Ji manęs klausdavo klausimų iki galo net neišklausiusi atsakymų, pertraukdavo ir imdavo pati atsakinėti. Sužinojusi, kad kartais pakeliauju, ji ėmė pasakoti apie savo keliones ir ypač paskutiniąją, kaip su vyru buvo Šri Lankoje. Ir kad jau aš pats toje šalyje neseniai buvau, buvo šiek tiek įdomu, kaip Šri Lanką įvertino ji. Ir, žinokite, net truputį pasirodė, kad kalbame apie skirtingas šalis.
Toje šalyje tikrai yra pigu.
Ar esate buvę Šri Lankoje? Ir jei taip, tai kaip ji jums pasirodė? Patiko? Ta lėktuvo moteriškė tai nuo jos alpo. Jai viskas Šri Lankoje atrodė taip idealu, kad truputį suabejojau jos adekvatumu. Gal būčiau ja tikėjęs labiau, jei nebūčiau žinojęs, kad tai šaliai iki idealumo yra kaip iki dangaus.
Tad manau, kad arba ta damutė daugiau nieko pasaulyje, be Šri Lankos, ir nematė (tai nebūtų nuostabu, nes ji sakė, kad jos vyras nei pats mėgsta keliauti, nei jai leidžia), arba ji pirko kelionę iš agentūros, buvo vežiojama nuo durų iki durų ir su realesniu tos šalies gyvenimu net ir nesusidūrė. Bet, greičiausiai, tai buvo abu dalykai kartu sudėjus.
Nesakau, kad būti vežiojamam nuo durų iki durų yra blogai savaime, bet man taip nepatiktų. Kodėl? Nes taip dingsta azartas, noras atrasti svetimus kraštus bei minimalizuojasi skirtumas tarp bet kurios kurortinės šalies – viešbučiai, paplūdimiai, baseinai ar parduotuvės yra daugmaž visur panašūs.
Čia kaip su Turkija ar Egiptu – lietuviai alpsta dėl šių šalių, nors tai yra tiesiog „viskas įskaičiuota“ atostogos su nusireikšminusia jų vieta. O jei jie pamėgintų tose šalyse pakeliauti savarankiškai, pasimatytų, kad nėra jos jau tokios ir nuostabios. Tai padaryti ne visada lengva, ypač tiems, kurių vienintelė mokama užsienio kalba yra rusų.
Nors, kita vertus, kaip kas nori, taip tas tegul keliauja – kas aš toks, kad aiškinčiau žmonėms, kaip gyventi? Nes dar netyčia žmonės įsiklausys, jiems kažkas nepatiks ar nepasiseks, tada dėl visko liksi kaltas.
Dabar, va, kaip tik esu bedarbis, tai daug kas klausia, kodėl neįsidarbinu kokiu gidu ar kelionių organizatoriumi. To nedarau dėl ką tik paminėtos priežasties. Tada turėčiau klausytis kvailų pageidavimų ar nepasitenkinimų, kaip vienas ar kitas klientas negavo, ko norėjo, kaip tikėjosi to, ano ar trečio, o aš tokiam aiškinimuisi labai neturiu kantrybės.
Su savo potencialiais klientais turbūt susipykčiau jau pirmąją darbo dieną, ypač žinant, kad mano kelionių stilius priimtinas toli gražu ne visiems. Aš tiesiog noriu keliauti kaip noriu pats ir prie nieko nesitaikyti. Nesakau, kad toks nelankstumas yra gerai, tačiau – ką dabar? Esu jau per senas, kad apsimetinėčiau.
Užteks filosofijų, geriau grįžkime prie Šri Lankos, jei jau pradėjome. Man ji patiko labai vidutiniškai – pasaulyje tikrai yra geresnių bei kokybiškesnių valstybių nei ji. Man joje trūko švaros, organizuotumo, buvo per didelis chaosas ir per daug žmonių. Be to, buvo labai karšta – Šri Lankoje būna karšta nepaisant to, kokiu metų laiku į ją nuvyksi. Bet taip karšta, kad dienos metu tiesiog neįmanoma išbūti saulėje.
Atrodo, turėtų būti smagu, kai yra saulėta – mes Palangoje, saulei pasirodžius, lekiame į paplūdimius, kol ji nedingo, tačiau Šri Lankoje taip nėra.
Toje šalyje dienos metu paplūdimiai dažniausiai būna tuštutėliai (aišku, yra išimčių, būna, kad išsiilgę saulės tokiu metu į paplūdimius eina nukvakę europiečiai ir per pusvalandį nudega kaip odos vėžio riziką ką tik pasididinę virti vėžiai), žmonės guli pavėsiuose ar net kambariuose. O mes darėme dar kitaip – per karščiausias dienos valandas kur nors važiuodavome ir tą nemaloniausią laiką tiesiog sėdėdavome automobilyje.
Kas tikrai patiko Šri Lankoje, tai – kainos. Toje šalyje tikrai yra pigu. Į ją gal labai pigiai ir nenuskrisi, bet finansiškai ten jaustis galima labai komfortiškai. Kas Šri Lankoje pigu, paklausite? Na, žinokite, viskas.
Konkrečių prekių ar paslaugų kainų, tiesą sakant, tiksliai net ir neatsimenu, kas, mano įsitikinimu, yra nuostabu, nes jei jau toks vidutiniškai uždirbantis žmogus kaip aš tiksliai neatsimena kainų (koks skirtumas, ar kiaušiniai kainuoja 1,50 ar 1,30 Eur), tai, žinokite, yra tikrai gerai.
