To nevengiau sakyti ir viešbučio, kuriame dirbau, klientams, kolegoms ar net savininkams.
Keturi mėnesiai šioje saloje iš esmės pakeitė mano požiūrį, o savo misija dabar laikau žinios tautiečiams nešimą. Prašau jūsų, nevažiuokite ten ir nekankinkite savęs, nes tikrai neverta.
Viskas prasidėjo dar praėjusią vasarą, kai turėjau nemažai laisvo laiko ir daug noro keliauti. Kadangi mano teta, kaip ir nemaža dalis kitų lietuvių, vasaras leido dirbami Kipre, susigundžiau ir aš darbą su pramogomis suderinti būtent ten.
Susiradau vieną įdarbinimo agentūrą ir vos per keletą valandų gavau padavėjos darbą keturių žvaigždučių viešbutyje Perneroje.
Šešios darbo dienos per savaitę, nemokamas maitinimas ir apgyvendinimas bei 600 eurų alga. Viskas skambėjo neblogai, taip ir buvo.
Šešios darbo dienos per savaitę, nemokamas maitinimas ir apgyvendinimas bei 600 eurų alga. Viskas skambėjo neblogai, taip ir buvo.
Ten praleidau vos du mėnesius, puikiai sutariau su kolektyvu, viešbučio savininkai mane gerbė, o kur dar galimybė gyventi ant jūros kranto.
Tad šią vasarą ir vėl susigundžiau ten grįžti. Ir tai buvo mano klaida, nes per metus viskas buvo pasikeitę, o gal tiksliau – padirbus keturis mėnesius nukrito rožiniai akiniai nuo nosies ir pamačiau tikrąsias Kipro spalvas.
Darbas už dyką arba nieko nėra nemokamai
Visų pirma, jei važiuojate per agentūrą, pirmąsias dvi savaites dirbsite nemokamai.
Tai vadinsis jūsų bandomuoju laikotarpiu, o realiai tai yra laikas, kuomet atidirbate pinigus agentūrai, kuri jums tą darbą surado. Ir visai nesvarbu, kad už šią paslaugą jiems jau sumokėjote.
Po dviejų savaičių jums teks pasirašyti krūvą popierių. Didžioji dalis jų – apie jūsų pareigas ir atsakomybes darbo vietoje.
Pasirašysite ir darbo sutartį, bet aš jos kopijos nei pirmąjį, nei antrąjį kartą negavau.
Taip kipriečiai apsisaugo nuo neplanuotų darbuotojų pabėgimų, kuomet tie, neiškentę darbo sąlygų, nuspręsdavo išvažiuoti.
Taip pat jus informuos, kad kiekvieną mėnesį gausite mažesnę algą, nei buvo suderėta.
Iš manęs kiekvieną kartą nuskaičiuodavo po 60 eurų, kurie buvo grąžinti tik pasibaigus darbo sutarčiai.
Taip kipriečiai apsisaugo nuo neplanuotų darbuotojų pabėgimų, kuomet tie, neiškentę darbo sąlygų, nuspręsdavo išvažiuoti. Jie arba prarasdavo pinigus, arba likdavo kankintis.
Melas yra ir pažadas, kad gyvensite ir valgysite nemokamai. Jums tiesiog nemoka didesnės algos vien dėl to, kad gyvenate keturiese sutręšusiame bute ar maitinatės viešbučio darbuotojams skirtu maistu, kurį mes visi vadindavome tiesiog „mėšlu“.
Pusryčiai visuomet būdavo tie patys – batonas, virtas kiaušinis, marmeladas, kelios rūšys sūrio bei apetito nekeliantis kumpis ir kava iš aparato, kurį seniai reikia keisti.
Pietums valgiaraštis irgi nebuvo ypatingas. Aš, kaip vegetarė, turėjau valgyti keptas bulves su ne pirmos jaunystės agurkais ir pomidorais. Kartais gaudavome pupelių troškinį, bet jį valgydavau tik aš.
Pusryčiai visuomet būdavo tie patys – batonas, virtas kiaušinis, marmeladas, kelios rūšys sūrio bei apetito nekeliantis kumpis ir kava iš aparato, kurį seniai reikia keisti.
Na, o vakarienė buvo tai, kas likdavo nuo klientų.
