Jeigu agurkai auginami specialiai konservavimui, verta dar renkantis sėklas patikrinti, ar konkreti veislė tam tinkama. Perkant jau užaugintus agurkus pravartu rinktis turinčius kiek storesnę odelę ir stambesnius rudus ar juodus spygliukus. Lygesne odele ir smulkiais baltais spygliukais pasižymintys agurkai dažniau būna skirti šviežiam vartojimui bei salotoms.
Galutinei konservų kokybei įtakos gali turėti ir auginimo sąlygos. Pavyzdžiui, šiltnamiuose augę agurkai gali būti labiau linkę tapti tuščiaviduriai. Svarbus ir jų šviežumas – ilgiau pastovėję agurkai vysta, netenka dalies drėgmės ir praranda tvirtumą.
Prieš konservuojant ką tik nuskintus agurkus verta kelioms valandoms pamerkti į labai šaltą vandenį. Dar geresnio rezultato galima tikėtis vandenį kelis kartus pakeitus. Taip agurkai gali tapti tvirtesni, be to, sumažėja jų kartumas. Pastarasis ypač gali išryškėti karštomis ir sausomis vasaromis, jei augalams augant trūko vandens.
Traškumui įtakos gali turėti ir į marinatą dedami priedai. Tam dažnai naudojamos aitriosios paprikos, krienai, juodųjų serbentų lapai ar garstyčių grūdeliai. Tuo metu didesnis česnakų kiekis agurkus gali kiek suminkštinti.
Konservuojant svarbi kiekviena detalė
Norint, kad marinuoti agurkai būtų gardūs, traškūs ir gerai išsilaikytų, svarbu laikytis kelių pagrindinių taisyklių.
- Rinkitės tinkamus agurkus. Geriausia naudoti marinavimui skirtų veislių agurkus. Jie turėtų būti kuo šviežesni, švarūs, nepažeisti kenkėjų, nesugedę ir be pelėsio požymių.
- Atsižvelkite į acto stiprumą. Marinavimas yra konservavimo rūgštimi būdas. Galima naudoti spirito, obuolių ar vyno actą, taip pat maistinę acto rūgštį. Skirtingos acto rūšys suteikia kitokį skonį ir aromatą, tačiau svarbiausia atsižvelgti į jų koncentraciją. Pavyzdžiui, 6 proc. obuolių acto reikės daugiau nei 9 proc. spirito acto.
- Nepamirškite druskos. Marinavimui dažniausiai pasirenkama rupi akmens druska. Ji ne tik suteikia skonį, bet ir kartu su rūgštimi padeda sudaryti mikroorganizmams nepalankesnes sąlygas. Kitus priedus galima rinktis pagal skonį – nuo tradicinių prieskoninių žolelių, daržovių ar uogų iki neįprastesnių ingredientų.
- Laikykitės patikrinto recepto. Vandens, acto, druskos ir cukraus santykis yra svarbus tiek skoniui, tiek konservų išsilaikymui. Todėl nerekomenduojama savavališkai smarkiai mažinti rūgšties ar kitų konservuojančių ingredientų kiekio. Marinatas ruošiamas koncentruotesnis, nes dalis jo sudedamųjų medžiagų vėliau pereina į agurkus.
- Neskubėkite ragauti. Agurkams stovint marinate vyksta difuzija – acto rūgštis, druska, cukrus ir prieskonių skoniai pamažu skverbiasi į agurkus, o jų sultys patenka į marinatą. Todėl ką tik užkonservuoti agurkai dar nebūna įgavę galutinio skonio. Geriausia jiems leisti pastovėti bent kelias savaites.
- Kruopščiai paruoškite žaliavą. Agurkus pirmiausia reikėtų nuplauti, perrinkti ir pašalinti netinkamus. Tada juos galima kelioms valandoms pamerkti į kuo šaltesnį vandenį. Po mirkymo dar kartą nuplauti ir trumpai blanširuoti – kelioms sekundėms panardinti į karštą vandenį, o po to aplieti šaltu. Kaitinant iš agurkų pasišalina dalis oro.
- Tinkamai užpilkite marinatą. Į švarius stiklainius pirmiausia galima sudėti pasirinktus prieskonius, žoleles, daržoves ar kitus priedus, tuomet – agurkus ir paruoštą marinatą. Pernelyg karštas skystis gali turėti įtakos agurkų tekstūrai, todėl rekomenduojama maždaug 80–90 °C temperatūra.
Toliau galima rinktis vieną iš kelių konservavimo būdų. Vienu atveju agurkai užpilami karštu marinatu, po kelių minučių jis nupilamas, dar kartą užkaitinamas, vėl supilamas į stiklainius ir jie sandariai uždaromi. Kitu atveju agurkai iš karto užpilami marinatu, o pripildyti stiklainiai papildomai kaitinami puode ir tik po to užsukami.
Agurkų marinato receptas
Reikės:
- 740 g vandens;
- 116 g 9 proc. spirito acto;
- 93 g cukraus;
- 51 g druskos;
- morkų, svogūnų, kvapiųjų pipirų ir šviežių krapų – pagal skonį.
