Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 3d. 17:40

„Černobylyje“ ir kituose garsiuose filmuose vaidinusi Aistė Gramantaitė: kaip atrodo visiems žinomų juostų užkulisiai

Aistė Gramantaitė Interviu
Damien Wootten nuotr. / Aistė Gramantaitė

Sakot, lietuviams nelemta patekti į Holivudą? Po šio straipsnio galvosite kitaip. „Bridžitos Džouns kūdikis“, filmas apie „Euroviziją“, „Černobylis“ – tai kelios iš kino juostų, kuriose teko vaidinti lietuvių aktorei Aistei Gramantaitei. Tarp Lietuvos ir Didžiosios Britanijos gyvenanti 32-ejų menininkė yra įrodymas, kad kantriai siekiant savo tikslo – nieko nėra neįmanomo.

– Aiste, kai jus prieš 4 metus kalbino 15min, sakėte, kad norint būti aktore, tenka šalia dirbti įvairiausius darbus – ir lankstinukus panešioti, ir padavėja padirbti. Kaip yra dabar? Kaip jūsų gyvenimas atrodo šiandien?

– Dabar gyvenu kūryba: kinu, rašymu (dirbu prie trumpametražio filmo scenarijaus), aktoryste. Niekam kitam nelieka laiko.

– Ar vis dar tenka padirbėti „paprastame darbe“? Ar jau galite save išlaikyti vien iš vaidybos?

– Kol kas viskas gan neblogai sekasi ir laiko nekūrybiniams darbams nelabai yra.

– Lietuvoje aktoriai turi suktis visur – teatre, televizijoje, renginiuose, kad galėtų gerai gyventi. O kaip yra, kai gyveni tarp Londono ir Lietuvos? Kaip tenka suktis? Ir kodėl gyvenate tarp dviejų šalių, o ne įsikuriate vienoje?

– Nuo kiekvieno aktoriaus priklauso, kokie jos ar jo prioritetai. Aš turiu du. Pirmasis – tai mano meilė kūrybai. Antrasis – tai mano meilė Vilniui. Pirmasis kviečia į keliones, antrasis – namo (Vilniuje uostą įsikūriau prieš dvejus metus). Visa kita lieka tarp eilučių...

Visko, ko išmokau apie vaidybą bei kiną, išmokau Didžiojoje Britanijoje. Ten – mano agentė, didžioji dalis darbų bei galimybių, palaikomi ryšiai, aktorinės technikos treniruotės, kino industrijos renginiai. Nemanau, kad galėčiau kada nors nutraukti šiuos ryšius. Gyvenimas tarp dviejų šalių, o gal tiesiog be sienų,– mano darbo dalis.

Asmeninio albumo nuotr./Aistė Gramantaitė
Asmeninio albumo nuotr./Aistė Gramantaitė

– O ir suvaidinus „Bridžitos Džouns kūdikis“ ir filme apie „Euroviziją“, veikiausiai tai jums dar nesuteikia galimybės tiesiog sėdėti ant sofutės ir atsirinkinėti pasiūlymus, kur norite vaidinti, kur – ne?

– Visų pirma, tai niekad neįsivaizdavau, kad „sėdėsiu namie ant sofutės“ – ne mano būdui. O antra, kad ir kiek aktorius yra pasiekęs, visada atsiranda žmonių, kurie jo/jos nepažįsta ar nėra dirbę su juo/ja.

Visuose karjeros etapuose būna periodų be projektų ir pan. Kino, televizijos, teatro industrija pasaulio mastu yra beribė. Aktoriaus darbas neprasideda ir nesibaigia aikštelėje. Atrankos, networkingas – vėlgi, dalis mano darbo.

Man sunkiausia atsikratyti to nerimo dėl nežinomybės.

– Per tiek metų besisukant šiame pasaulyje, ar įmanoma priprasti prie tos nežinomybės – atrankose paims tave ar ne, bus iš ko užsidirbti ar nebus, turėsi, ką veikti ateinančius pusę metų, ar ne?

– Man sunkiausia atsikratyti to nerimo dėl nežinomybės. Nepasimesti, stiprinti kūrybinius raumenis ir tikėti (nepamiršti), kad bet kas ir bet kada gali įvykti.

