Dabar jų svajonė – kad savomis rankomis atkurtame šimtametyje name gyventų jų vaikai ir anūkai.
Apie tai, kaip sekasi atnaujinti seną namą, tvarkyti aplinką ir tai daryti čia gyvenant bei auginant gausią šeimą Povilas pasakoja „Instagram“ ir „Youtube“ – paskyroje ir kanale „Adventures are calling“ (Nuotykiai šaukia).
– Povilai, pradėkime nuo jūsų šeimos istorijos. Kada ir kaip nusprendėte iš Vilniaus persikelti į Šilutės rajoną?
– Mintis gyventi kaime atsirado dar prieš mūsų vestuves – apie tai kalbėjome jau prieš dvylika metų. Gyvenome Vilniuje, tačiau, daugėjant vaikų, supratome, kad tiek butas, tiek pats didmiestis mums darosi per ankšti. Atėjo metas pokyčiams.
Iš pradžių ieškojome namo Vilniaus apylinkėse, bet neradome varianto, kuris atitiktų mūsų lūkesčius. Taip gana netikėtai atsidūrėme Šilutės rajone. Su šiuo kraštu anksčiau neturėjome nieko bendro, tačiau dabar jaučiamės čia savi. Įdomu tai, kad būtent Šilutėje mes susituokėme. Su žmona juokaujame, kad norisi, jog tai būtų paskutinis mūsų kraustymasis – vieta, kur pradėjome šį gyvenimo etapą ir kur jį norėtume tęsti iki galo.
– Didžioji dalis žmonių, ypač jaunų šeimų su vaikais, ieško naujos statybos būsto. Kodėl pasirinkote būtent seną namą?
– Iš tikrųjų nuo pat pradžių ieškojome tik senos statybos namų – netgi buvome nusistatę, kad jie turėtų būti statyti iki 1960 metų. Mus visada traukė istoriniai pastatai, net svajodavome apie dvarus, tačiau greitai supratome, kad tokie projektai mums būtų per dideli ir per brangūs.
Norėjosi namo su istorija, kurį būtų galima prikelti naujam gyvenimui, o ne nugriauti. Vienas iš svarbių kriterijų buvo ir tai, kad namas būtų mūrinis. Būtent dėl to Vilniaus regione tinkamo varianto taip ir neradome. Raudonų plytų senų namų kur kas daugiau Mažojoje Lietuvoje.
– Kuo jus patraukė šis namas? Kokia jo istorija?
– Iš pradžių mus labiau patraukė pati vieta ir aplinka, o ne istorija. Tačiau vėliau pradėjome domėtis ir ja. Oficialiai dokumentuose nurodyta, kad namas statytas 1925 metais, tačiau paaiškėjo, kad tokia data dažnai būdavo įrašoma, kai trūkdavo tikslių duomenų. Pasidomėję giliau, radome įrodymų, kad namas stovėjo jau 1866 metais, tad jis dar senesnis, nei manyta. Kuo daugiau sužinome, tuo įdomiau darosi. Atrodo, kad kuo pastatas senesnis, tuo daugiau istorijų jis savyje talpina.
– Ar pavyko sužinoti, kas čia gyveno anksčiau?
– Daugiausia žinių turime iš vietinių žmonių pasakojimų. Susipažinome su paskutinės, čia gyvenusios, moters vaikais – jie papasakojo nemažai detalių. Atrodo, kad čia gyveno pasiturintis ūkininkas. Įdomu tai, kad dabar šioje vietoje – vos kelios sodybos, tačiau anksčiau čia buvo net apie 100 sodybų. Mūsų namas buvo vienas pirmųjų šiame kaime, net turėjo telefono liniją – tuo metu tai buvo didelė prabanga.
– Kokios būklės namą radote ir nuo ko pradėjote darbus?
– Namas buvo negyvenamas apie dešimt metų. Vasaromis čia dar atvažiuodavo buvę šeimininkai, tačiau bendra būklė vis prastėjo. Pradėję tvarkyti namą, iš pradžių situaciją net pabloginome – reikėjo ardyti, lupti, tikrinti, kas slepiasi po apdaila. Tokio pastato remontas – procesas, kai iki galo nežinai, ką iš tikrųjų nusipirkai.
