Į Laplandiją šeima keliavo per moksleivių žiemos atostogas. Į kelionę leidosi keturiese – tėtis Edgaras, mama Birutė, septynmetis Skomantas ir penkerių Medeina. Pasak Birutės, šių atostogų iniciatorius buvo vyras, jau prieš metus pradėjęs galvoti apie tai.
„Pagrindinis motyvas važiuoti būtent šiemet buvo sūnaus amžius: jis jau pirmokas, tad rizika susidurti su Kalėdų Senelio skeptikais ir pačiam tokiu tapti didėja kasmet. Norėjosi vaikams padovanoti šią kelionę, kol dar į Kalėdų Senelį žiūri vaikiško tikėjimo kupinomis akimis“, – neslėpė pašnekovė.
Ji neslėpė, kad vyras kelione taip pat labai džiaugėsi, o ji pati buvo atsargesnė: „Mane gąsdino laukiantis šaltis, tamsa, „turistų spąstai“ (taip vadinu vietas, kurios populiarios tarp turistų, ir dėl šios priežasties pilnos kičo, išpūstų kainų, ilgų eilių ir t.t.)“.
Paprastai savarankiškai keliones organizuojanti šeima ir šįkart net nesvarstė kelionės autobusu su agentūra. Tiesa, planuodami savąją kelionę jie perskaitė „agentūrinių“ pasiūlymų aprašymus, neslėpė, kad iš jų sėmėsi įkvėpimo savarankiškam maršrutui.
„Tikrinome galimybę skristi į Laplandiją lėktuvu, tačiau atbaidė bilietų kainos. Be to, nenorėjome būti iki galo įsipareigoję kelionei iš anksto, nes dar nežinojome, ar tikrai galėsime važiuoti dėl darbo. Taip pat buvau beveik garantuota, kad šventiniu laikotarpiu kažkas iš vaikų susirgs ir teks kelionę atšaukti. Kadangi vyras primygtinai tikino, jog viskas bus gerai, teko nusileisti ir ėmėme planuoti kelionę“, – prisiminė Birutė.
Apsvarsčius visus variantus šeima nusprendė Šiaurę pasiekti automobiliu. „Ilgos „automobilinės“ kelionės mums ne naujiena – su vaikais esame važiavę į Norvegiją, Daniją. Tokio keliavimo privalumai – nedidelė kelionės kaina (išlaidos už kurą važiuojant keturiese santykinai nedidelės, taip pat sutaupome nakvynių sąskaita, kadangi galime nakvoti atokesnėse ir turistų mažiau lankomose vietose), visiška laisvė – galima sustoti, kur nori, kelionės eigoje keisti planus ir panašiai. Dar vienas privalumas, lyginant su lėktuvu – stebėti besikeičiantį kraštovaizdį ir žmonių gyvenimo būdą keliaujant iš taško A į tašką B. Kadangi vyrui vairuoti patinka, pagrindiniu iššūkiu tampa ugdyti vaikų kantrybę išsėdėti automobilyje ilgesnį laiką. Tačiau su kiekviena kelione darosi vis lengviau“, – pasakojo dviejų mažamečių mama.
Nemažai šeimų, keliaujančių į Laplandiją ir Kalėdų Senelio miestelį, neslepia, kad tai – kelionė dėl vaikų. Birutė pripažįsta, jog iš dalies tai tinka ir jų šeimai: „Ar kelionė buvo tik dėl vaikų? Mano atžvilgiu tikrai taip, tačiau įtariu, kad vyras turėjo ir savų motyvų, nes jį labai traukia šaltesni kraštai, šiaurietiška gamta ir gyvenimo būdas. O mane iš esmės labiausiai viliojo pamatyti, kaip atrodo šventiškai pasipuošęs Kalėdų Senelio miestelis. O pradėjus planuoti kelionę, kaip ir kiekvieną kartą, ėmiau jos nuoširdžiai laukti.“
Stengėsi išvengti „turistų spąstų“: tai leido sutaupyti
Ne kartą savarankiškai leidęsi į ilgas keliones, kauniečiai jau turi strategiją, kaip tam ruoštis. Pasak Birutės, sudaryti lankytinų objektų sąrašą, preliminarų maršrutą ir rasti nakvynes mūsų šeimoje yra jos darbas ir malonumas. Kai tai jau būna atlikta, kartu su vyru planuoja, kiek dienų važiuos ir kokiu konkrečiai maršrutu.