Damien Wootten nuotr./Aistė Gramantaitė
Damien Wootten nuotr./Aistė Gramantaitė
Asmeninio albumo nuotr./Aistė Gramantaitė
Asmeninio albumo nuotr./Aistė Gramantaitė

– Kino pasaulis atrodo negailestingas – kokia konkurencija, kokia nežinomybė! O kaip jums pačiai? Visus sunkumus atperka tos minutės priešais objektyvą?

– Kinas man – kaip virusas. Ir tas virusas toks stiprus, kad visa kita tiesiog išlekia pro langą. Būti to proceso dalimi, ar tai būtų prieš objektyvą, ar už jo – nepaprastai didžiulis iššūkis, bet kai viskas pavyksta – jausmas neapsakomas. Visas juodas darbas, nepavykusios atrankos, klaidos, baimės, įdėtos valandos – viskas atsiperka...

O dėl konkurencijos, tai man jos mažai pasijunta, nes procese sutikti žmonės dažnai būna nuoširdūs, draugiški ir atviri. Daug palaikymo iš atrankos (kastingo) režisierių, aktorių, kino komandos ir pan. Konkurencija – gal skaičiai, ar kažkieno baimės, gal mažesnių industrijų prieskonis. Aš manau, kad visiems, kurie to verti, yra pakankamai vietos sužibėti. Kūrybinis kelias ir taip per daug sunkus – reikia ne kovoti, o palaikyti vienas kitą. Taip dažnai ir būna, bent man.

– O tai, kad nusifilmavote anksčiau minėtuose garsiuose filmuose, jums kažkaip padeda? Ką šie vaidmenys davė?

– Žinoma, turėti didelius vardus savo CV naudinga. Per pastaruosius kelerius metus mano atrankų skaičius bei dydis labai išaugo, manimi vis labiau pasitiki – vaidmenys auga, atsiranda daugiau kūrybinės laisvės. Tie vaidmenys davė ir profesinių kontaktų, naujų draugų, kino aikštelės pamokų bei nuostabių prisiminimų.

Manimi vis labiau pasitiki – vaidmenys auga, atsiranda daugiau kūrybinės laisvės.

– Žmonėms, stebintiems filmus prie ekranų, visada labai įdomūs užkulisiai. Ar galite papasakoti, kaip viskas atrodė filme apie „Euroviziją“ – kokių žmonių sutikote, su kuo susipažinote, kokia buvo komanda, kaip patiko vaidinti…

– „Eurovizija“ buvo tiesiog kažkas nerealaus. Nuo atrankos iki paskutinės filmavimo dienos. Net nežinau, kaip viską sudėti į kelis sakinius. Komanda buvo tokia marga, tiek skirtingų tautų dirbo prie šito filmo... Kaip tikrajame konkurse. Būtų įdomu sužinoti, kiek skirtingų tautybių atstovų buvo komandoje, bet man ji jautėsi labai „europietiška“.

Asmeninio albumo nuotr./Aistė Gramantaitė
Asmeninio albumo nuotr./Aistė Gramantaitė

Beje, buvo ir daugiau lietuvių. Paskutinę filmavimo dieną mane vežė labai draugiškas vairuotojas Donatas, o grimavo nuostabiai profesionali, nemažai metų kine dirbanti Gerda.

Sceną filmavome dvi dienas, pirmą dieną – iš arčiau, antrą – iš toliau. Buvo begalė kamerų, žmonių...

Antrąją dieną aikštelėje buvo apie 500 masuotės – žiūrovų. Buvo mano gimtadienis. Stovėjau ant atkurtos „Eurovizijos“ scenos ir bandžiau nepasismeigti ant kolegos pečių pritaisytų ragų. Buvo be galo linksma. Mane suporavo su grupe nuostabių pankų vaikinų, jie buvo nepaprastai draugiški. Užmezgėme gražią draugystę, o po filmavimo jie man ir mini koncertą surengė, gimtadienio proga.

Su Willu ir Rachele (aktoriai Willas Ferrellas ir Rachel McAdams) susipažinti nepavyko, bet teko matyti juos filmuojantis – jie tokie profesionalūs ir atrodo labai atsidavę. Visa sutikta kūrybinė komanda buvo labai draugiška. Teko lankytis nemažai kartų, nes į mūsų kostiumus ir grimą buvo įdėta labai daug apmąstymo, ypač į mano plaukų spalvą! Vaikinams irgi teko nemažai pasėdėti kėdėse.

