Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 2d. 19:00

G.Paulauskas apie baigiamą atkurti partizanų uniformą: „Tie daiktai nesuguls po stiklu“

Giedrius Paulauskas
Asmeninio archyvo nuotr. / Giedrius Paulauskas

„Yra manančių, kad partizanai neturėjo jokių uniformų, lakstė apiplyšę ir dėvėjo, ką turėjo. Netiesa, ir nuotraukos tai puikiai parodo“, – teigė partizanų uniformos atkūrimo ėmęsis dizaineris Giedrius Paulauskas ir patikslino, kad rugsėjo pabaigoje darbus planuojama užbaigti. „Kol kas uniforma liks man, dėvėsiu ją per oficialius renginius, vėliau surengsime parodą. Tie daiktai tikrai nebus uždaryti stalčiuose ar padėti po stiklu, jau dabar jie pradeda gyventi“, – sakė dizaineris, su atkurta partizanų kepure nusifilmavęs rudenį pasirodysiančiame filme apie partizanų vadą Juozą Paliūną-Rytą.

Pasirinko detales, kurios išsiskyrė iš visumos

Partizanų uniformos rekonstrukcijos projektą G.Paulauskas pradėjo prieš penkerius metus. Pirma atkurta uniformos detalė buvo kepurė, kurią, po aštuonių bandymų daryti iš naujo, atkurti pavyko tik po ketverių metų.

Kad ne viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, kad reikia daug laiko ne tik pačiam darbui, nes daromos klaidos verčia viską daryti iš naujo, bet ir informacijos rinkimui, audinių paieškai, dizaineris įsitikino ėmęsis atkurti visą eilutę su konkrečiais daiktais. Šis projektas prasidėjo šių metų kovo mėnesį, bendradarbiaujant su atsargos majoru Dariumi Antanaičiu.

„Tikrai nėra daug žmonių, kuriems tai būtų taip svarbu, kurie tam skirtų savo laiką, dėmesį, lėšas. Labai džiaugiuosi šiuo projektu ir esu labai dėkingas Dariui už šį bendradarbiavimą“, – sakė G.Paulauskas.

Monikos Penkutės nuotr./Giedrius Paulauskas ir Darius Antanaitis
Monikos Penkutės nuotr./Giedrius Paulauskas ir Darius Antanaitis

Paklaustas, kaip atsirinko, ką verta atkurti, G.Paulauskas sakė: „Reikėjo išanalizuoti, ko nėra archyvuose, ko trūksta. Pasirinkau tokius daiktus, kurie išsiskyrė iš visumos.

Daugelis, išgirdęs „partizanų uniforma“, mano, kad ji tokia buvo viena. Tiesa ta, kad jų buvo daug. Nors oficialiai partizanų laikotarpis datuojamas nuo 1944 iki 1953 m., iš tiesų jis truko ilgiau. Vėlesniais laikais jų nebuvo daug, tačiau jie taip pat siuvosi kepures, ženklus – tai irgi yra uniforma. Taigi savo nuožiūra rinkau, kokios turėtų būti uniformos dalys, kad atspindėtų partizanų laikus.“

Taip šiame projekte atsirado partizanų kepurė, antsiuvas, pirštinės, munduras, galifė kelnės, milinė ir maskuojamasis baltas chalatas.

Asmeninio archyvo nuotr./Giedriaus Paulausko atkuriama partizanų uniforma
Asmeninio archyvo nuotr./Giedriaus Paulausko atkuriama partizanų uniforma

Imtis projekto paskatino mama

Šalyje gerai žinomas dizaineris G.Paulauskas – vyriškų drabužių kūrėjas. Susipažinę su dizainerio kūryba, matę jo kolekcijų pristatymų žino, kad čia visada aptiksi tam tikrų karinės aprangos detalių.

2008 m. jis pristatė kolekciją su stilizuotais Afrikos korpuso vokiečių kariuomenės švarkais. Tada sulaukė mamos Vandos Lukošiūnaitės-Paulauskienės pastabos, kad naudoja svetimos kariuomenės detales, užuot ėmęsis atkurti tarpukario Lietuvos kariuomenės uniformą.

