Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
Prasilenkiu su vietiniais autobusais – senais, spalvotais „micros“. Jie darda nuo vieno slėnio iki kito, o pro langus kyšo žmonės su ryšuliais, maišais, kartais net gyvomis vištomis. Vairuotojai nuolat spaudžia signalą. Iš pradžių galvojau, kad jie pyksta vieni ant kitų, bet vėliau supratau – čia tiesiog toks bendravimas kelyje. Jei važiuoji, turi apie save pranešti.
Stabdau mašiną ir išeinu pasižiūrėti į kanjoną. Kai atsistoji šalia tų uolų, supranti, kad jos atrodo kaip pilys ne be priežasties. Vėjas ir lietus čia milijonus metų skaptavo smėlį ir akmenį, kol susiformavo bokštai, arkos ir grioviai. Vietiniai kai kurias uolas net pavadino – „El Castillo“, „El Fraile“, „La Silla“. Žmonės visada nori matyti istorijas, net kai tai tik gamtos fantazija.
Tarp uolų stovi aukšti kaktusai. Jie atrodo lyg tylūs sargai – stypso vieniši, spygliuoti ir visiškai abejingi sausrai. Sunku patikėti, kad kai kurie jų gali augti šimtus metų.
Kai supratau, kad tos „gėlės“ – quinoa (balanda)
Kylant vis aukščiau į kalnus, šlaituose pasirodo spalvotos dėmės. Iš pradžių maniau, kad tai kalnų gėlės. Tačiau sustojęs ir priėjęs arčiau supratau, kad tai bolivinės balandos laukai.
Bolivijoje bolivinė balanda nėra tiesiog dar viena sveikuolių sėkla. Čia ji turi tūkstančių metų istoriją. Inkų laikais ji buvo vadinama „grūdų motina“. Ir suprantu kodėl – aukštikalnėse, kur beveik niekas neauga, šis augalas sugeba išgyventi.
Vėjas pučia, saulė kepina, o bolivinė balanda stovi tvirtai. Laukai nusidažo raudonais, violetiniais ir geltonais atspalviais. Iš viršaus jie atrodo kaip milžiniškas spalvotas kilimas tarp kalnų.
Stovėdamas ten suprantu, kad tai ne tik gražus peizažas. Šie laukai tūkstančius metų maitino Andų žmones. Ir net dabar, kai bolivinė balanda parduodama viso pasaulio prekybos centruose, daugelis ūkininkų ją vis dar renka rankomis.
Surūdiję milžinai Ujūnio (Uyuni) dykumoje
Netoli Ujūnio miestelio atsiranda visiškai kitoks peizažas – traukinių kapinės.
Iš tolo matau surūdijusių garvežių siluetus. Priėjus arčiau jie atrodo lyg milžiniški metaliniai skeletai. Kopiu ant vieno vagono ir žiūriu į horizontą. Vėjas švilpia pro tuščius langus.
Sunku patikėti, kad prieš šimtą metų čia buvo gyvybės pilnas geležinkelių centras. Per Ujūnį buvo gabenamas sidabras, cinkas ir alavas iš kalnų kasyklų. Traukiniai jungė Boliviją su Čilės uostais.
Dabar jie stovi kaip tylus priminimas, kad net didžiausios ekonominės svajonės gali išnykti.
Bet kai kasyklos pradėjo sekti, viskas sustojo. Garvežiai liko čia – palikti dykumos vėjui ir laikui. Dabar jie stovi kaip tylus priminimas, kad net didžiausios ekonominės svajonės gali išnykti.
Ujūnio druskožemis (Salar de Uyuni) – vieta, kur dingsta horizontas
Kai pirmą kartą išvažiuoju į Ujūnio druskožemį, atrodo, kad važiuoju į niekur. Priekyje – tik balta plokštuma.
Po dviejų savaičių lietaus druskos dykuma pavirto milžinišku veidrodžiu. Plonas vandens sluoksnis atspindi dangų taip tobulai, kad kartais net sunku suprasti, kur baigiasi žemė.
