Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Tas trumpas gamtos spalvų šokis ir mintys apie artėjančias Vėlines (Ilges) kasmet įkvepia paieškoti mažiau žinomų, rečiau lankomų, kartais jau ir stipriai krypstančių medinių koplyčių. Jų būtis bet kokiu kitu metų laiku man visad primena rudenį – laiką, kai žmogus turėtų bent kažkiek sulėtinti tempą, nurimti.
Tikriausiai vieną iškalbingiausių Žemaitijos medinių koplyčių galima išvysti Pakutuvėnuose (Plungės r.). Ji – su savo dūlančiomis medinėmis sienomis, apsamanojusiu stogu ir vietoj pamatų pūpsančiais akmenimis – kažkiek primena pasakas apie paslaptingas trobeles giriose, apie nykštukus ar raganaites.
Šalia Minijos įkurtos Pakutuvėnų kapinaitės tapo šios koplytėlės namais (turbūt jau paskutiniais). Dar prieš atkeliant čia, šis medinis statinys rymojo senosios Plungės bažnyčios šventoriaus gale. Jame buvo laikomas minėtos bažnyčios inventorius.
1933 m. Plungėje iškilus naujai didžiulei bažnyčiai toks iš eglinių ir pušinių balkių suręstas namelis liko nebereikalingas, todėl Plungės parapijos komitetas jį kaip koplyčią atidavė už keliolikos kilometrų esantiems Pakutuvėnams.
Vieną iškalbingiausių Žemaitijos medinių koplyčių galima išvysti Pakutuvėnuose.
Kapinėse įkurdinta koplyčia buvo pašventinta, joje pradėtos aukoti šv. Mišios. Taigi ji tuo metu kaimo žmonėms buvo kaip bažnyčia – gausiai lankoma, viduje tilpdavo apie 200 žmonių, kiti gi net stovėdavo šventoriuje.
Neilgai šis buvęs sandėliukas džiaugėsi tapęs bažnyčia, vos po dešimtmečio visai šalia iškilo mūrinė Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Ji 1941–1943 m. pastatyta Plungės prelato, klebono Povilo Pukio iniciatyva. Dabar šią bažnyčią prižiūri broliai pranciškonai.
Pastačius naująją mūrinę bažnyčią, medinė koplyčia prarado savo reikšmę. Šiandien ji žinoma tik kaip pirmoji Pakutuvėnų Kryžiaus kelio stotis.
Sunku pasakyti, kiek šiai koplyčiai metų. Juk senoji Plungės medinė bažnyčia, kol nebuvo pastatyta naujoji, išstovėjo beveik 140 metų, o kiek laiko jos šventoriuje rymojo tada sandėliuku buvęs namelis – neaišku. Pakutuvėnų kapinėse – jau beveik šimtmetį, o kiek ten – Plungėje?..
Pakutuvėnų koplyčia nėra įtraukta į valstybės saugomų nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. O gal ji verta didesnio dėmesio? Juk mediniai pastatai – patys trapiausi, bet ar ne patys šilčiausi. Vidumi – o ne tuo, ką pamatai iškart išvydęs.
Trapumas nėra silpnumas; jis yra tarsi laiko kalba, kurią girdi tik tie, kurie sustoja, klausosi ir įsileidžia tylą tarp šešėlių ir rudens šviesos...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