„Kaip minėjau, pradėjau nuo kelionių agentūrų siūlomų autobusinių kelionių programų. Perskaičiusi kelias susidariau pagrindinių mus dominančių objektų ir veiklų sąrašą: Kalėdų Senelio miestelis Rovaniemyje, Ranua arktinių gyvūnų zoologijos sodas, haskių tempiamos rogės ir šiaurės elnių safaris. Dar ieškojau informacijos vietiniuose turizmo puslapiuose, bet kadangi ilgos kelionės neplanavome, visiškai užteko šių objektų. Žinoma, beveik visas šias pramogas, išskyrus zoologijos sodą, galima rasti pačiame Rovaniemyje. Tačiau keliautojų intuicija šnabždėjo, kad reikia laikytis toliau nuo „turistų spąstų“, kur kainos ir kokybės santykis nebūna pats palankiausias – vėliau šį įtarimą patvirtino pažįstami, skridę į Rovaniemį lėktuvu ir visą laiką praleidę jame“, – patirtimi pasidalino Birutė.
Pradėjusi ieškoti ne Rovaniemyje, bet netoli jo esančių haskių ir elnių fermų, kaunietė parašė jiems elektroninius laiškus ir užsisakė paslaugas iš anksto. Tiesa, kadangi važiuoti planavo tarpušvenčiu, jau spalio mėnesį dalis galimų fermų norimomis dienoms buvo rezervuotos. Užsisakius pramogas ir nakvynes, šeima įsigijo kelto bilietus – į Helsinkį kėlėsi iš Talino. Iš karto pirko ir kelto bilietus atgal. Taigi, iki kelionės likus porai mėnesių visi namų darbai buvo atlikti, beliko sulaukti kelionės pradžios.
Į Suomiją – keltu, su trumpu stabtelėjimu Helsinkyje
Iš Kauno šeima išvyko antrą Kalėdų dieną vėlyvą rytą, o jau maždaug 19 val. buvo Taline. „Pernakvojome viešbutyje prie pat keltų terminalo (galiu rekomenduoti – Hestia Hotel Seaport: gera kaina, puikūs pusryčiai, 5 min. automobiliu iki keltų terminalo). Iš pat ryto kėlėmės keltu į Helsinkį, (kelionė trunka apie 3 val.). Per daug entuziazmo susipažinti su Helsinkiu neturėjome, tad prasukome ratą pro centrą automobiliu, per langą pamatėme nelabai įspūdingą centrinę eglutę ir išvažiavome tolyn į Šiaurę“, – pasakojo pašnekovė.
Šeimos kelionės programoje buvo interaktyvus mokslo centras Heureka, kur ketveriukė praleido porą valandų – vaikai žaidė, išbandė įvairius eksperimentus. Tiesa, ši vieta nesužavėjo. Pasak Birutės, su jaunesniais vaikais ten neverta lankytis, nes daliai pramogų ir 5-7 metų vaikai buvo per maži.
„Dienos pabaigoje pavažiavome dar šiek tiek į šiaurę. Kitą dieną laukė ilga kelionė į Oulu, kuris vadinamas vartais į Laplandiją. Kelią praskaidrino pagaliau pamatytas sniegas, sustojome ir išbandyti mūsų pasiimtas rogutes ant suomiškų kalnelių“, – prisiminė Birutė.
Oulu jie pasiekė vakare, tad ši vieta tapo ir nakvynės namais. Kitą dieną planuose buvo haskių ferma („Old pine husky lodge“, esanti netoli Kemio.
