Sekite 15min Google
Kas laikoma itin perdirbtu maistu?
Itin perdirbtiems produktams (angl. ultra-processed foods, UPF) priskiriami maisto gaminiai, kurių sudėtyje paprastai yra daug ingredientų ir medžiagų, retai naudojamų gaminant maistą namuose. Jų grupei priklauso supakuoti užkandžiai, saldūs pusryčių dribsniai, gaivieji gėrimai ir šaldyti paruošti patiekalai.
Produktai dažnai klasifikuojami pagal NOVA sistemą, kurioje atsižvelgiama į maisto apdorojimo pobūdį ir mastą.
Dideles pajamas gaunančiose šalyse, įskaitant JAV, Kanadą ir Jungtinę Karalystę, itin perdirbti produktai sudaro daugiau nei 50 proc. per dieną gaunamos energijos.
Ankstesni tyrimai šių produktų vartojimą siejo su nepalankiais širdies ir kraujagyslių bei medžiagų apykaitos rodikliais. Naujas tyrimas papildo vis gausėjančius duomenis apie galimas itin perdirbto maisto sąsajas su neigiamais sveikatos padariniais, rašo „Healthline“.
Ką atskleidė tyrimas?
Tyrime analizuoti 8783 suaugusieji nuo 35 iki 69 metų, nesirgę širdies ir kraujagyslių ligomis. Visi jie dalyvavo Kanados sveikos širdies ir proto aljanso (CAHHM) arba perspektyviniame miestų ir kaimo vietovių epidemiologiniame tyrime (PURE-MIND).
Mokslininkai magnetinio rezonanso tomografija (MRT) įvertino dalyvių smegenis. Jie taip pat analizavo galimas sąsajas tarp itin perdirbto maisto vartojimo, kūno riebalų kiekio, smegenų kraujagyslių pažeidimų ir pažintinių funkcijų.
Įprasti mitybos įpročiai vertinti naudojant maisto vartojimo dažnumo klausimyną. Produktų kiekis buvo apskaičiuotas pagal 2000 kalorijų per dieną mitybos modelį.
Vidutiniškai itin perdirbti produktai sudarė 25 proc. dalyvių dienos raciono. Daugiausia tokių produktų vartojusių žmonių grupėje jų dalis siekė 45 proc., o mažiausiai vartojusiųjų grupėje – 16 proc.
Tyrėjai pastebėjo ir tai, kad itin perdirbti produktai ne tik papildė mitybą, bet, regis, pakeitė dalį mažiau apdoroto maisto.
Daugiausia itin perdirbtų produktų vartojusių dalyvių racione vaisiai, daržovės, grūdiniai ir kiti minimaliai apdoroti produktai sudarė 41 proc. Mažiausiai tokių produktų valgiusiųjų grupėje jų dalis siekė 68 proc.
Palyginę daugiausia ir mažiausiai itin perdirbto maisto vartojusius dalyvius, mokslininkai nustatė, kad pirmųjų kūno riebalų kiekis buvo 1,7 proc. didesnis. Be to, jiems dažniau nustatyta smegenų kraujagyslių pažeidimų požymių.
„Šie rezultatai kelia susirūpinimą, tačiau svarbu prisiminti, kad nustatyta sąsaja dar neįrodo priežastinio ryšio“, – sakė tyrime nedalyvavusi prevencinės kardiologijos dietologė Michelle Routhenstein iš organizacijos „Entirely Nourished“.
Pasak jos, rezultatai dar kartą pabrėžia, kad rūpinimasis kraujagyslių sveikata svarbus ne tik širdžiai, bet ir smegenims.
Nors tyrėjai nenustatė reikšmingų dalyvių pažintinių funkcijų skirtumų, pastebėti smegenų kraujagyslių pažeidimų požymiai ankstesniuose tyrimuose buvo siejami su didesne insulto ir pažintinių funkcijų silpnėjimo rizika.
Vis dėlto šio tyrimo rezultatai neleidžia teigti, kad itin perdirbti produktai tiesiogiai sukelia smegenų pažeidimus. Dalyviai buvo įvertinti tik vieną kartą ir vėliau nebuvo stebimi, todėl mokslininkai negalėjo nustatyti, ar jų mityba lėmė pastebėtus pokyčius.
