11 originalių idėjų siūlo molėtiškiai, belieka tik pasirinkti.
Ratu aplink Molėtus
Pirma. Pagrindinėje Vilniaus gatvėje rasite daugiau nei 40 molėtiškių kurtų eglučių, kiekviena spindi originalumu ir savita idėja.
Antra. Apeikite arba dviračiu apvažiuokite miesto ežerus Pastovį ir Pastovėlį. Aplink juos įrengtas pažintinis takas. Šalia tako rasite Žvejo batų ir meškerės skulptūrą, Žuvį su balnu, skulptūrų parką, akmenį Sizifui.
Taip pat Pavasarininkų kalną, kur tarpukariu vyko Lietuvos katalikų jaunimo „Pavasario“ sąjungos organizacijų sueigos, o jų dalyviai prie viršūnėje pastatyto kryžiaus duodavo priesaiką būti dorais, sąžiningais ir garbingais savo tautos vaikais, bei ilgą lauko čiuožyklą, kuria galima nučiuožti nuo kalno.
Trečia. Gamtos tyrimų centro mokslininko dr. Jono Satkūno teigimu, itin įdomus yra 8 kilometrų Ščiūrio rago pažintinis takas, vingiuojantis mišku tarp dviejų ežerų – Baltųjų ir Juodųjų Lakajų. Vietomis Ščiūrio ragas susiaurėja tiek, kad vienu metu galima matyti abu ežerus. Nepraleiskite posūkio, vedančio iš pagrindinio tako į Cibaragį – tai unikali vieta, ragas rage arba pusiasalis pusiasalyje.
Nuėję iki Ščiūro rago galo, pamatysite vietą, kur ežerai susijungia. Ši vieta vadinama Pertenio sąsiauriu. Grįžę į rago pradžią, apžiūrėkite gamtos paveldo objektą – dvikamienę pušį, kuri atrodo tarsi medis su koja. Kelionę taku paįvairins išradingai padaryti interaktyvūs informaciniai stendai, galvosūkiai ir pasakojimai apie Labanoro girios dvasią, laumių laumę Lakają.
Vietomis Ščiūrio ragas susiaurėja tiek, kad vienu metu galima matyti abu ežerus.
Ketvirta. Baltieji Lakajai turi išskirtinę mįslę – ežero dugne nuskendusį mišką. Maždaug hektaro ploto povandeninio miško medžių kamienai stovi vertikaliai.
Giliausiai esantys medžiai nuo kranto yra nutolę apie 100 metrų, pagrindiniai didieji medžiai – apie 24 m atstumu, o mažieji – šalia kranto – 5 metrų gylyje. Baltieji Lakajai yra rininės kilmės – tai ilgas, 8,6 km, aukštais krantais, duobėtas ir gilus ežeras, jo didžiausias gylis siekia 45 metrus.
Magiški takai
Penkta. Prie Baltųjų Lakajų aplankykite šventiškai apšviestą Mindūnų apžvalgos bokštą, kurį išpuošė vietos bendruomenė. Bokštas švies iki Trijų Karalių.
Šešta. Trumpas, vos 1,2 km, tačiau labai vaizdingas žiedinis takas eina kanjoninio tipo Melnyčėlės upelio šlaitais, kurių aukštis siekia net 18 metrų.
Tai vienas įdomiausių ir įspūdingiausių Asvejos regioninio parko gamtos objektų. Upelio ilgis tik 1,2 km, tačiau per šį trumpą atstumą jis „nukrenta“ apie 12 metrų. Savo sraunumu ir vingiuotumu jis primena kalnų upokšnį, kurio dugnas nusėtas rieduliais. Vagoje guli valstybės saugomas gamtos paveldo objektas – 5 metrų apimties Jurkiškio akmuo, turintis dar ir „Puntuko vaiko“ vardą.
Septinta. Netoli Dubingių vingiuoja Liudgardo šlaito pažintinis takas. Nuo čia atsiveria vaizdas į ilgiausią Lietuvoje Asvejos ežerą. Pažintinis takas prasideda nuo Liudgardo šlaito regyklos ir Baluošos upelio žiočių, jo ilgis – apie 2 km. Tačiau maršrutas nėra žiedinis, dar tiek pat teks grįžti atgal.
Eidami šlaito ketera įrengtu taku, nuolat stebėsite gražų kraštovaizdį ir ežero panoraminius vaizdus, pakeliui rasite informacinių stendų ir edukacinių įrengimų bei poilsio vietų.