„Atvykę nustebome, kad visi darbuotojai tarpusavyje kalba itališkai. Vėliau sužinojome, kad haskius ir šiaurę mylinti italų pora nusipirko seną ūkį, ten įrengė haskių fermą ir viešbutį. Šiek tiek nusivylėme, nes jų interneto puslapyje buvo žadama pusantros valandos programa su 15 minučių trukmės pavežėjimu šunų kinkiniu. Pasirodo, programą sudarė minėtas 15 minučių pasivažinėjimas, šunų paglostymas, o toliau – tiesiog laisvas laikas ūkyje, kur nelabai daugiau buvo ką veikti, tik vaikams čiuožinėti nuo kalniuko. Tad viso laiko neišbuvome, o kaina už trumpą pasivažinėjimą pasirodė santykinai didelė (79 eurai suaugusiam, 55 eurai vaikui)“, – pasakojo Birutė.
Kitą dieną keliautojai pasiekė pagrindinį kelionės tikslą – Rovaniemį, kur, pasak pašnekovės, per išsiblaškymą pateko į spąstus turistams. „Pasistatėme mašiną ir pamatėme iškabą „Susipažink su Kalėdų seneliu“ – ten jau lūkuriavo nemaža eilė žmonių, tad stojome ir mes. Palikau Edgarą laukti eilėje, o su vaikais pamažu išsiruošėmė patyrinėti visą Kalėdų Senelio miestelį. Po kurio laiko atklydome į centrinę aikštę ir supratom, kad palikome tėtį laukti eilėje pas ne tą Kalėdų senelį!“ – juokėsi Birutė. Laimė, šeima greit susiorientavo ir įveikę eilę 12 val. iš elfų rankų gavo nemokamą bilietą susitikti su Kalėdų Seneliu jo rezidencijoje tą pačią dieną 15.45 val.
„Informacijos apie būtent tokią tvarką internete neradau, nors skaičiau oficialų Kalėdų Senelio miestelio puslapį. Tad kitiems keliautojams rekomenduoju būti pasiplanavus, ką veiksite nuo bilieto gavimo iki paskirto laiko, kada galėsite užeiti į Kalėdų Senelio rezidenciją. Žinoma, veiklos, ypač vaikams, pačiame Kalėdų miestelyje daug – restoranai, elniai, mini elektrinės rogės, elfų mokykla, bet vėlgi tai – „turistų spąstai“, – kalbėjo pašnekovė.
Jie patys spontaniškai nusprendė laisvas valandas išnaudoti aplankant Rovaniemio centre esantį Arkties muziejų. Net apsilankius ten jie spėjo sugrįžti ir apžiūrėti viską, kas buvo įdomu netoli Kalėdų Senelio rezidencijos.
Norint pasimatyti su Kalėdų Seneliu, teks apsišarvuoti kantrybe
„Lygiai 15.45 val. su būriu kitų žmonių buvome įleisti pro duris į, rodos, nesibaigiantį vingiuojantį koridorių, kur pamažu judėdami pirmyn praleidome dar vieną valandą. Gera naujiena ta, kad koridorius buvo papuoštas įvairiomis dekoracijomis, pro slaptas raktų skylutes buvo galima pažiūrėti, ką veikia elfai. Tad, jau gerokai pavargę, pasiekėme Kalėdų Senelio kabinetą. Pats vizitas truko kelias minutes – atsisėdome kartu nusifotografuoti, palinkėjome vieni kitiems laimingų naujų metų ir atsisveikinome.
Išeidami iš pastato galėjome išsirinkti, kokiu formatu gauti nuotrauką su Kalėdų Seneliu – atspausdinta popierinė kainuoja 40 eurų, o skaitmeninis kelių nuotraukų rinkinys ir video medžiaga 55 eurus. Būdami praktiški ir norėdami pasigirti draugams ir giminei, rinkomės antrąjį variantą. Taigi, norint pasimatyti su Kalėdų Seneliu, bent jau populiariausiu laiku, teks apsišarvuoti kantrybe, tačiau tikrai buvo verta, nes išeinant vaikų akys spindėjo“, – detaliai vieną svarbiausių kelionės momentų atpasakojo Birutė.
Po susitikimo su Kalėdų Seneliu šeima pasirūpino skrandžiais – vietiniame restorane paragavo tradicinio patiekalo – keptos šiaurės elnio mėsos, kuri patiekiama su bulvių koše, bruknių padažu ir raugintais agurkais. Tiesa, kauniečiai sako, kad jiems pasisekė gauti vietą. Restorano darbuotoja sakė, kad paprastai staliukai užsakomi savaitei į priekį. Tačiau šįkart viena žmonių grupė neatvyko, tad jų vietos ir atiteko alkaniems keliautojams iš Lietuvos.
