Tvoskiant 50 laipsnių karščiui jis yrėsi per smėlėtas bekeles. Daugiau nei 150 km keliavo visiškoje vienumoje – nesutiko nė vieno žmogaus.
„Svarbiausią tikslą pasiekiau – vienas įveikiau dykumoje esantį Dakaro ralio etapą. Viskas taip patiko, kad dabar planuoju naują kelionę – šįkart į Senegalą ar Dramblio Kaulo krantą“, – sakė keliautojas. Tiesa, į šias šalis jis norėtų leistis ne vienas. Tad ieško tokių pat nutrūktgalvių keliautojų, kaip jis.
Į Turkiją neišleido žmona
Motociklas, kuriuo keliavo po Maroką, Egidijaus gyvenime atsirado neseniai – kiek daugiau nei prieš metus. Tačiau nuo to laiko jis mažai stovi garaže – vyras aktyviai keliauja. Kartu su žmona ir vienas jau spėjo išmaišyti visą Ispaniją. Todėl prieš kurį laiką ėmė planuoti ilgesnes keliones į kitas šalis.
„Vasarį nuvažiavau į Maroką apsidairyti: pažiūrėti, kokie ten keliai ir pan. Į šią, savaitės trukmės kelionę, išvažiavau taip, kaip stoviu: iš vakaro sugalvojau, o kitą rytą jau buvau kelyje. Tačiau dykumai tada tikrai nebuvau pasiruošęs – neturėjau net gerų padangų.
Tiesiog apvažiavau šalį patogiais keliais, apsiuosčiau ir nutariau, kad atostogas praleisiu Maroke ir Sacharoje. Taip ir padariau šią vasarą“, – pasakojo pašnekovas.
Marokas Egidijaus kelionių radare atsidūrė atsitiktinai – kurį laiką vyras turėjo planų iš Ispanijos keliauti į Norvegijos šiaurę. „Buvau pradėjęs planuoti šią kelionę, bet ji pasirodė per lengva, per nuobodi – būčiau važiavęs tik asfaltuotais keliais. Tada sugalvojau važiuoti į Turkiją, bet ten neišleido žmona – toli, nesaugu. Taip galiausiai atėjo mintis vykti į Maroką“, – kalbėjo Egidijus.
Tuo metu, kai leidosi į kelionę, Maroką alino kaitra. Įprastas vietiniams svilinantis karštis, vietomis siekiantis net iki 50 laipsnių Celsijaus, daugumai keliautojų sunkiai įveikiamas. Tik ne Egidijui. Vyras tikino, jog ištverti jį nebuvo sunku.
„Ypatingo pasiruošimo kelionei nereikėjo. Galbūt tik psichologinio nusiteikimo, nes keliavau vienas, tad žinojau, kad galėsiu kliautis tik savimi. Susitaikiau, kad bus karšta, reikės ne tik valgyti, bet ir gerti karštą vandenį – juk motocikle nėra šaldytuvo“, – pasakojo keliautojas.
Žinodamas, jog dalį kelio dykumoje neturės ryšio su išoriniu pasauliu, Egidijus iš anksto apgalvojo galimus pavojus ir būdus, kaip elgtųsi, jei prireiktų pagalbos.
„Lankydamasis pirmą kartą Maroke susidraugavau su keliais vietiniais, kurie turi garažą, kuriame tvarko motociklus. Visos kelionės metu palaikiau ryšį su jais. Buvome sutarę, kad, jeigu man kažkas atsitiktų, jie atvažiuotų ir paimtų iš Sacharos“, – kalbėjo lietuvis.
Dykuma, anot Egidijaus, ir buvo įdomiausia kelionės dalis. Tiesa, ne visa – kai kur jautėsi kur kas mažiau vienišas nei norėjo: turistų, svajojančių pamatyti Sacharą, netrūksta.
O vietiniai „gidai“ tuo naudojasi, tad kai kuriose dykumos vietose žmonių buvo pilna.
Tačiau dalis kelionės buvo tokia, kokios ir troško: maždaug 150-200 km Egidijus važiavo visiškoje vienumoje, apsuptas vien smėlio, košiamas karšto vėjo.
„Per visą kelionę buvo tik viena diena, kai jaučiausi blogai, užplūdo mintys „jei kažkas atsitiks, ką reikės daryti“. Tuomet buvau nuvažiavęs 100 km ir nieko nesutikęs. Buvo nejauku“, – neslėpė pašnekovas.
Įveikė legendinę Dakaro ralio atkarpą
Savo maršrutą jis sudėliojo taip, kad pamatytų įvairų Maroko kraštovaizdį. Pradėjęs važiuoti Merzoungoje, pasiekė Zagorą, tuomet Mhamidą, esantį Sacharos dykumos oazėje, Tatą, Assą ir galiausiai atkeliavo iki Atlanto vandenyno.
