Žodis „ingredientas“ lietuvių kalboje yra vartojamas ir suprantamas kaip tarptautinis terminas, kilęs iš lotynų kalbos (ingrediens – „įeinantis“). Jis reiškia sudedamąją kokio nors mišinio, vaisto ar patiekalo dalį. Nors šį žodį dažniausiai girdime kulinarijoje (receptų aprašymuose), jis taip pat plačiai naudojamas chemijos, farmacijos ir kosmetikos pramonėje, nurodant produktų sudėtį.
Dalis žmonių, ypač kalbos puoselėtojai ir kalbininkai, piktinasi šio žodžio vartojimu dėl perteklinio svetimžodžių naudojimo. Pagrindinis argumentas yra tas, kad lietuvių kalba turi puikius, natūralius ir visiems suprantamus savus atitikmenis – sudedamoji dalis arba sudėtinė dalis. Kritikai teigia, kad žodis „ingredientas“ dažnai vartojamas ne dėl būtinybės, o dėl madų ar tiesioginės anglų kalbos įtakos (angl. ingredients), taip be reikalo skurdinant lietuvišką žodyną.
Be to, pasipiktinimą kelia ir tam tikras stiliaus disonansas. Kasdienėje namų kulinarijoje žodis „ingredientas“ kai kam skamba pernelyg oficialiai, techniškai ar net „chemiškai“. Pavyzdžiui, sakant „blynų ingredientai“, sukuriama asociacija su laboratorija ar pramonine gamyba, tuo tarpu „blynų produktai“ ar „sudedamosios dalys“ skamba jaukiau ir natūraliau.
Nepaisant to, Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) šio žodžio nedraudžia ir jis laikomas tinkamu vartoti tarptautiniu terminu.
