Šis tekstas skelbtas proginiame 15min laikraštyje apie prognozes po 20 metų.
Ir ne, tai tikrai ne rekordas. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau matau, kad keturiasdešimt plius – tikra jaunystė, aš ją vadinu „brandi jaunystė“, o ir septyniasdešimt dar nėra senatvė. Mano karta tikrai negyvens taip, kaip gyveno mūsų seneliai ar tėvai, kai penkiasdešimt penkeri tikrai reiškė: „Viskas, dabar tik anūkai ir kolektyvinis sodas“.
Tad kodėl tas šaltas prakaitas? Todėl, kad paaiškėjo – mes jau beveik dvidešimt metų kiekvieną vasarą darome tą patį, draugaujame tiek pat laiko, ir mums visai neatrodo, kad tai daug. O juk laikas ribotas. Per dvidešimt metų gali pasikeisti viskas... arba beveik niekas. Dar dvidešimt, ir mes šešiasdešimtmetės... Tad tas skuodžiantis laikas tikrai išspaudžia prakaitėlio lašą. Aš jau 22 metus santuokoje, dar ilgiau – televizijoje. Ir man, ir draugėms atėjo vienodas suvokimas: dar dvidešimt – ir būsime gerokai vyresnės. O laikas – brangiausias resursas, kokį turime.
Mano tema – maistas. Nes nuo jo viskas prasideda.