Permąsčiau, kad ir mano senelis buvo partizanas, ir kad tas laikotarpis apskritai yra svarbus mūsų nepriklausomos Lietuvos istorijai.

„Atsimenu tada dėl mamos komentaro dar likau nepatenkintas, neva, nepatinka, ką kuriu, – juokdamasis pasakojo dizaineris. – Bet paskui permąsčiau, kad ir mano senelis Jonas Lukošiūnas buvo 1941 m. birželio mėnesio sukilimo dalyvis, o 1944–1946 m. – partizanas, ir kad tas laikotarpis apskritai yra svarbus mūsų nepriklausomos Lietuvos istorijai. O vėliau, jau ėmęsis domėtis, ieškoti, bandyti atkurti, supratau, kad tie atradimai turės naudos ir pačiai mados, karo uniformos, Lietuvos kariuomenės uniformos istorijai.“

Be mamos ir senelio, prie G.Paulausko apsisprendimo dirbti su šia tema prisidėjo dar vienas žmogus – paties dizainerio rekonstruktorių tėvu vadinamas Ramūnas Skvireckas, kuris, kaip sakė pašnekovas, vienas pirmųjų pradėjo profesionaliai atkurti būtent pokario partizanų uniformas, detales, patį įvaizdį.

„Tų žmonių pastūmėtas pradėjau domėtis ir aš, ir kuo giliau lendu, tuo įdomiau. Čia jau kaip manija – atkapstai vieną dalyką, paskui – kitą“, – entuziastingai pokalbį tęsė dizaineris.

Išlikę pavyzdžiai ir nauji atradimai

Paprašytas papasakoti, ką įdomaus jam pavyko aptikti per visą šį laiką, G.Paulauskas pasidalijo keletu istorijų.

„Buvo toks nutikimas Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Atnešė 1919 m. savanorių kepurę, sakau, ši kepurė daryta iš palaidinės, nes ant kepurės viršaus matyti, kad buvo nuardyta kišenė. Vadinasi, drabužį gavo iš labdaros, mano spėjimas – kad ji pasiūta iš angliškos palaidinės. Muziejuje dirbantys žmonės to nežinojo.

Arba kišenėje randi kvitą, iš kurio sužinai, kada buvo išduota uniforma ir kad ji buvo įvertinta pinigais, buvo dėvėta kito karininko ir kad jis ją buvo įsigijęs. Istorikai to nebuvo atradę“, – džiaugdamasis, kad jo atrasta informacija yra naudinga, pasakojo dizaineris.

Asmeninio archyvo nuotr./Uniformoje rastas kvitas
Asmeninio archyvo nuotr./Uniformoje rastas kvitas

Gyvų pavyzdžių, kuriuos būtų galima pačiupinėti savomis rankomis, išlikęs vos vienas kitas. G.Paulausko teigimu, Lietuvos nacionaliniame muziejuje tėra vienintelis partizano Antano Kraujelio-Siaubūno švarkas, taip pat išlikusi partizano Juozo Urbono-Jonuko kepurė su ženklinimu. Nemažai išlikę antsiuvų, kurie buvo paimti iš ryšininkų ar nuplėšti nuo uniformos, taip pat keli antpečiai.

Dėl šios priežasties G.Paulauskas teigė pasitelkęs nuoseklumą ir preciziškumą atkuriant partizanų uniformą, nes supranta, kad tai bus palikimas ateities kartoms.

Daug kartų teko persiūti pačius drabužius ar kai kurias jų detales. Tikslas – viską atkurti taip, kad niekam nekiltų klausimų.

