Tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) ir Bafalo universiteto, tyrė Andų regiono gyventojų genetinę medžiagą. Tyrimo rezultatai paskelbti prestižiniame mokslo žurnale „Nature Communications“.
Analizuodami DNR mokslininkai nustatė, kad Andų gyventojai turi neįprastai daug AMY1 geno kopijų. Šis genas atsakingas už seilių amilazės – fermento, skaidančio krakmolą – gamybą.
Būtent šis fermentas padeda organizmui efektyviai suskaidyti krakmolingą maistą ir paversti jį energija. Dėl didesnio AMY1 geno kiekio Andų gyventojai bulves ir kitą krakmolingą maistą gali įsisavinti daug greičiau ir efektyviau.
Tyrimas parodė, kad, lyginant su 83 kitomis pasaulio populiacijomis, Peru Andų gyventojai turi dvi–keturias papildomas šio geno kopijas.
Mityba gali keisti žmogaus evoliuciją
Pasak tyrimo bendraautorės, mokslininkės Abigail Bigham, Andų aukštikalnės jau seniai laikomos svarbia vieta tiriant žmogaus prisitaikymą prie aplinkos.
Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama tam, kaip žmonės prisitaiko prie deguonies trūkumo dideliame aukštyje, tačiau naujas tyrimas rodo, kad žmogaus evoliuciją gali formuoti ir kasdienė aplinka – šiuo atveju mityba.
Mokslininkai pabrėžia, kad žmogaus evoliucija nesustoja: organizmas ir toliau prisitaiko prie gyvenimo sąlygų, o ilgainiui tokie pokyčiai gali tapti įrašyti genetiniame kode. Šiuo atveju – reguliarus bulvių vartojimas, tikėtina, padėjo Andų gyventojams išvystyti biologinį pranašumą efektyviau išgaunant energiją iš pagrindinio maisto šaltinio.
Svarbu pabrėžti, kad Andų gyventojai staiga „neįgijo“ naujų genų pradėję valgyti bulves. Mokslininkų teigimu, ilgainiui vyko natūrali atranka: žmonės, turėję daugiau AMY1 geno kopijų, galėjo efektyviau pasisavinti krakmolingą maistą, todėl tikėtina, kad geriau išgyveno ir susilaukė daugiau palikuonių. Tuo metu turėjusieji mažiau šio geno kopijų pamažu nyko iš populiacijos.
Tyrimo bendraautorė Abigail Bigham pažymi, kad žmogaus medžiagų apykaita nėra vien tik akmens amžiaus palikimas. Pasak jos, biologinis prisitaikymas vyksta ir šiandien, o organizmas gali evoliucionuoti prisitaikydamas prie kasdien vartojamo maisto.
Bulvė – svarbus maisto šaltinis tūkstantmečius
Bulvės kilusios iš Andų regiono ir jau tūkstančius metų laikomos vienu svarbiausių vietos gyventojų maisto produktų. Jose gausu:
-
vitamino C,
-
B grupės vitaminų,
-
kalio,
-
skaidulų.
Bulvės yra gana nekaloringos, tačiau dėl didelio sudėtinių angliavandenių kiekio ilgai suteikia sotumo jausmą.
Tačiau bulvės gali būti ir pavojingos
Vis dėlto specialistai perspėja: tam tikrais atvejais bulvės gali būti nuodingos. Jose natūraliai yra glikoalkaloido solanino, kurio per didelis kiekis gali sukelti pykinimą, vėmimą ir kitus virškinimo sutrikimus.
Vokietijos Federalinis rizikos vertinimo institutas rekomenduoja nevalgyti bulvių, jei jos:
-
turi ilgesnius nei 1 cm daigus,
-
yra pažaliavusios,
-
pažeistos ar pradėjusios gesti.
Tokiose bulvėse solanino kiekis gali būti gerokai didesnis.