„Nors iš šio tyrimo negalime daryti išvados, kad sumažinus itin perdirbto maisto vartojimą pagerėtų smegenų sveikata, dešimtmečius kaupiami moksliniai duomenys rodo, kad daugiau žalių lapinių daržovių, ryškiaspalvių vaisių, viso grūdo produktų ir liesų baltymų šaltinių yra naudinga smegenims“, – sakė tyrime nedalyvavusi Sinsinačio universiteto Medicinos koledžo Visuomenės sveikatos centro vadovė Suzanne Judd.
Ji pridūrė, kad pradėti gali būti lengviau sutelkus dėmesį į tai, kokių maistingų produktų įtraukti į mitybą, o ne vien į tai, ko reikėtų atsisakyti.
Ką rodo kiti tyrimai?
2024 m. medicinos žurnale „The BMJ“ paskelbta didelė ankstesnių tyrimų apžvalga, apėmusi 45 apibendrintas analizes ir beveik 9,9 mln. žmonių duomenis. Joje nustatyta, kad didesnis itin perdirbto maisto vartojimas buvo susijęs su įvairiais nepalankiais sveikatos rodikliais, įskaitant didesnę širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto bei kai kurių psichikos sveikatos sutrikimų riziką.
Vis dėlto tyrėjai pabrėžė, kad daugelio vertintų sąsajų įrodymų kokybė buvo žema arba labai žema. Tai reiškia, kad rezultatams patvirtinti reikia daugiau kokybiškų tyrimų.
Ši apžvalga papildo naujojo tyrimo kontekstą, tačiau pati savaime neįrodo, kad itin perdirbti produktai sukelia smegenų kraujagyslių pažeidimus ar demenciją. Kol kas pagrįsčiau kalbėti apie galimas sąsajas, o ne tiesioginį priežastinį poveikį.
Kodėl itin perdirbtas maistas gali veikti smegenis?
Mokslininkai dar aiškinasi, kokie itin perdirbto maisto aspektai gali būti susiję su smegenų sveikata.
Viena iš galimų priežasčių – šiuose produktuose esantys priedai ir konservantai gali veikti kraujagyslių sistemą. Be to, dėl intensyvaus apdorojimo ir mažesnio antioksidantų kiekio organizmui gali būti sunkiau tinkamai reaguoti į uždegiminius procesus.
„Be to, į maistą dažnai dedama cukraus ar druskos, kad jis būtų skanesnis, todėl žmonės gali jo suvalgyti daugiau. Per didelis maisto kiekis gali lemti svorio augimą ir diabetą, o šie veiksniai gali neigiamai veikti smegenų sveikatą“, – aiškino S.Judd.
Kaip sumažinti itin perdirbto maisto vartojimą?
S.Judd teigimu, visiškai išvengti itin perdirbtų produktų praktiškai neįmanoma. Net kai kurie sveikesniais laikomi gaminiai, pavyzdžiui, baltymų milteliai ar tam tikri jogurtai, gali būti priskiriami šiai kategorijai.
Todėl svarbiausia vertinti visą mitybą ir dažniau rinktis kuo mažiau apdorotą maistą. Tai gali būti vaisiai, daržovės, grūdiniai produktai ir žalia ar šaldyta mėsa, kurią galima paruošti namuose.
Dietologė M.Routhenstein patarė pradėti nuo vieno nedidelio pokyčio, o ne bandyti iš esmės pakeisti visus mitybos įpročius.
Pirmiausia galima pasirinkti dažnai valgomą itin perdirbtą produktą ir pagalvoti, kuo jį pakeisti maistingesne alternatyva. Svarbu atsižvelgti į patogumą, skonį, biudžetą ir gyvenimo būdą – tikėtina, kad realistiškus pokyčius bus lengviau išlaikyti ilgą laiką.
„Noriu, kad rinkdamiesi maistą žmonės jaustųsi galintys priimti tinkamus sprendimus, o ne bijotų, – sakė M.Routhenstein. – Sveika mityba nereiškia, kad viską reikia gaminti nuo nulio. Svarbiausia – nuosekliai formuoti sveikatai palankius įpročius, kurie padėtų rūpintis ir širdimi, ir smegenimis.“