„Daug kartų teko persiūti pačius drabužius ar kai kurias jų detales. Žmogus iš šono tų netikslumų net nepamatytų, bet man – kaip profesionalui – svarbu, kad viskas būtų tikslu ir atitiktų autentiką. Tikslas – viską atkurti taip, kad niekam nekiltų klausimų, – sakė dizaineris ir pridūrė:

– Kadaise kasmet pristatydavau kolekcijas – taip, tai yra šou, emocija, smagu, bet aš čia nematau išliekamosios vertės – ką tu, kaip Lietuvos pilietis, gali palikti po savęs, kad kitiems būtų įdomu ir aktualu. Todėl ties partizanų uniformų projektu dirbu nuosekliai, preciziškai, viską analizuoju, nes suprantu, kad visa tai bus galima palikti ateities kartoms.“

Dalį darbų atliko gyvendamas tarp miškų

Būtent šiam projektui G.Paulauskas pasirinko atkurti dažniausiai nuotraukose sutinkamo 1934 m. modelio tarpukario Lietuvos kariuomenės karininko kepurę. Pasak jo, tokias kepures daug kur dėvėjo ir partizanai.

„Kalbant apie kepurę, yra daug detalių. Tarkime, pasirinkau juodą kantuką, kuris įsiuvamas kepurėje. Pagal jį atskiriamos kariuomenės rūšys: pėstininkai, artilerija ir t. t. Mano naudojamas juodas skirtas artilerijai. Bet tai nereiškia, kad partizanai rinkdavosi ir labai kreipdavo dėmesį, kokios spalvos kantukas bus – juodas ar žalias. Jie džiaugdavosi tuo, ką gaudavo“, – pasakojo dizaineris.

Asmeninio archyvo nuotr./Giedriaus Paulausko atkuriama partizanų kepurė
Asmeninio archyvo nuotr./Giedriaus Paulausko atkuriama partizanų kepurė

Pirmai kepurei atkurti jam prireikė ketverių metų su pertraukomis, šiai užteko dviejų mėnesių intensyvaus darbo.

„Dabar jau buvau gudresnis, daugiau žinojau, ilgiau sėdėdavau archyvuose, važiuodavau su tam tikromis siuvimo detalėmis – lygindavau, čiupinėdavau. Matot, visos archyvuose išlikusios kepurės – puikaus stovio. Nėra suplyšusių, kad galėtum įlįsti į vidų ir pamatyti, kaip ten kas.

Iš vieno gero žmogaus – Aloyzo Indrašiaus – man pavyko gauti tokią seną suplyšusią kepurę, kur matyti vidus, galėjau analizuoti, kaip ji susiūta ir pan.“, – sakė dizaineris ir pasidžiaugė, kad pas kepurių meistrus Kristiną ir Arvydą Kazakevičius atsitiktinai pavyko surasti siuvimo mašiną, kokiomis tuo laikotarpiu buvo susiuvamos kepurės.

Asmeninio archyvo nuotr./Giedriaus Paulausko atkuriama partizanų kepurė
Asmeninio archyvo nuotr./Giedriaus Paulausko atkuriama partizanų kepurė

Paklaustas, kodėl atkurdamas kepurę kuriam laikui buvo pabėgęs į vienkiemį, G.Paulauskas sakė tiesiog norėjęs tokios atmosferos.

„Turime šeimos gyvenamą vietą Kazlų Rūdos miškuose, man norėjosi tokios auros. Ir pamėginti tai padaryti turint minimalias priemones, nes mašinos siūlių kepurėse yra ne tiek jau daug. Beveik viskas siuvama rankomis. Ta aplinka man padėjo dar geriau suvokti atkuriamos kepurės istorinį laikotarpį, jos svarbą ir autentiškumą“, – teigė pašnekovas.

Antsiuvo unikalumas – jis visas išsiuvinėtas

„1949 m. susirinko visų apygardų vadai ir įkūrė aukščiausią visos Lietuvos partizanų vadovybę. Savo posėdžiuose jie visai Lietuvai nustatydavo ženklinimus – tiek kepurės, tiek ant kairės munduro rankovės prisiuvamo antsiuvo. Konkrečiai jį ir pasirinkome.