Pradžioje kelias driekėsi per Atlaso kalnus. „Čia rinkausi beveik nevažinėjamus keliukus – anksčiau jie gal ir buvo aktyviai naudojami, dabar – vos pravažiuojami“, – pasakojo motociklininkas.
240 km atkarpoje nuo Merzoungos iki Zagoro anksčiau vyko Dakaro ralis – ši detalė Egidijui labai svarbi: jam norėjosi pakartoti legendinę ir labai sunkią atkarpą.
„Maždaug 120 km šio kelio apskritai yra vien smėlis – tarsi važiuotum paplūdimiu“, – prisiminė vyras. Likęs kelias buvo lengvesnis – daugiau civilizacijos, kietesnė danga.
Egidijus neslėpė, jog mėgsta adrenaliną – tai įrodo ir jo pasirinktas maršrutas. Vyro šeima su tuo jau susitaikė, tačiau iš aplinkinių keliautojas neretai sulaukia įvairių komentarų. Kai kurie net viešai vadina bepročiu.
Nuo pavojingos kelionės jį bandė atkalbėti ir nakvynės namų Merzoungoje savininkas. „Vakare prieš kelionę ta sunkiąja atkarpa aš jo paklausiau, koks žadamas oras: ar bus įmanoma pravažiuoti, ar neužpūsti keliai, kaip reikės pervažiuoti upę.
Kai užtikrinau, kad vis tiek keliausiu vienas, jis atsisukęs į mane metė: „Tu – loca“ (ispan. kvailys)“, – vietinių bandymus atvesti į protą prisiminė Egidijus.
Nakvynės namų savininkas mane nusivedė prie savo visureigio ir pradėjo aiškinti: „Aš važiuosiu su juo, vešiu visą tavo bagažą – daiktus, maistą, visą kelią lydėsiu tave. O tu galėsi važiuoti priekyje motociklu, neapsikrovęs daiktais“.
Pasakiau, jog to nenoriu – man svarbu išbandyti save. Jis dar kartą pabandė įtikinti, kad tai pavojinga: „Bus vėjas, labai sunku, per dieną viso kelio neįveiksi...“
Kai užtikrinau, kad vis tiek keliausiu vienas, jis atsisukęs į mane metė: „Tu – loca“ (ispan. beprotis, kvailys)“, – vietinių bandymus atvesti į protą prisiminė Egidijus.
Vyras pripažįsta, kad iš tiesų žaidė su likimu, nes patirties tokiose sudėtingose kelionėse neturėjo – iki Maroko nebuvo važiavęs bekelėmis.
Ne tik keliones motociklu, bet ir kopti į kalnus mėgstantis Egidijus dažniausiai į žygius leidžiasi vienas. Žmona prisijungia tuomet, kai maršrutai nesudėtingi.
„Keliauju vienas, nes man taip patinka. Yra klubai, kurie vienija keliautojus motociklais, bet man netinka jų reikalavimai ir atvirkščiai. Aš noriu būti laisvas. Visiems sakau, kad, nors važiuoju vienas, nesijaučiu vienišas“, – užtikrino Egidijus.
Keliavimo ne sezono metu privalumas – pigi nakvynė
Ispanijoje, kur lietuvis šiuo metu gyvena, netrūksta marokiečių. Pasak Egidijaus, paprastai šie imigrantai pasižymi tokiomis savybėmis, dėl kurių vietinių nėra mėgstami.
„Iki kelionės į Maroką aš marokiečius vertinau panašiai – kaip linkusius apgauti žmones. Tačiau tokie galbūt yra tik teritorijoje iki Atlaso kalnų. Važiuojant link Sacharos, kur turizmas mažiau išplėtotas, vietiniai labai paslaugūs, draugiški“, – tikino išankstines nuostatas kelionėje sugriovęs keliautojas.
Dykumos vaizdas įdomus tik pirmomis dienomis. Vėliau nusibosta.
Dar vienas vyraujantis stereotipas – kad Maroko kraštovaizdis – tik smėlynai.
„Maroke yra visko: vienur gali būti šalta, kitur – karšta, yra kalnai, žalumos, vandenynas, jūra. Pati Sachara karšta. Man tai patinka.
Tiesa, vaizdas įdomus tik pirmą ir antrą dienas, vėliau nusibosta. Pradeda varginti ir vėjas, karštis. Gerai, kad tą atkarpą įveikiau pakankamai greit – per tris dienas“, – pasakojo keliautojas.
Vyras, paklaustas apie pinigus, kuriuos išleido kelionei, tikina, kad nėra milijonierius. Anot jo, svarbiausia tinkamai suplanuoti maršrutą ir pasirinkti neturistinį sezoną. Kelionė į Maroką ir po jį Egidijui atsiėjo 700-800 eurų.
Prieš kelionę planavau daug naktų praleisti palapinėje, tačiau netrukus supratau, kad to daryti neverta – nakvynė viešbutyje su pusryčiais ir vakariene žmogui kainavo nuo 20 eurų.