„Twitter“ nuotr./Dainos „Volcano Man“ iliustracija
„Twitter“ nuotr./Dainos „Volcano Man“ iliustracija

Visi taip džiaugėsi, kai pagaliau viskas buvo baigta, taip žavėjosi mūsų vaizdu. Daug kas iš kūrybinės komandos narių minėjo, kad labai nekantravo pamatyti mus scenoje. Mes vieninteliai taip atrodėm, mes vieninteliai turėjom tiek ugnies, tiek trankesio – visiems buvo labai įdomu. Tai labai buvo jaučiama filmavimo metu. Buvo daug žibančių akių.

TAIP PAT SKAITYKITE: Filme apie „Euroviziją“ – ir lietuvė aktorė: įsikūnijo į „Lordi“ primenančią rokerę

– Ar galite papasakoti, kaip atrodė šio filmo atrankos? Kaip apie jas sužinojote? Ar būtent į šį vaidmenį ir pretendavote?

– Prieš atranką „Eurovizijai“ buvau pakviesta atrankai į kitą projektą. Eidama į ją, sugalvojau prisikabinti kelis papildomus auskarus ir apsirengti šiek tiek gotiškai, man atrodė, kad visai tiko. Vaidmens negavau, bet po kelių savaičių gavau kvietimą atrankai į „Euroviziją“.

Ten reikėjo išmokti dainą – rimto, gero, ritmiško roko. Dar taip smagiai nesiruošiau atrankai, linksminausi prieš veidrodį klausydama nuostabaus „gabalo“, ir tiek. Į atranką ėjau su didele šypsena, maniau, jei negausiu vaidmens, tai bent esu labai laiminga gavusi šitaip pasilinksminti, buvo tobula. Nenorėjau labai užsisvajoti, bet žinojau, kad čia buvo mano, kad kitaip negali būti.

– Kiek varžovų pranokote?

– Kiek mūsų buvo atrankose, nežinau. Skaičiai gali būti tarp 5 (kviečiamų) ir kelių šimtų (apie kurias svarsto). Jutau, kad šitas vaidmuo buvo mano. Stengiausi per daug negalvoti, bet žinojau, kad per daug man artima, kad negaučiau.

Asmeninio albumo nuotr./Aistė Gramantaitė
Asmeninio albumo nuotr./Aistė Gramantaitė

– Kokius vaidmenis savo karjeroje laikote svarbiausiais? Kur jums labiausiai patiko dirbti ir kodėl?

– Kiekvienas vaidmuo ir projektas – savaip gražus. Labai sunku kažką išskirti. Ypač vertinu savo pirmąjį filmą „A Short Epic About Love“, nes jo metu daug išmokau ir turėjau galimybę patirti, kaip atrodo profesionali kino aikštelė. „Eurovizija“ buvo svajonių išsipildymas ir mano vidinės rokerės pagirdymas. „Bridžitoje“ labai svarbus buvo darbas su Colinu (akt. Colinas Firthas), stebėjimas ir mokymasis iš jo.

Asmeninio albumo nuotr./Aistė Gramantaitė filme „A short epic about love“
Asmeninio albumo nuotr./Aistė Gramantaitė filme „A short epic about love“

– Ar dabar laukia koks nors filmavimas? Gal galite atskleisti, kokiame filme reikės ieškoti pažįstamo lietuviško veido?

– Šiuo metu dėl koronaviruso atrankų vaidmenims bei filmavimų situacija keistoka, tad nieko negaliu pakomentuoti. Laikas parodys.

Netrukus ilgo Toronto kino festivalyje pasirodys filmas „Wildfire“. Šį filmą filmavome prieš kelerius metus, labai laukėme užbaigimo – tad be galo džiugu, kad premjera vyks tokiame nuostabiame festivalyje. Trumpametražis filmas „This England“ taip pat keliauja – greitai pasirodys dviejuose trumpametražių filmų festivaliuose.

– Dažnai sakoma, kad lietuviams į pasaulinius vandenis išplaukti turbūt nelemta. Jūsų pavyzdys rodo, kad užsispyrus kantriai siekiant savo tikslo, viskas įmanoma. Kaip galvojate - tai, jog esate lietuvė, yra pranašumas, o gal kartais kiša koją? Ką esate pastebėjusi? Kaip užsienio rinka žiūri į lietuvių aktorius?

