Pabėgimas lyg iš kriminalinio filmo
O pabaigoje papasakosiu įdomiausią šio sezono istoriją. Ji nutiko ne man, o mano kambariokei Viktorijai, tačiau aš buvau viena iš šio pabėgimo organizatorių.
Viktorija į Kiprą atvyko keliomis dienomis vėliau nei aš ir, mūsų abiejų laimei, mus apgyvendino kartu. Jauna, energinga ir protinga mergina išgelbėjo mane nuo nuobodžių vakarų ir neturėjimo kam papasakoti dienos naujienas.
Deja, kambarine jai teko dirbti vos keletą kartų, kitas dienas ji leisdavo valydama restoranus, barus, koridorius ir… tualetus.
Ji buvo nusprendusi pasiimti akademines atostogas savo profesinėje mokykloje ir iki sezono pabaigos (t.y. lapkričio) dirbti kambarine.
Deja, kambarine jai teko dirbti vos keletą kartų, kitas dienas ji leisdavo valydama restoranus, barus, koridorius ir… tualetus.
Ji buvo tas žmogus, kurį palikdavo dirbti iki 3 valandos nakties, jei viešbutyje buvo švenčiamos vestuvės.
Po kiek laiko tiek ji, tiek aš supratome, kad jai grįžti į mokslus – privalu, antraip ateitis nebus tokia šviesi.
Abi sutarėme, kad atidirbame visą rugsėjį ir grįžtame į Lietuvą. Manęs laukė įvairūs darbai ir projektai, jos – studijos. Mokyklos valdžia leido jai tęsti studijas nuo spalio.
Tačiau, kai ji pasakė apie savo planus ir norą grįžti studijuoti vadovybei, jie atrėžė, kad ji pasižadėjusi čia dirbti iki sezono pabaigos.
Viktorija bandė jiems aiškinti, kad iš pradžių taip ir buvo, bet jie nevykdė savo sutarties sąlygų – ji važiavo dirbti ne valytoja, o kambarine.
Deja, jiems buvo nusispjauti. Ne jų reikalas, kuo ją verčia dirbti jos tiesioginė vadovė. Laimei, man leido išvykti anksčiau nei buvau žadėjusi, bet tik todėl, kad jie mane pažinojo jau nuo praėjusių metų.
Pirmadienį mums pervedė algas, Viktorija nusiėmė viską, ką uždirbo, dar kelias dienas ėjo į darbą, nes lėktuvas į Lietuvą buvo tik penktadienį, bet daiktai jau buvo sukrauti.
Be to, žinojo, kad esu žurnalistė, vadinasi, galiu sukelti jiems daugiau rūpesčių, nei jie gali išsrėbti.
Supratusios, kad Viktorijai anksčiau išvažiuoti nepavyks, nutarėme, kad geriausia jai – bėgti. Žinoma, ji praras pinigus, tačiau kito kelio nėra.
Pirmadienį mums pervedė algas, Viktorija nusiėmė viską, ką uždirbo, dar kelias dienas ėjo į darbą, nes lėktuvas į Lietuvą buvo tik penktadienį, bet daiktai jau buvo sukrauti.
Viena iš jos kolegių, kuri ja rūpinosi lyg mama, ketvirtadienio vakarą ją nusivežė į savo namus, o kitą rytą pristatė tiesiai į oro uostą. Kitą dieną nunešiau uniformą jos buvusiai viršininkei ir pasakiau, kad Viktorija išvyko ir kad šiuo metu jau yra namuose.
Po kelių valandų visi kalbėjo apie šį pabėgimą, o man buvo gaila, kad norėdama grįžti į mokslus ir to neslėpusi (kiti dažniausiai meluoja, kad turi sveikatos problemų, ar šeimoje nutiko nelaimė), Viktorija turėjo bėgti kaip nusikaltėlė ir prarasti savo uždirbtus pinigus, kuriuos nuskaičiuodavo nuo algos kas mėnesį, bei algą už išdirbtą savaitę.
Dar daug istorijų liko nepapasakota, pavyzdžiui: apie tai, kaip mus bausdavo už neva per dažną kalbėjimą tarpusavyje, apie tai, kaip aš ir indus ploviau, ir staliukus valiau, nes mūsų indų plovėja buvo išsiųsta dirbti į naujai atsidariusį restoraną, apie kipriečių nacionalizmą ir diskriminaciją...
Tikiuosi, kad mano istorija bus pamoka lietuviams, besiruošiantiems vykti į Kiprą. Būkite budrūs ir neleiskite, kad jus išnaudotų. Nes, jei nepastovėsite už save, ten jus sutryps.