Vienas tokio antsiuvo pavyzdys yra išlikęs Genocido muziejaus ekspozicijoje. Jis unikalus tuo, kad yra visas išsiuvinėtas. Iš pradžių buvo manoma, kad jis yra išaustas. Susitikę su Lietuvos nacionalinio muziejaus audėjomis diskutavome žiūrėdami į nuotraukas (nes jo negali paimti iš ekspozicijos), kaip jis galėjo būti pagamintas. Galiausiai supratome, kad jis – išsiuvinėtas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Giedriaus Paulausko atkurtas partizanų antsiuvas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Giedriaus Paulausko atkurtas partizanų antsiuvas

Tie antsiuvai buvo mamų, žmonų, merginų išmonė. Šis tikrai yra labai gražus, unikalus. Apskritai čia labai svarbi simbolių reikšmė. Partizanams buvo svarbu, kad jie yra kariuomenė, kariai, turi uniformas, ženklinimą, vadovybę“, – sakė G.Paulauskas.

Pirštinės su Vyčiu ir Trispalve

Dar viena uniformos dalių, kurią ėmėsi atkurti dizaineris, – pirštinės. „Niekada į jas neatkreipdavau dėmesio, iki Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje pamačiau megztas pirštines su Vyčiu, kurios buvo mezgamos partizanams, – sakė pašnekovas.

Mašinos siūlių kepurėse yra ne tiek jau daug. Beveik viskas siuvama rankomis.

– Pirštinės buvo po stiklu, taigi negalėjau jų paimti, pačiupinėti, tad iš pradžių jas bandėme atkurti tik iš nuotraukų. Ne taip paprasta išmegzti tą Vytį. Labai norėjosi identiškos rekonstrukcijos, suskaičiuoti visas akis ir su klaidom, kur jos buvo padarytos. Taigi iš pradžių atkūrėme pirštines, kaip mums atrodė, o po parodos jau galėjome jas pačiupinėti, suskaičiuoti akis, su Lietuvos nacionalinio muziejaus audėja Daiva Ona Šopiene parinkti siūlus ir numegzti identiškas.“

Asmeninio archyvo nuotr./Giedriaus Paulausko atkuriamos partizanų pirštinės
Asmeninio archyvo nuotr./Giedriaus Paulausko atkuriamos partizanų pirštinės

Du mėnesius gyvavęs munduras

„Būtent tokį pasirinkau atkurti todėl, kad jis buvo paskutinis Lietuvos nepriklausomos kariuomenės karininko munduras, pagal įsakymus išėjęs 1940 m. Jis gyvavo tik du mėnesius, nes atėjo ir mus okupavo rusai. Visi lietuviški ženklai buvo nuimti, liko tik sagos su Vyčiu. Tačiau tai nereiškia, kad pats švarkas dingo. Ne, jis buvo siuvamas ir vėliau.

Gyvavo įsteigtoje liaudies kariuomenėje, paskui perėjo į Raudonosios armijos kariuomenę, o vėliau – į civilių aprangą. Paskui tie mundurai sugrįžo į generolo Povilo Plechavičiaus vietinę rinktinę, o pokaryje atsirado ir pas partizanus, – pasakojo G.Paulauskas.

Asmeninio archyvo nuotr./Giedriaus Paulausko atkuriamas partizanų munduras
Asmeninio archyvo nuotr./Giedriaus Paulausko atkuriamas partizanų munduras

– Įdomiausia, kad būtent tokio modelio švarką dėvėjo Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gavėnas-Vampyras, Balys Vaičėnas-Lordas. Klausimas, ar patys pasirinko, ar turėjo pasisiuvę. Pavyzdžiui, A.Grybinas-Faustas uniformą buvo gavęs iš sesers vyro. Mūsų kariuomenės tikslas buvo visus karininkus iki 1941 m. aprengti tokia nauja uniforma.“

Galifė kelnes rado sendaikčiuose

Tęsdamas pasakojimą apie partizanų uniformą, G.Paulauskas sakė, kad jie dėvėjo ir civiles, ir kariškių kelnes. Tik štai kad pavyzdžių muziejų saugyklose išlikęs vos vienas kitas.