Palaikę tą maistą dieną ar dvi, patiekdavo jį mums. Todėl salotos dažnai būdavo prarūgusios, pica ar makaronai sudžiūvę, mėsa „n“ kartų šildyta ir voliota padažuose.
Be to, visas maistas būdavo šaltas. Tik didžiulio alkio genami mes eidavome ten valgyti.
Kadangi aš mėgstu skaniai ir sveikai valgyti, tokiu „mėšlu“ savo kūno nemaitindavau. Pasirinkimo neturėjau, todėl tekdavo gamintis namuose arba valgyti kavinėse.
Žinoma, visas šis malonumas man atsieidavo daugiau nei pusę algos.
Su gyvenamąja vieta man pasisekė, tačiau kitame viešbutyje dirbęs lietuvis pasakojo apie tragiškas darbuotojų gyvenimo sąlygas: supelijusios sienos, neužsirakinančios durys ir neužsidarantys langai, jokio kondicionieriaus, sulūžusios lovos...
Tokias sąlygas savo darbuotojams suteikė didžiausio Kipre viešbučių tinklo savininkas.
Čigonų apsuptyje: vagystės ir seksas viešajame tualete
Nesu rasistė, nesu nacionalistė ar kitokia „-fobė“, tačiau romus šiuo atveju vadinsiu čigonais. Pagarbesnio žodžio jie nebuvo verti.
Šią vasarą viešbutyje kaip niekad daug dirbo iš Bulgarijos atkeliavusių čigonų. Dar prieš pradedant dirbti, kolegos mane perspėjo: „Palauk, pamatysi, kokią padavėją turime“.
Ta padavėja, vardu Plamena, buvo vos 16 metų sulaukusi mergaitė, kuri metė mokyklą, kad galėtų dirbti. Kiek girdėjau, jos visa šeima buvo bedarbiai.
Viešbutyje ji įsidarbino su savo vaikinu – irgi to paties amžiaus.
Angliškai ji vos kalbėjo, neturėjo jokių manierų, nežinojo mandagumo bei aptarnavimo taisyklių, tačiau... buvo pigi.
Jos alga buvo vos 400 eurų, jos nereikėjo maitinti ar nemokamai apgyvendinti. Man, kaip ir daugeliui klientų, jos buvo gaila. Tokio amžiaus mergaitės vieta yra mokykloje, ne viešbutyje.
Vienu metu buvome susilažinę, kada ją išmes. Tai neturėjo užtrukti: Plamena vogė klientų maistą. Bet jos neišmetė.
Kartu su vaikinu ji vogė apelsinų sultis. Neišmetė. Pertraukas pasiilgindavo keliolika minučių, kas buvo draudžiama. Neišmetė.
Neateidavo į darbą ar išeidavo anksčiau, nes, neva, blogai pasijusdavo (o tiesa buvo ta, kad jos vaikinui buvo tiesiog laisva diena) – neišmetė.
Klientams matant į burną purškėsi kokteiliams naudojamą grietinėlę. Neišmetė.
Bet galiausiai ji į darbą vis dėlto nebegrįžo. Pasirodo, sekso viešajame klientų tualete savininkams buvo jau per daug. Ją atleido kartu su vaikinu.
Tačiau jiems išėjus liko kiti čigonai. Vienas jų, senis, pradėjo kabinėtis prie mano kambariokės, lietuvės merginos, kuriai – vos 18 metų.
Buvo nebejuokinga, mat jis kviesdavo ją šampano, laidydavo komentarus apie krūtinę.
Manęs tai nenustebino: panašioje situacijoje ir aš buvau atsidūrusi praėjusiais metais.
Tuomet vietinis kiprietis sekdavo man iš paskos pietauti, kviesdavo su juo pasivažinėti, žadėdavo neva parodys rojų, kurio negalėsiu pamiršti. Ačiū Dievui, išskridau iš Kipro anksčiau, nei jis pasidarė atkaklesnis.
Įvykių su čigonais netrūko. Prieš pat sezono pabaigą čigonų (dirbusių viešbutyje) kompanija apvogė restoraną, kuriame dirbo mūsų kolegos.
Pavogė visus mėnesio arbatpinigius – spėjama, daugiau nei 1 tūkst. eurų. Kalti nebuvo rasti, o darbuotojai liko be papildomo uždarbio.
Viešbučio vadovybei tai visai nerūpėjo. Jiems svarbiausia, kad šie čigonai mažai kainavo.