Kas Šri Lankoje pigu, paklausite? Na, žinokite, viskas.
Mes net niekur nevykome viešuoju transportu, nes pamatėme, kad nuomotis mašiną su vairuotoju yra pigu (ar ne 50 eurų dienai?), o laiko sutaupomos marios (viešasis Šri Lankos transportas yra ne tik siaubingai lėtas, nes lėtai važiuoja per visus kaimus, bet ir maksimaliai nepatogus, nes dažnai būna perkimštas). Trumpai tariant, net ir ne itin turtingas lietuvis toje šalyje bus praktiškai oligarchas. Vykite ten, jei norite tokio jausmo – ten turistai net nėra taip smarkiai mulkinami kaip arabų šalyse.
Oligarchais čia jaučiasi ir eiliniai rusai, kurių, prasidėjus karui, čia suplūdo tūkstančiai. Jų Šri Lankoje yra tiek daug (ypač kai kuriose pietinėse salos dalyse, kur ramiausias vandenynas), kad jie ėmė joje kurti ne tik savo getus, bet ir savo taisykles.
Turbūt prisimenate atvejį, kai į kažkokio ruso organizuojamus vakarėlius naktiniame klube buvo uždrausta patekti patiems šrilankiečiams. Tada, pamenu, vietiniai dėl to buvo nemenkai įsiutę. Galiausiai viską pavyko išspręsti diplomatija, tačiau pasitikėjimo vieni kitais šių tautų atstovams tai nepridėjo.
Net ir ne itin turtingas lietuvis toje šalyje bus praktiškai oligarchas.
Bet šiaip yra graudžiai juokinga, kad rusai nuo „specialiosios karinės operacijos“ bėga masėmis, tačiau pabėgę vis tiek šlovina Putiną. O dar graudžiau juokinga, kad tokia pozicija jiems netrukdo dirbti ir „prakeiktiems vakariečiams“.
Štai vienas mano pažįstamas, turintis verslą būtent Šri Lankoje, kartą man pasakojo apie jam dirbusį rusą. Tą rusą jis priėmė į darbą, nes pastarasis jam vaizdžiai nupasakojo, kaip smerkia Putino valdymą ir kaip mano, kad diktatorius jo šalį veda į prarają. Tačiau paaiškėjo, kad tai buvo tiesiog veidmainystė.
Kaip paaiškėjo? Per kažkokius pažįstamus, kurie sakė tą rusą matę rusiškoje aplinkoje, kurioje jis šlovino Putiną, džiaugėsi jo smūgiais Ukrainai ir grasino visiems europiečiams, tai yra ir savo paties darbdaviui.
Išsikviečiau aš tą rusą į pokalbį, pasakojo pažįstamas, ir paklausiau, kaip yra iš tikrųjų. Tas ėmė kažką mykti apie žodžius iš konteksto ištrauktus, bet mano pažįstamas vis tiek jį atleido, nes savo kolektyve nepageidavo nei vatos, nei melagių.
Tu naudojiesi mūsų teikiamais privalumais, tačiau tuo pat metu mums grasini, tad ieškokis darbo pas savo vatnikus, jam buvo pasakyta. Tačiau blogos naujienos tam melagiui dar nebuvo pasibaigusios.
Siekdamas reabilituotis jis jiems aiškino, kad tą kvailą lietuvį jis išnaudojęs dėl pinigų.
Padaręs, kaip buvo patarta, ir nuėjęs ieškoti darbo pas savus, jis neįvertino, kad imperialistai nemėgsta chameleonų – jie jo tiesiog nepriėmė. Siekdamas reabilituotis, jis jiems aiškino, kad tą kvailą lietuvį jis išnaudojęs dėl pinigų ir melavęs jam į akis, idant gautų jo eurus, o iš tikrųjų visada buvęs už Putiną ir už tėvynę. Bet tai jo neišgelbėjo. Kodėl?
Nes vietiniai rusų aktyvistai tokią jo poziciją įvertino kaip stuburo neturėjimą ir bailumą. Tu dvejus metus lanksteisi jiems dėl pinigų, kol mes čia kovojom informacinį karą, ir būtum lankstęsis dar ilgiau, jei tavęs nebūtų prigavę, kas reiškia, kad esi idealus parduodanti prostitutė, buvo pasakyta jam.
Jei esi toks patriotas, kaip sakaisi, įrodyk tai – grįžk į Rusiją ir stok savanoriu į frontą, buvo pridėta.
Ar reikia sakyti, kad į jokią Rusiją jis negrįžo ir į jokius savanorius nestojo. Jis tiesiog dingo. Mano pažįstamas net tiksliai ir nežinojo, kur – gal išvyko į šalies šiaurę, o gal ir į kaimyninę Indiją. Koks galiausiai skirtumas, neimsime gi čia rūpintis kiekvieno nereikšmingo asilo reikalais.
Todėl šiandien sakau, kad jei nenorite Šri Lankoje matyti per daug rusų, venkite populiariausių pietinės šalies dalies kurortų. Geriau rinkitės mažiau masiškas vietas, rusų jose nebus, o oligarchais vis tiek pasijausite, Šri Lankoje visur pigu.