Žvilgsnis į žvaigždes ir gastronomiją
Aštunta. Visuomet vilioja magiškas Etnokosmologijos muziejus. Neretai spėjama, kad jis veikia tik sezono metu, tačiau yra ne taip. Šiuo metu muziejuje organizuojama ekskursija su gidu „Etnokosmologija – ryšiai su kosminiu pasauliu“. Mažesni lankytojų srautai suteikia galimybę geriau įsigilinti, išgirsti bei paklausti.
Žinoma, tokia pramoga skirta tik tiems, kurie nebijo šalčio.
Šie metai nelepino giedromis naktimis, todėl žvarbi žiema dar teikia vilčių – atkeliaujantis speigas gali suteikti galimybę pažvelgti į kosmoso tolius per 40 cm ir 80 cm teleskopus. Žinoma, tokia pramoga skirta tik tiems, kurie nebijo šalčio, nes stebėjimai vyksta atvirame kupole.
Devinta. Istorikė Anželika Laužikienė siūlo aplankyti Skudutiškio šventvietę ir akmenį su Marijos pėdomis, kuris yra prie nesudarkyto Juodišos upelio. Ši vieta yra įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą. Ypač unikali ir medinė Švč. Trejybės bažnyčia.
Dešimta. A.Laužikienė atkreipia dėmesį ir į Alantos seniūnijoje, miškelyje tarp Karališkių ir Svobiškėlio kaimų esantį Valiulio mitologinį akmenį (3,6 m ilgio, 1,4 m aukščio) su keistais ženklais. Jame iškaltas ovalas ir kryžius su strėle. Archeologai turi įvairių versijų, ką tie ženklai reiškia.
Verta aplankyti ir Inturkės seniūnijos Kertuojos ežerą, kuris skiriasi nuo kitų krašto ežerų ypač ilga smėlėta pakrante, primenančia pajūrį. Aplinkui pušynas, o šalia yra ir gražuolis legendomis apipintas Kertuojos piliakalnis.
Pakankamai archajiška yra ir šalia kelio Molėtai–Inturkė stovinti medinė, tašytų rąstų Rudesos Šv. Jono Krikštytojo koplyčia ir varpinė. Ji statyta XVIII a., ypač įdomus jos nesumodernintas, gana autentiškas, vidus.
Privalomi ir desertai
Vienuolikta. O kaip gi žygiai be desertų bei beigelių? A.Laužikienė siūlo paragauti dviejų rūšių senovinių meduolių – pagal XVII a. receptą iš Radvilų virėjo užrašų knygelės ir tarpukario laikotarpio.
XVII amžiaus receptūros meduoliai yra kieti, su raštais. Jie formuojami specialiomis medinėmis formelėmis. Tešloje nėra kildinimo priemonių, sudėtis paprasta – medus, truputis cukraus, miltai ir daug prieskonių – cinamono, imbiero, muskato ir gvazdikėlių. Tokius meduolius galima ir ant eglutės kabinti. Jie kietoki valgyti, bet turi neribotą galiojimo laiką. Istoriniuose XIV amžiaus pabaigos šaltiniuose minima, kad kryžiuočiai užsisakydavo meduolių žygiui į Vilnių.
Tokius meduolius galima ir ant eglutės kabinti.
Tarpukario meduoliuose jau yra ir sviesto, ir grietinės, išsuktų kiaušinių trynių, sodos. Šie yra puresni, minkštesni, raštai ant jų gaunasi ne tokie ryškūs.
Populiarios bandelės Molėtų krašte – mielinės tešlos paukšteliai. Iš tešlos sumazgomas kūnelis, prakerpamas snapelis, įdedamos akytės iš gvazdikėlių – iškepa labai mielos paukščiuko formos bandelės.
A.Laužikienė žygeivius palepina ir beigeliais su voveraičių sriuba. Tarpukario laikotarpiu Molėtuose gyveno labai daug žydų, tad beigeliai su kapota silke yra gastronominis paveldas.
Socialinių mokslų daktaras Tomas Lagūnavičius teigia, kad molėtiškiai bando pataikyti į šimtuką. „Šventės pabosta ir tampa kasdienybe, todėl reikia vis ko nors naujo, – sako Tomas. – Vasarą matytos vietos žiemą atrodys visai kitaip. Svarbu nesikartoti.“
„Malonus laiko praleidimas yra tiesiog atsinaujinimas, o tai be galo svarbu“, – sako ekspertas, kurio teigimu Molėtų turizmo paslaugų organizatoriai naujienas tiesiog primygtinai turėtų siūlyti didmiesčių rutinos atsikandusiems žmonėms.
