Tad kur gi slypi persiško kilimo fenomenas, besitęsiantis daugiau nei 2500 metų?
Spalvos ir raštai byloja apie praeitį
Prabangos elementas, kokiu šiandien tapo persiškas kilimas, yra tikras kontrastas kukliai jo istorijos pradžiai. Jis atsirado kaip būtinybė po Persiją klajojančioms gentims, siekiant apsisaugoti nuo šalčio. O ryškios spalvos ir įspūdingi raštai įnešdavo į jų gyvenimą džiaugsmo bei geros nuotaikos. Šią funkciją persiškas kilimas, neabejotinai, atlieka iki šiol.
Net ir savo istorijos pradžioje kilimas buvo daugiau nei buities rakandas. Kilimuose neraštingi žmonės išreikšdavo savo sėkmes, nesėkmes, svajones ir tikslus. Tai buvo savotiška rašto forma. Jie perdavė savo įgūdžius vaikams, kurie tuos įgūdžius tobulino ir, savo ruožtu, kaip šeimos paslaptį perduodavo savo atžaloms. Todėl spalvinės gamos ir ornamentai, kurie taip žavi persiškuose kilimuose, iš tiesų mums kalba apie visos šeimos, giminės ir net tautos istoriją bei tradicijos.
Vėlesniais laikais persiškus kilimus kaip gerovę ir padėtį pabrėžiantį akcentą pamėgo karaliai, didikai.
Gamybos paslaptys
Kilimų gamybai visuomet reikėjo daug ištvermės ir kantrybės. Suverpta vilna ruošiama dažymui tik augaliniais gamtiniais dažais. Tai – graikinio riešuto kevalo milteliai, įvairūs kalnų mineralai, indigažolė, kitų augalų šaknys. Surištas kilimas purtomas tam tikru dažniu tam tikrą laiką, siekiant, kad iš jo išsiskirtų lanolinas.
Vėliau nudeginamas tam, kad sudegtų lanolino perteklius ir pūkas, išsiskyręs į paviršių. Tuomet kilimas plaunamas net keletą kartų. Tokiu būdu atsiskleidžia nuostabiausios augaliniais dažais dažytos vilnos spalvos. Po plovimo kilimai yra ištempiami iki pirminio dydžio ir džiovinami 24 val. 40 laipsnių temperatūroje. Nukirptas kilimas yra apkantuojamas, sutvarkomas, atidžiai patikrinamas ir tik tada keliauja į platųjį pasaulį.
Tikrą daiktą reikia mokėti pažinti
Kilimų ekspertė Laura Bohne sako, kad gamybos procese taip pat daug dedamųjų, kurios lemia persiško kilimo kokybę bei vertę. Tai ir regionas, besitęsiantis nuo Persijos įlankos iki Kaspijos jūros, ir oro sąlygos – žvarbesnės lemia vienokias vilnos savybes, švelnesnės – kitokias, ir rišimo technika ir kiti regiono ypatumai.
Visgi svajojantiems apie persišką kilimą L. Bohne pataria rinktis atsakingai, pasitariant su specialistais.
„Ne kiekvienas rankų darbo kilimas yra persiškas, ir ne kiekvienas persiškas kilimas yra tikras, – sako ji. – Tiesa ta, kad tikrų persiškų kilimų pasaulyje mažėja ir juos atpažinti reikia išmanymo. Pavyzdžiui, visada atsargiai žiūrėkite į kilimus, kurie pernelyg blizga, yra perkrauti ornamentais. Tikras kilimas pats save giria, tad sukluskite ir tada, jei kas nors ypatingai stengiasi jums įrodyti, kad kuris nors kilimas yra pats kokybiškiausias ir vertingiausias. Ypač jei patys nejaučiate, kad kilimas jums natūraliai gražus, be jokių panegirikų.“
Kilimas, kuris dera prie asmenybės
„Kruopščiai apdorota vilna, natūralūs dažai, tautų išmintis, paslėpta simboliuose, ir yra tai, kas daro persišką kilimą ypatingu kone visuose interjeruose pritampančiu akcentu, – sako kilimų ekspertė. – Visgi kiekvienas toks kilimas yra skirtingas savo emocija ir skleidžiama žinute: vienas sukuria rimtumo, kitas ramybės ar džiaugsmo pojūtį.“
Vienareikšmiško atsakymo, kaip išsirinkti tą vienintelį kilimą savo namams, ko gero, nėra. Tačiau L.Bohne įsitikinusi, kad pilnai suprasti persiško kilimo magiją ir trauką galima tik tuomet, kai ant jo atsistoji, atsisėdi, o žiūrėdami į jį matome harmoningą, vientisą spalvų ir raštų sintezę. Verta pasižiūrėti ir į kitus kilimus.
„Palyginę suprasite, kodėl būtent autentiškas persiškas kilimas skleidžia pasaulio grožį ir darną,“ – šypsosi L.Bohne.
Jos nuomone, tinkamas pasirinkimas ateina kartu ir su dvasine branda, subrandintu noru ir suvokimu apie tai, kas aš esu, koks yra mano skonis, kas man patinka.