„Sendaikčiuose radau senas galifė kelnes, matau, kad jos buvo karinės, bet per tam tikrą laikotarpį žmogus jas patiuningavo, kad būtų labiau panašios į civilių ir galėtų jas dėvėti. Tas kelnes išardžiau, maniau, panaudosiu būtent kepurei atkurti, nes su audiniais didžiulė problema – jų tiesiog nėra. Tai angliška vilna, mūsų kariuomenės buvo specifinė spalva – chaki samaninė, ji buvo stora, audimas – diagonalo. Man per visą tą laiką nėra pavykę rasti tokio audinio bent skiautės.

Asmeninio archyvo nuotr./Giedriaus Paulausko atkuriama partizanų uniforma
Asmeninio archyvo nuotr./Giedriaus Paulausko atkuriama partizanų uniforma

Bet pamačiau, kad tos kelnės – unikalus dalykas, ir nutariau, kad reikia jas atgal surinkti, atkurti ir išsaugoti, nes archyvuose tokių – vienetai. Na, ne visos jų detalės bus originalios – konkrečiai kalbu apie juosmenį, nes jį iš to meto audinio sukirpau dabar. Vytauto Didžiojo karo muziejaus restauratorė Eglė Grigaitienė suadė, sutvarkė kelnių detales, liko susiūti“, – pasakojo G.Paulauskas.

Liko dar du daiktai, kuriuos reikia baigti atkurti, tai – milinė (ilgas kariškas šiltas milinis paltas, skirtas apsisaugoti nuo blogo oro) ir maskuojamasis baltas chalatas. Žiemą, pasak dizainerio, kariškiai dėvėdavo baltus chalatus arba kombinezonus, kad priešas jų nepamatytų, kad galėtų užsimaskuoti. Partizanai irgi tokius naudojo.

Albumo „Lietuvos partizanai 1944–1986“ nuotr./Lietuvos partizanai
Albumo „Lietuvos partizanai 1944–1986“ nuotr./Lietuvos partizanai
Albumo „Lietuvos partizanai 1944–1986“ nuotr./Lietuvos partizanai
Albumo „Lietuvos partizanai 1944–1986“ nuotr./Lietuvos partizanai

Uniformą pasiliks sau, ateity atiduos muziejui

Projektą, dėl kurio G.Paulauskas valandų valandas praleido muziejų archyvuose, saugyklose, vartydamas, skaitydamas knygas, klausydamas amžininkų pasakojimų, analizuodamas nuotraukas, planuojama užbaigti rugsėjo pabaigoje. Paskui bus daroma fotosesija, planuojama išleisti albumą – dėl šio darbo prie dizainerio ir D.Antanaičio prisijungė Aleksandras Matonis. Ateityje svarstoma surengti ir parodą – atkurtą uniformą šiuolaikiškai ir kūrybiškai pristatyti visuomenei.

Asmeninio archyvo nuotr./G.Paulauskas (kairėje) filmo „Partizano keliu“ filmavimo aikštelėje
Asmeninio archyvo nuotr./G.Paulauskas (kairėje) filmo „Partizano keliu“ filmavimo aikštelėje

Uniformos modeliu yra tapęs pats dizaineris G.Paulauskas. „Visi tie daiktai kuriami ant manęs, kad paskui galėčiau juos dėvėti: dalyvauti oficialiuose renginiuose, susijusiuose su partizanų minėjimu, ta tematika daryti menines fotosesijas, filmuotis filmuose ir pan. – kad tie drabužiai galėtų gyventi, o ne gulėti po stiklu.

Asmeninio archyvo nuotr./G.Paulauskas filmo „Partizano keliu“ filmavimo aikštelėje
Asmeninio archyvo nuotr./G.Paulauskas filmo „Partizano keliu“ filmavimo aikštelėje

Ir džiugu, kad jų gyvavimas jau prasideda – su atkurta partizanų kepure jau filmavausi Agnės Zalanskaitės istoriniame dokumentiniame filme „Partizano keliu“, kuris pasakoja Prisikėlimo apygardos vado, partizano Juozo Paliūno-Ryto kovų istoriją“, – apie rudenį pasirodysiantį filmą užsiminė dizaineris ir pridūrė, kad ateityje ši atkurta partizanų uniforma bus perduota muziejui.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką