Turkija šį kartą tapo ne tik kryptimi, bet ir režimu. „Viskas įskaičiuota“ formatas, kurį anksčiau vertinau skeptiškai („čia gi pensininkams ir vaikams!“), netikėtai pasiteisino su kaupu. Jokio galvos sukimo dėl maisto, jokio kambarių tvarkymo, jokio buities triukšmo. Ir tas malonus jausmas, kai gali derinti pareigas su saule – ne vogčiomis, o visiškai legaliai.
Ryte – kava ir kompiuteris, kai dar tylu. Vakare – dar kelios valandos susikaupimo, kai karštis atslūgsta. Dirbi tada, kada gali geriausiai susikaupti, o ne tada, kada „reikia“. O visa kita – mano. Ir niekas nežiūri kreivai, jei pietauji tris kartus per dieną, nes „viskas juk įskaičiuota“. Net ir produktyvumas, panašu, čia įskaičiuotas.
Ekskursijas pirkau pas bendravardę
Kad motyvacijos varikliukas neužgestų, leidau vadžias į rankas paimti spontaniškumui ir pasirašiau agentūros vadybininkės brukamoms ekskursijoms. Ir štai čia – pirmasis „siurprizas“.
Priešais mane sėdi vadybininkė rusė, bet su ukrainietišku vardu. Identišku manajam. Žiūriu į ją ir mintyse tik: „Rimtai?!“ Išlėkiau į kitą kraštą pabėgti nuo viso to informacinio triukšmo, o jis mane pasitinka viešbučio fojė, žiūri tiesiai į akis ir prisistato mano pačios vardu.