Šiaurės elniai – naminiai gyvūnai
Trečiąją Laplandijos dieną šeima paskyrė šiaurės elnių fermai ir Ranua zoologijos sodui. „Mums, suaugusiems, ši diena patiko labiausiai“, – neslėpė Birutė. Pasak jos, „Vaara‘s Reindeer Farm“ laukė tikrai autentiška patirtis – ūkis priklauso šeimai. Jau kelios kartos čia gyvena ir dirba.
„Šeimininkas pasakojo, kad jo senelis po Žiemos karo, dirbdamas medkirčiu, medžius iš miško vilko su elniais, nors modernesni kaimynai jau pasitelkdavo arklius. Kiekvienas ten buvęs darbuotojas puikiai išmanė šiaurės elnių gyvenimo ir auginimo ypatumus, tad, būdami smalsūs, gana daug sužinojome. Pasidalinsiu šiomis žiniomis ir su jumis, gal kažkas pasirodys įdomu. Visi šiaurės elniai Laplandijoje yra laikomi naminiais gyvūnais, t.y., turi šeimininką ir yra paženklinti (panašiai kaip karvės Lietuvoje).
Žiemą elnių kaimenės gyvena šeimininkų aptvaruose, ten yra šeriami, ir saugomi nuo plėšrūnų. Patelės žiemą laukiasi ir gyvena atskirai, o štai patinai dirba rogių tempėjais turistams, tačiau tik patys ramiausi. Gegužę patelės atsiveda jauniklius, tada ūkininkai elnius paleidžia į gamtą, kur jie praleidžia visą vasarą. Rudeniop vėl buriasi į bandą ir grįžta į aptvarus. Tiesa, ne visi į savo – apie 70 proc. pataiko teisingai, apie 20 proc. atsiduria pas kaimynus, o likę nesusipratėliai lieka žiemoti miške savarankiškai. Tokių paklydėlių sutikome ir mes pakelėje“, – įdomiais faktais, sužinotais elnių fermoje, pasidalino Birutė.
Fermos šeimininkai lietuviams taip pat papasakojo, kad vietos ūkininkai šiaurės elnius augina dėl mėsos ir kailio, papildomai prisiduria ir iš turizmo. Valstybė reguliuoja gyvūnų populiaciją, kad gyvūnų neprisiveistų per daug, tad perteklių tenka paskersti – tai daroma žiemą.
Kas tempia Kalėdų Senelio roges?
„Dar prieš kelionę buvau girdėjusi, kad šiaurės elnių patinai žiemą ragus numeta, tad Kalėdų Senelio roges tempia elnės. Kad ir kaip būtų gaila, tai mitas. Elniai ragus meta rudenį, po poravimosi, beveik iš karto jiems sparčiai (2 cm per dieną) auga nauji, tad iki Kalėdų ir patinai puikuojasi naujomis karūnomis. O patelėms jokių rogių tempti niekas neleidžia, nes, kaip minėjau, žiemą jos laukiasi jauniklių. Tad tiek to šiaurietiško feminizmo“, – šypsodamasi pasakojo pašnekovė.
Lankydami šiaurės elnių fermą jie aplankė ir kelis patelių aptvarus, dalyvavo jas maitinant, galėjo paglostyti. „Sugrįžus pas patinus, buvome pavėžinti rogėmis, pasivaišinome labai gardžia ant laužo virta vietinių miško uogų arbata ir su elniais atsisveikinome“, – kalbėjo Birutė.
Kita kelionės stotelė – Ranua zoologijos sodas, kur beveik natūralioje aplinkoje (sodas įrengtas didelėje miško teritorijoje) gyvena daug arktinių gyvūnų: įvairių pelėdų ir kitų plėšriųjų paukščių, vilkų, avijaučių, lūšių, ernių, baltasis lokys. Jį keliautojai galėjo stebėti iš labai toli. „Rekomenduoju gamtos ir, ypač, etiškų zoologijos sodų gerbėjams“, – sakė Birutė.
