplink važinėjo lemputėmis papuoštos nedidelės minamos mašinėlės.
Viduryje, ant žolės, kiekvienas norintis galėjo atsipalaiduoti spalvindamas animacinių filmų herojus už 5000 rupijų arba – 25 euro centų. O po dailės ir darbelių išbandėme dar vieną vietos pramogą. Už 2000 rupijų (mažiau nei 10 centų) išsinuomavus raištį akims, reikėjo praeiti tarp dviejų aikštės viduryje esančių medžių. Sako, kad praėjus – išsipildo norai.
Deja, nė vienas mūsų šeimos narys užrištomis akimis nemoka eiti tiesiai. Mes nugrybaudavome kairėn ar dešinėn, vieni – atsitrenkė į pačius medžius, kiti – išvis išėjo iš medžių teritorijos. Nepaisant tokių nesėkmių, tikiu, kad į šį miestą galime dar sugrįžti. Juk už svajonių pildymą atsakingi ne medžiai, o tik mes patys.
Daugiau kelionių nuotykių rasite Ingos instagramo paskyroje.
