Sąrašas ant sienos ir tiesos akimirka
Net jei visos dvidešimt gelbėjimo valčių tą naktį būtų iš skęstančio „Titaniko“ išplaukusios pilnos, vietos jose būtų užtekę tik 1178-iems žmonėms – mažiau nei pusei visų plaukusiųjų...
Priešpaskutinioji salė. Po kojomis – stiklu dengtos grindys, o po jomis – jūros dugno smėlis su išmėtytais nuskendusio laivo daiktais. Didžiuliuose ekranuose rodomi vaizdai iš 1985-ųjų ekspedicijos į vandenyno dugną. Ypatingai sudėtingos operacijos metu pagaliau pavyko iš labai arti pažvelgti į garsiausią visų laikų keleivinių lainerių katastrofą.
Juodosios vandenynų legendos „gimimas“ praėjusio amžiaus pradžioje kainavo pusaštunto milijono dolerių – šiandien tai būtų tik šiek tiek mažiau nei pusė milijardo dolerių.
„Titaniko“ žūtis – tūkstančiai į šipulius sudaužytų likimų žmonių, kurie laukė ir tikėjosi svajonių kelionės ir kurios laimingos pabaigos jiems nebuvo lemta sulaukti.
Po beveik pusantros valandos įžengiame į paskutinę salę. Ant didžiulių jos sienų nupieštos gelbėjimo valtys. Jose – pavardės tų, kuriems pavyko išsigelbėti. Dešimtys parodos lankytojų akimis blaškosi tarp vardų savo bilietuose ir užrašytų ant sienų. Savąjį randu, dar keli laimingieji džiūgauja kaip ir aš, o kitų veiduose matyti keistas sumišimas – jų istorija nutrūko 1912 metų balandžio 14-osios naktį.
Ant savo bilieto užsirašau: „2015-ieji. Sugrįžimas į „Titaniką“, Ryga, Latvija“.
