Kaip portalui 15min pasakoja Agnė, drabužių mainytuvių idėja gimė po kelerių metų, praleistų Anglijoje. Ten ji dirbo internetine drabužių prekyba užsiimančioje bendrovėje, kurios darbuotojams būdavo rengiami specialūs išpardavimai.
„Ateini į didžiulį angarą, o kainos – nuo 50 centų. Mes tiesiog pamesdavome galvas: pirkdavome viską ir dar siųsdavome į Lietuvą“, – prisimena pašnekovė.
Sugrįžusi į Lietuvą ir susilaukusi dukros, Agnė suprato sukaupusi kur kas daugiau drabužių, nei iš tiesų reikia. Pasikeitus gyvenimo etapui, kūno formoms ir stiliui, dalis rūbų taip ir liko gulėti spintoje.
Susinešame drabužius, vedėja ištraukia vieną daiktą, parodo, o mes kaip turguje šaukiame: „Man, man, man!“
„Pardavinėti neturėjau nei laiko, nei noro, nei kantrybės. Vieną kartą kaimynė užėjo į svečius, paklausiau, gal norėtų pasižiūrėti mano atidėtų drabužių. Po to atvažiavo kita draugė. Taip viskas ir prasidėjo“, – atskleidžia ji.
Turinio projekte „Keisk požiūrį, o ne daiktus“, kurį organizuoja Aplinkos projektų valdymo agentūra, dalinsimės tikromis istorijomis apie tai, kaip daiktus išsaugoti ir padėti jiems nugyventi ne tik antrą, bet ir kur kas daugiau gyvenimų.
Varžosi kaip turguje
Iš pradžių moterys susitikdavo tiesiog Agnės namuose – atsinešdavo nebereikalingų drabužių, gerdavo kavą ir dalydavosi tuo, ko pačioms nebereikėjo. Tačiau ilgainiui žinia apie spintų revizijas pasklido, o nedideli susibūrimai virto renginiais, į kuriuos vienu metu susirenka jau ne tik draugės, bet ir kitos Kaune gyvenančios moterys.
„Susinešame drabužius, vedėja ištraukia vieną daiktą, parodo, o mes kaip turguje šaukiame: „Man, man, man!“ Vėliau visos vietoje matuojamės. Jeigu vienai netinka, drabužį pasiima kita. Būna net ir eilės – viena pasiima švarkelį, o kita sako: „Jeigu tau netiks, tada aš norėsiu“, – juokiasi Agnė.
Tiesa, bet kokių rūbų, kuriais norėtų atsikratyti, moterys į šiuos susitikimus negali sunešti. Yra nustatytos kelios esminės taisyklės.
„Drabužiai turi būti geros kokybės, nesuplyšę, visiškai nenudėvėti. Jei pamatome, kad drabužis įplyšęs arba iširęs, išmetame jį į tekstilės konteinerį. Be to, turime tokią tradiciją, kad visus drabužius, kurie lieka, aukojame, pavyzdžiui, „Caritui“. Tai gražus gestas, nes drabužiai dar kam nors pasitarnauja“, – aiškina Agnė.
Mainai nesibaigia ir tarp susitikimų
Nors nuo pirmųjų drabužių mainytuvių praėjo jau dešimtmetis, tradicija gyvuoja iki šiol. Dar daugiau – aplink ją susiformavo artima bendraminčių bendruomenė.
„Mes net turime savo pokalbių grupę. Vos praeina pora mėnesių, kuri nors parašo: „Na, panos, kada susitinkam? Jau prikaupiau drabužių, reikia mainytis“, – šypsosi pašnekovė.
Pasak pašnekovės, šiandien jos dalijasi jau ne tik rūbais. „Nuolat vyksta mainai ar atidavimai. Ir ne tik drabužių – aksesuarų, įvairių daiktų. Jei nusimato vakarėlis, pirmiausia apklausiame savo būrelio merginas: gal kuri turi kaubojišką skrybėlę? Kam pirkti, jei gali pasiskolinti?“ – svarsto Agnė.
Šiuo metu su šeima kraustytis besiruošianti moteris sako dar kartą įsitikinusi, kiek daug daiktų gali rasti naujus namus. „Didžiąją dalį savo daiktų tiesiog išdalinau merginoms. Kas mamai, kas į kemperį. Labai smagu, kai nuvykusi pas draugę ant stalo pamatau puodelį iš savo senų namų“, – pasakoja ji.
Nesigėdija, kad drabužiai nenauji
Agnė neslepia, kad dėvėti drabužiai jos gyvenime atsirado gerokai anksčiau nei pirmosios mainytuvės.
Nebūtina visko pirkti naujo. Daiktai gali gyventi ilgiau, o kažkam kitam tapti tikru atradimu
„Kai dar buvau moksleivė, jau buvau atradusi „skudurynus“. Mano mylima teta iš Marijampolės aprodydavo geriausias vieteles, papasakodavo, kada geriausia ateiti. Manau, turiu jai padėkoti už tai, kad paskatino ieškoti ir atrasti tuos vadinamus perliukus“, – sako pašnekovė.
Net paauglystėje ji niekada nesigėdijo, kad jos drabužiai nėra nauji. „Visada sulaukdavau komplimentų, draugės net nenutuokdamos prašydavo paskolinti vieną ar kitą drabužį“, – prisimena kaunietė.
Šiandien maždaug 90 proc. jos garderobo sudaro būtent dėvėti drabužiai. „Ne todėl, kad negalėčiau įpirkti naujų. Man tiesiog taip įdomiau. Kuriu savitą stilių ir žinau, kad pusė miesto nevaikščios apsirengę vienodai“, – šypsosi Agnė.
Moteris džiaugiasi, kad pastaraisiais metais tokį požiūrį į dėvėtus daiktus atranda vis daugiau žmonių.
„Kiekviena moteris mūsų bendruomenėje turi savo aistrą: viena ieško garsių prekės ženklų drabužių, kitai akys žiba pamačius vintažinius papuošalus, dar kita kolekcionuoja baldus ar indus. Vis daugiau mūsų supranta, kad nebūtina visko pirkti naujo. Daiktai gali gyventi ilgiau, o kažkam kitam tapti tikru atradimu“, – įsitikinusi Agnė.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Atliekų prevencijos viešinimas“ .