Įsikraustėme gana anksti, vos buvo švarių gyvenamų patalpų. Žinoma, pirmiausia įsivedėme vandenį, kanalizaciją, susitvarkėme elektros įvadus. Turėjome vonią, tualetą, tačiau, pavyzdžiui, tualeto sienos dar buvo tik karkasas. Taip ir gyvenome – po truputį kurdamiesi.
– Kaip atrodo kasdienybė gyvenant ir tuo pačiu metu renovuojant namą? Daugelį žmonių tai gąsdintų…
– Tai lėtas procesas. Bet mes neturime tikslo kuo greičiau viską užbaigti – gyvename čia jau dabar ir tvarkomės tiek, kiek spėjame. Aišku, kai kasdien dirbi, progresas atrodo mažas, bet atsigręžus atgal – pokytis akivaizdus. Mes stengiamės viską dokumentuoti (visą namo ir aplinkos atnaujinimą Povilas įamžina ir kelia į „Youtube“ paskyrą „Adventures Are Calling“ – past.), ir tada pamatai, kiek iš tikrųjų nuveikta.
Remontas vyksta tai greičiau, tai lėčiau – priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių. Pavyzdžiui, neseniai gimė mūsų šeštas vaikas, tad tempas natūraliai dar labiau sulėtėjo.
Mes neturime tikslo kuo greičiau viską užbaigti – gyvename čia jau dabar ir tvarkomės tiek, kiek spėjame.
– Kaip manote, ar tokį projektą gali įgyvendinti kiekvienas?
– Manau, kad ne. Reikia turėti bent minimalų norą ir polinkį pačiam viską daryti. Mano žmona net sako – jei aš nemokėčiau ar nenorėčiau pats daug ką daryti, mes čia tikrai negyventume.
Yra žmonių, kurie daro viską patys, ir yra tokių, kurie uždirba ir samdo kitus. Abu keliai geri, bet man asmeniškai būtų nuobodu daryti tik vieną dalyką ir visą likusį procesą perleisti kitiems.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte iki šiol, atnaujindami savo namus?
– Didžiausias iššūkis – motyvacija. Kartais, kai darbai juda lėtai, ima atrodyti, kad gal viso to nereikėjo. Tada prisimename, kodėl čia esame, ir judame toliau. Kitas dalykas – nuolat augantis darbų sąrašas. Atrodo, planuoji vieną, o atsiranda dar trys papildomi darbai. Pavyzdžiui, pradėjome tvarkyti ūkinį pastatą, o galiausiai nugriuvo viena siena – teko viską pradėti iš naujo.
Didžiausias iššūkis – motyvacija. Kartais, kai darbai juda lėtai, ima atrodyti, kad gal viso to nereikėjo.
Mums labai padeda draugai – organizuojame talkas. Kai susirenka daugiau žmonių, darbai vyksta daug greičiau, o kartu tai tampa ir bendravimo laiku: ne tik dirbame, bet ir leidžiame laiką. Talkos kai kam jau pamirštas dalykas, bet aš mėgstu pakviesti draugus, sakau – „neturiu ką daugiau pasikviesti“. Ir jie atvažiuoja!
Mums labai padeda draugai – organizuojame talkas. Kai susirenka daugiau žmonių, darbai vyksta daug greičiau, o kartu tai tampa ir bendravimo laiku
– Tokie savo rankomis statyti, atnaujinti ir išpuoselėti namai įgauta ne tik piniginę, bet ir asmeninę vertę. Ar tikitės, kad šis namas taps jūsų šeimos paveldu?
– Labai norėčiau. Turime šešis vaikus, tad tikimybė, kad bent vienas iš jų norės čia gyventi, tikrai nemaža. Tačiau jau dabar šie namai tampa ne tik mūsų šeimos, bet ir draugų, giminaičių susibūrimo vieta. Norisi, kad taip būtų ir ateityje – kad tai būtų namai, į kuriuos visada norisi sugrįžti. Man atrodo, tai didelė dovana vaikams – turėti vietą, kurioje užaugai ir kur visada esi laukiamas.
Projekte „Keisk požiūrį, o ne daiktus“, kurį organizuoja Aplinkos projektų valdymo agentūra, dalinsimės tikromis istorijomis apie tai, kaip daiktus išsaugoti ir padėti jiems nugyventi ne tik antrą, bet ir kur kas daugiau gyvenimų.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Atliekų prevencijos viešinimas“ .