„Sacharos dykumoje dažnai vyksta įvairios ralio varžybos, tuomet viešbučių, maisto kaina keičiasi vos ne kasdien. Aš keliavau tokiu laiku, kai žmonių buvo vos vienas kitas. Kai kuriuose viešbučiuose buvau vienintelis klientas.
Prieš kelionę planavau daug naktų praleisti palapinėje, tačiau netrukus supratau, kad to daryti neverta – nakvynė viešbutyje su pusryčiais ir vakariene žmogui kainavo nuo 20 eurų“, – pasakojo Egidijus.
Kur ilsėsis vyras nuspręsdavo paskutinę minutę – iš anksto užsisakyti nakvynės vietos nebuvo įmanoma dėl sunkiai prognozuojamos kelionės: jis niekada tiksliai nežinodavo, ar pavyks įveikti suplanuotą dienos maršrutą.
Tačiau tam ir nebuvo poreikio, nes nakvynės namai, viešbučiai ir kempingai būdavo pilni tuščių kambarių.
Kelionėje lydėjo sėkmė
Egidijus juokiasi, jog iki šiol negali patikėti, kad išvengė visų jam „žadėto“ įvykio – prakiurusios motociklo padangos: „Taip neatsitiko, nors dauguma motociklininkų sakė, jog to neįmanoma išvengti“.
Keliaujant motociklu daug daiktų nepasiimsi, tačiau, pasak Egidijaus, jų ir nereikia. Didžiąją dalį daiktadėžės užėmė vanduo – dienai keliautojas veždavosi apie 8 litrus vandens, kuris dykumoje ne veltui vadinamas auksiniu.
„Gerti norisi, ypač, kai nesiseka ir kas kelis metrus virsta beveik 300 kg sveriantis motociklas, o tu vis keli jį ir toliau važiuoji“, – ne itin romantišką kelionės epizodą paminėjo lietuvis.
Ispaniškai laisvai kalbantis lietuvis Maroke nejautė kalbos barjero – nors dauguma vietinių paprastai šneka tik arabiškai ar prancūziškai, kai kurie supranta ispaniškai. Blogiausiu atveju gelbėjo universali – kūno ar tiesiog šypsenos kalba.
„Buvo, kad piešiau paveiksliukus ant žemės ir taip parodžiau, ko noriu. Kartą pavėsyje po medžiu sustojau pavalgyti, žiūriu, netoliese yra kupranugarių banda. Supratau, kad turėtų išlįsti ir žmonės. Taip ir buvo: netrukus privažiavo vietinis ir rankų mostais (kiek supratau) ėmė prašyti, kad pripilčiau jam degalų.
Bandžiau paaiškinti, kad atsarginio bako neturiu, tik tiek, kiek yra pačiame motocikle. Pasiūliau atsinešti žarnelę ir išleisti. Jis, aišku, nieko nesuprato. Kad pavaizduočiau, kaip viską daryčiau, pasiėmiau virvutę ir bandžiau rodyti, kad kišu į baką ir leidžiu benziną.
Aišku, susikalbėti nepavyko. Tačiau aš jam pasiūliau valgyti – pats tuo metu užkandžiavau. Mano užpilamus makaronus su žuvimi jis su malonumu sukirto“, – apie bendravimą be žodžių pasakojo keliautojas.
Panašių situacijų buvo ir daugiau, pavyzdžiui, bandant nusipirkti arbūzų iš juos auginančio ūkininko.
Šis jokia jam suprantama kalba nekalbančiam motociklininkui bandė įsiūlyti ne vieną, bet du gardžius ir sultingus vaisius, įtikinėdamas, kad vairuoti motociklą dykumoje galima ir viena ranka. Kita patogu vežtis antrąjį arbūzą.
Planuoja kelionę į Vakarų Afriką
Vos grįžęs į Ispaniją Egidijus puolė planuoti naują kelionę – šįkart norėtų pasiekti Vakarų Afrikoje esančią Senegalo respubliką. O jei atsirastų bendrakeleivis, kuris taip pat keliautų motociklu, norėtų nuvykti dar toliau – į Dramblio Kaulo Krantą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Marokiečių vedybų tradicijos, imamo malda ir protezai bei kraujo upeliai Maroko turguje
„Kompanijos reikia, nes dalis kelionės eitų per Malį, kuriame šiuo metu neramu. Keliauti vienas ten nenorėčiau. Tad, jei nerasiu, kas su manimi važiuotų, greičiausiai apsiribosiu Senegalu. Bet gal atsiras norinčių?“, – prisijungti prie naujos nuotykius žadančios kelionės kvietė motociklu keliaujantis lietuvis.
Leistis į Vakarų Afriką jis norėtų kitų metų pavasarį – kovą arba balandį. Kai ši kelionė įvyks (o tuo Egidijus neabejoja) įspūdžiais po jos keliautojas pasidalins su „Pasaulis kišenėje“ skaitytojais.