Druskos dykuma pavirto milžinišku veidrodžiu.
Sustabdau džipą ir išeinu. Po kojomis – vanduo, virš galvos – debesys. Ir jų atspindys po kojomis. Atrodo, kad stoviu tarp dviejų dangų.
Ši vieta susiformavo iš senovinio ežero, kuris išdžiūvo prieš tūkstančius metų. Po storu druskos sluoksniu slypi milžiniški ličio ištekliai – vieni didžiausių pasaulyje.
Ir čia atsiranda klausimas: ar verta iškasti šią vietą dėl baterijų ir elektromobilių?
Druskos skulptūros ir kristalai
Važiuojant per druskožemį staiga atsiranda druskos skulptūros. Vartai, simboliai, net gyvūnų figūros – viskas išdrožta iš baltų druskos blokų.
Prieinu arčiau ir paliečiu vieną statulą. Druska grūdėta, tarp plytų jau auga nauji kristalai. Čia viskas gyva ir kartu laikina.
Jei lietus stipresnis – skulptūros pamažu tirpsta. Jei sausa – jos gali išstovėti dešimtmečius.
Kartais vietiniai randa druskos kristalų. Kai kurie jų atrodo kaip miniatiūriniai ledkalniai. Saulėje jie mirga taip, lyg būtų iš stiklo.
Saulėlydis, kurio nepamiršiu
Vakare grįžtu į druskos dykumą stebėti saulėlydžio.
Dangus pradeda keistis – oranžinė, rožinė, violetinė spalvos lėtai susilieja viena su kita. Ir viskas atsispindi po kojomis.
Staiga suprantu, kad horizonte nėra linijos. Dangus ir žemė susiliejo į vieną spalvotą paveikslą.
Stoviu tyloje, girdžiu tik lengvą vėją. Kartais keliaujant būna momentų, kai nebereikia nei fotoaparato, nei žodžių. Tiesiog stovi ir žiūri.
Miegas druskos viešbutyje
Tą naktį apsistoju druskos viešbutyje.
Sienos – iš druskos. Stalas – iš druskos. Net lovos pagrindas – iš druskos blokų. Kai pirštais paliečiu sieną, jaučiu smulkius kristalus.
Oras viduje sausas ir švarus. Vietiniai sako, kad kvėpuoti tokiame kambaryje sveika.
Už lango – balta tyla. Vidury didžiausios druskos dykumos pasaulyje.
Lama – tikras Andų simbolis
Bolivijoje lamos nėra tik turistų nuotraukų fonas.
Aukštikalnėse jos šimtmečius buvo gyvybiškai svarbus gyvūnas. Jos gabeno krovinius per kalnus, davė vilną drabužiams ir maistą žmonėms.
Viename turgelyje paragauju keptos lamienos. Skonis šiek tiek primena jautieną, bet mėsa liesesnė.
Vietiniai pasakoja, kad kai kuriose bendruomenėse lamos vis dar aukojamos Pachamamai – Motinai Žemei. Tai senovinis ritualas, rodantis pagarbą kalnams ir gamtai.
Šalis, kur gyvena dešimtys tautų
Bolivija yra viena kultūriškai įvairiausių šalių Pietų Amerikoje. Čia gyvena daugiau nei 30 oficialiai pripažintų indėnų tautų.
Turguose dažnai sutinku aimarus ir kečujus. Moterys dėvi spalvotus sijonus, pončus ir mažas skrybėlaites. Kiekvienas raštas jų drabužiuose turi savo reikšmę.
Įdomu tai, kad aimarai laiką suvokia kitaip. Jie sako, kad praeitis yra priešais akis, nes ją jau matome, o ateitis – už nugaros, nes jos dar nematome.
Gal todėl čia žmonės gyvena lėčiau.
Kelionė per Bolivijos Andus man pasirodė kaip nuolatinis priminimas, kad pasaulyje dar yra vietų, kurios atrodo visiškai laukinės. Kanjonai, druskos dykumos, senosios kultūros ir tylūs kalnai.
Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