2025-uosius šeima sutiko „trobelėje vidury niekur“ su sauna, o jau kitą dieną iškeliavo namo. Tam turėjo vos porą dienų. Iš viso kelionė truko 8 dienas. „Į priekį ir atgal tikrai galima nuvažiuoti greičiau, bet tempą lėtinome dėl vaikų. Iš viso įveikėme virš 3000 km“, – sakė į Laplandiją kartu su 5 m. dukra ir 7 m. sūnumi vykę kauniečiai.
Kas labiausiai patiko?
Atsakydama į šį klausimą Birutė tikina, jog net ir ji, nors pradžioje buvo nusiteikusi skeptiškai, džiaugėsi šia patirtimi. Vaikams, pasak jos, didžiausią įspūdį paiko Kalėdų Senelis. Suaugusieji pastabesni, tad įspūdis mažesnis: „Mums nepatiko visa jo aplankymo procedūra ir to reikalaujantis laikas, bet, žinoma, aplankyti būtina. Kaip minėjau, man ir vyrui labiausiai patiko elniai ir zoologijos sodas. Dar buvo smagu rasti žiemą, kurios Lietuvoje vis dar nėra. Tiesa, kai lankėmės haskių ūkyje, buvo 0 laipsnių ir lynojo, tačiau buvo pasnigę iš anksčiau. Ūkio šeimininkai italai sakė, kad šiemet žiema neįprastai šilta, haskiams per karšta ir važiuoti rogėmis gana pavojinga dėl šlapio sniego“, – prisiminė pašnekovė.
Kitomis dienomis oras buvo šaltesnis, tačiau temperatūra niekada nebuvo pasiekusi žemiau 10 laipsnių šalčio: „Klimato atšilimas ir Laplandijoje yra klimato atšilimas.“
Įdomi patirtis šeimai pasirodė ir arktinė naktis. Rovaniemyje, kuris yra ties poliariniu ratu, saulė vos pakyla virš horizonto. „Tačiau, kitaip nei galvojome, šviesusis periodas palyginti ilgas, nes iki saulėtekio ir po saulėlydžio dar gana ilgai būna šviesu. Įdomu buvo iš šono pažvelgti į suomišką gyvenimo būdą – nuo pirties beveik kiekviename daugiabutyje iki vienumos gamtos apsuptyje. Pasirodė, kad suomiai gana paprasti ir šilti žmonės, priimtini ir lietuviškam temperamentui. Žinoma, jokio perdėto lipšnumo, viskas paprasta ir aišku“, – apie patirtis kelionėje papasakojo moteris.
Norvegiją, Daniją jau lankiusi šeima svarsto galimybę sugrįžti ir į Suomiją. Tik šįkart tai daryti norėtų vasarą. „Edgaras jau rezga planus nuvažiuoti iki pačios šiaurės, pamatyti tundrą ir Arkties vandenyną“, – apie naujas kelionių idėjas kalbėjo pašnekovė.
Suskaičiavus kelionės išlaidas, paaiškėjo, kad keturių asmenų šeimai kelionė (kuras, kelto bilietai, nakvynės) kainavo kiek daugiau nei 1 000 eurų: „Pramogų ir maisto neskaičiavome – čia jau nuo pageidavimų kiekvieno priklauso.“
Praktiniai patarimai
- Tiems, kas dar tik svarsto apie kelionę su šeima į Laplandiją ir ketina tai daryti savarankiškai, Birutė turi keletą patarimų:
- Privalomos geros žieminės padangos ir tikrai geri žiemos vairavimo įgūdžiai, nes važiuojant nedideliais keliais tarp miestelių teko matyti ir gryno ledo, ir šlapio sniego.
- Dėl maitinimosi: Suomijoje daug kur pakelėse (degalinėse, prekybos centruose) populiarios bufeto tipo maitinimo įstaigos, kur, sumokėjus padorią fiksuotą kainą, galima valgyti kiek nori. Veikia darbo dienomis iki popietės.
- Pagrindinis patarimas – absoliučiai viską, ką įmanoma, užsisakyti iš anksto, ypač, jei vykstate populiariuoju turistiniu laiku.