– Mano patirtimi bei supratimu, tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų dirba daug labai talentingų lietuvių aktorių, taip pat ir kino kūrėjų. Mes – maža tauta, bet stiprūs, drąsūs ir užsispyrę. Manau, tik laiko klausimas, kada ta žvaigždė dar labiau sužibės.

Sunku pasakyti, kiek mano tautybė prisideda prie mano sėkmės, ar kiek jai kiša koją. Manau, tame yra daug daugiau įskaičiuotinų faktorių, pavyzdžiui, mano užsispyrimas, aistra, įdėtas darbas bei kartais nusišypsanti fortūna.

Lietuviškas vardas man galbūt trukdė pačioje pradžioje, tik baigus dramos mokyklą, bet turint patirties, įdirbio ir jau padirbus prie rimtesnių projektų – dabar manimi labiau pasitiki, žino, kad akcentą ar reikalingą kalbą galiu išmokti.

Asmeninio albumo nuotr./Aistė Gramantaitė, Renée Zellweger filme „Bridžitos Džouns kūdikis“
Asmeninio albumo nuotr./Aistė Gramantaitė, Renée Zellweger filme „Bridžitos Džouns kūdikis“

– Ko jums trūksta iki pilnatvės? Kokios karjeros siekiate, kad būtumėte laiminga ir rami? O galbūt jau esate tokia?

– Yra tam tikrų vaidmenų, kurių trokštu, ar režisierių, su kuriais svajoju kada nors dirbti, iš jų - ir lietuvių. Taip pat noriu sustiprėti savo kūryboje „už objektyvo“. Tačiau kuo daugiau dirbu ties tuo, kad gyventi ir laimingai būti reikia čia ir dabar, tuo man ramiau. Tad viskas, ką dabar turiu, mane daro laimingą, visko užtenka. Smagu laukti, kas už kito posūkio.

– Lietuvos kino teatruose jau pasirodė juosta „Advokatas“, kurioje ir jūs nusifilmavote. Ar tai pirmas jūsų vaidmuo Lietuvoje? Kaip jums čia patiko?

– „Advokate“ mano vaidmuo labai mažas, tačiau aš labai džiaugiausi galimybe padirbti su režisieriumi Romu Zabarausku. Kurį laiką jį stebėjau, man patiko, kaip jis kalbėjo apie kiną, ir labai knietėjo pamatyti jį dirbant kino aikštelėje.

Kaip ir tikėjausi, patirtis buvo nuostabi – džiaugiuosi būdama šio filmo dalimi, man labai gera girdėti visas žinias apie filmo sėkmę.

Tai buvo mano pirmas lietuviškas filmas, bet ne pirmas pasibuvimas aikštelėje Lietuvoje. Pirmas, berods, buvo „Černobylis“ – dar vienas gražus prisiminimas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Sostinėje – R.Zabarausko filmo premjera: svečiai išvydo advokato ir sirų pabėgėlio meilės istoriją

Asmeninio albumo nuotr./Aistė Gramantaitė
Asmeninio albumo nuotr./Aistė Gramantaitė

– Jei reiktų palyginti lietuvišką ir holivudinę kino aikštelę, kokie būtų pranašumai ir trūkumai?

– Manau, tai sunkiai sulyginama. Skirtingo masto biudžetai, komandos narių dydžiai, kūrybinės išraiškos galimybės, kontekstas, net mokyklų stilius... Man patinka abi virtuvės - tiek darbo kokybe, tiek savo filmais.

Remiantis mano patirtimi, Lietuvoje mažesnės, jaukesnės, kūrybinės komandos – jei su kuo nors dirbi prie vieno projekto, didelė tikimybė, kad juos pamatysi ir kitame. Man tai labai miela, jaučiuosi labiau sava. Ir čia mano vardą ištaria lengvai. Tas visada priverčia nusišypsoti.

– Juk labai daug garsių kompanijų vyksta filmuoti filmų į Lietuvą… Turbūt ne be reikalo?

– Ne, tikrai ne be reikalo. Ir ateitis jų prikvies dar daugiau. Kaip smagu! Kaip gerai, profesionaliai lietuviai dirba! Džiaugiuosi kaskart su jais susidūrusi aikštelėje tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jaučiu, kad Lietuvos kino aikštelių laukia graži ateitis.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką