XVIII a. antroje pusėje Veisiejų regioninį parką įkūrė Masalskiai, kurie tuo metu valdė miestelį ir pastatė dvaro rūmus. Šiame parke valdytojai yra pasodinę daugybę liepų ir pavadinę vietą „liepų ratu“. Tokiu pačiu pavadinimu prieš metus šioje unikalioje vietoje, visai šalia besipuikuojančio dvaro, iškilo restoranas.
Restorano įkūrėjai – broliai Skirmantas ir Irenijus Morkevičiai kartu su žmonomis Aušra bei Ala, kuri atvirai pasakoja apie sukurtą verslą: „Idėja atidaryti restoraną kilo Skirmantui, ilgus metus su šeima gyvenusiam Kaune, tačiau nusprendusiam sugrįžti į gimtuosius Veisiejus. Vaikštant beprotiško grožio parke, mėgaujantis maudynėmis ežere ir stebint grojantį fontaną Skirmantas pamatė, jog nėra nei vienos susibūrimui skirtos vietos.“
Mes leidomės į visišką avantiūrą, nes nei vienas neturėjome patirties.
Vasaros vakarais norisi pavakaroti prie ežero, skaniai pavalgyti mėgaujantis nuostabiais vaizdais ir saulėlydžiais. Skirmanto idėja ir noras sukurti šeimoms ir draugų laisvalaikiui skirtą vietą, kurioje žmonės galėtų ne tik pasimėgauti gamta, bet ir skaniai pavalgyti, sužavėjo Irenijaus šeimą ir netrukus gimė idėja atidaryti restoraną ant ežero kranto.
Veisiejai – poilsiautojų rojus
„Mes leidomės į visišką avantiūrą, nes nei vienas neturėjome patirties, bet labai mėgome gaminti. Tačiau, kaip vėliau pamatėme, namų virtuvė ir restorano virtuvė – du visiškai skirtingi dalykai“, – šypsodamasi pašnekovė pasakoja, kad į šią kuriozišką situaciją žvelgė kaip į smagų nuotykį.
Atidarymo dieną mažame, vos 1000 gyventojų turinčiame Veisiejų miestelyje žmonių srautas buvo milžiniškas: „Galvojome, kad atsidarysime palengva, o jau pačią pirmą dieną atėjo daugybė žmonių. Mes nebuvome pasiruošę. Negalėjom patikėti, kad Veisiejuose vasarą lankosi tiek daug poilsiautojų. Atrodė, kad visi žmonės lyg susitarę atvažiavo pas mus“, – pašnekovė juokiasi sakydama, kad pradžia buvo sunki, su daugybe iššūkių.
Namų virtuvė ir restorano virtuvė – du visiškai skirtingi dalykai.
Veisiejus lanko ne tik vasarą keliaujantys lietuviai. Pasak pašnekovės, restoranas yra sulaukęs turistų iš Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos: „Lenkams labai patinka lietuviška grybų sriuba ir bulviniai blynai – mūsų firminis patiekalas. Pastebėjome, kad prancūzai keliauja po Lietuvą su kemperiais, taip pat restoraną buvo aplankę ir žymūs Lietuvos žmonės“, – moteris pabrėžia, kad aplink Veisiejus yra daugybė sodybų, o poilsiautojai niekaip negali atsidžiaugti – sako pagaliau turintys kur pavalgyti.
Turistai šią vietą mėgsta ne tik dėl maisto kokybės, bet ir dėl šiltos atmosferos. „Mes labai džiaugiamės kiekvienu lankytoju. Visada dirbame patys, todėl stengiamės visus pakalbinti, susipažinti. Galbūt dėl to jie sugrįžta dar ir dar kartą, o su kai kuriais bendravimas išlieka net už restoranų ribų“, – Ala atskleidžia, kad net Druskininkuose sklinda gandas apie jų restoranėlį.
Restorane „dirba“ net katinas
Restorano šeimininkai jau ruošiasi vasaros sezonui. Atidarytoje terasoje sodina gėles, dideliuose vazonuose – medelius, o šalimais gulinėja Veisiejų legenda tapęs katinas Jurginukas, kurį Ala vadina administratoriumi: „Katinas atklydo pas mus pavasarį, kai pradėjome ruoštis sezonui. Kaip vėliau supratome – tai buvo Veisiejų žvaigždė. Per Jurgines jį rado ir priglaudė seniūnijos darbuotojai, jis netgi savo kabinetą turi. Nors mes jį labai mylime, bet tenka dalintis. Juokaujame, kad Jurginukas – seniūnijos darbuotojas, puse etato dirbantis restorane.“
Mūsų vyrai, prisižiūrėję vaizdo įrašų internete, tapo baristomis.
Restoranas turi didelę terasą, kurioje mėgsta gulėti katinukas ir leisti laiką lankytojai. „Vasaros metu niekas nenori būti viduje. Terasą gaubia medžiai, dėl to atrodo, kad sėdi miško viduryje prie ežero. Kūną užplūsta ramybė, nesinori niekur eiti, tiesiog sėdėti ir mėgautis nesibaigiančiais gamtos malonumais ir kvapą gniaužiančiais vaizdais“, – apie užburiančią parko aurą pasakodama Ala spėlioja, galbūt buvę valdytojai Masalskiai ją paliko.
Visgi, anot pašnekovės, nepabandęs nesužinosi, kas tavęs laukia, o klaidos yra neišvengiamos: „Nemeluosiu, buvo visko: ir streso, ir ašarų, ir savaičių, kai atidirbę penkias dienas po 14 valandų net matyti nenorėdavom šio restorano, bet iš tikrųjų stresas suteikė daugybę patirties, iš klaidų pasimokėme ir subūrėme nuostabų kolektyvą. Mūsų vyrai, prisižiūrėję vaizdo įrašų internete, tapo baristomis – dirba už baro, gamina labai skanias kavas ir kitus gėrimus. Mes su Aušra išmokome dirbti padavėjomis, virtuvės pagalbinėmis darbuotojomis ir netgi kepti picas vien tam, jog galėtume picų kepėją išleisti atostogų. Taip pat pramokom dekoro subtilybių puošiant restoraną šventėms, o visa tai yra nuostabi patirtis.“
Keturiems žmonėms valdyti restoraną yra sudėtinga – reikia prisitaikyti, rasti kompromisą bei turėti daugybę kantrybės. „Ši kolektyvinė patirtis padarė mus, visus keturis, dar stipresniais, nei buvome prieš tai. Mes labai gražiai auginame šį restoraną, padedame vieni kitiems ir nuolat jame būname“, – Ala šypsosi sakydama, kad per vieną dieną pokyčių nebus, tačiau jie siekia auginti, mylėti ir rūpintis šiuo užgimusiu verslu. „Manau, kad svarbiausia yra smagus procesas, o mes, patys dirbdami šiame restorane, mokame ir žinome visą jo specifiką. Tai ir yra didžiausia mūsų stiprybė“, – nuoširdžiai priduria pašnekovė.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
Mums rūpi jūsų nuomonė
