Šį kartą pakalbinome Eglę apie „mažiausią“ šeimos narę telyčaitę Aguoną. Neseniai moteris pasidalino išskirtine fotosesija Kauno Laisvės alėjoje ir tai aprašė savo feisbuko paskyroje.
„Kaunas pamatė, ko nematęs. KARVĖ mieste!!! Kur matyta, kur girdėta ir iš viso ar vieta jai čia ant asfalto ir tarp žmonių?
Apie tai ir pakalbėkime.
Gyvūnai, kurie yra priklausomi nuo žmogaus gali turėti visokius gyvenimus:
- būti auginami maistui ir produkcijai (jų gerovė tūlam valgytojui nerūpi, nes nematai ir širdies neskauda).
- gali būti sodybos puošmena (gyvūnas būna, sau, reik tikėtis juo yra gerai rūpinamasi, bet praktika rodo, jog būna visaip).
- gyvūnas kompanionas/bendradarbis/terapeutas(nemėgstu šito žodžio), žodžiu toks, kuris gyvena nestandartinį gyvenimą ir neša tam tikrą žinutę ir pamokas, skatina tarprūšinį bendravimą. Kitu atveju, miesto žmonėms gresia visai atitrūkti nuo gyvūnų.
Pradėdamos veiklas su karvėmis, mūsų pagrindinis tikslas ir buvo (yra) parodyti, kokio fainumo tai yra gyvūnas. Ne robotukas, ne pieno mašina, o sociali, gyva, bendrauti norinti asmenybė. Ir čia stop! Girdit? Asmenybė. Tai va, savo turimas asmenybes mes gerai žinom ir žinom, kas kam tinka bei patinka, o kam – ne.
Pagal tai taikom ir veiklas: Stirna ir Laumė su žmonėmis bendrauja tik ganykloj. Ateina kada nori pačios, būna nušukuotos, nuglostytos ir išeina arba ne. Niko ir Lokė yra jauni ir nori veiklos, todėl kartais glostymas būna pakeičiamas mini žygeliu, jie yra žingeidūs, drąsūs, todėl mes juos vežamės į renginius už savo kiemo ribų.
O Aguona? Kol kas ji yra unikali. Ji gal net ne karvytė, o katės ir šuns hibridas, nežinau. Jau fermoje, iš kurios ją paėmėm, ji nerodė jokios baimės į naujus žmones, puikiai atlaikė kelionę ir be jokio vargo adaptavosi naujoje aplinkoje. Paskutinis pavasario mėnuo ir pradžia vasaros buvo aktyvi vaikų grupių ir Aguonos neglumino nei triukšmelis, nei aplink besispiečiantys vaikai.
Ji sugeba viso veiksmo sūkury atrast vietą ir atrajoti ramiai pakritusi. Jei kažkas dar glosto ar kaso pasmakrę – nu, išvis tobula. Taip ji pasiruošė būti tarp žmonių. Tada atėjo kitas etapas – kelionė. Pradžioj, buvo visai trumputė, iki Kazlų Rūdos mokyklos. Ji vėl pasirodė puikiai, tad buvo nuspręsta padaryti dar vieną išbandymą ir atvykti Kaunan. Dar reikia pasimokyti įlipimo automobilin (ji telpa į tiesiog universalo bagažinę), bet pati kelionė praėjo ramiai gulint. A! Čia jai buvo padėta šieno, kuriuo ji užkandžiavo visą kelią ir mieste jau buvo soti.
Vienas iš pagrindinių stresuojančio gyvūno požymių yra dažnas šlapinimasis ir tuštinimasis. Ir nors buvom tam pasiruošę (esam kultūringos netręšt miesto) net du kibirėlius, jų prireikė tik vienam sysiui pagaut. O tada mus užpuolė: vaikai, praeiviai, šeimos, turistai užsieniečiai, gyventojai ir kas tik nori. Būriais!
– Iš kur jūs čia atsiradot?
– O kaip atsivežėte?
– O jūs gyvenat bute ar name?
Su visais, kurie domėjosi – kalbėjomės, atsakėme į klausimus, pasakojom, kas esam ir kodėl mes čia esam ir panašu, jog suteikėm daug gerų emocijų, bet kaip visada, atsirado ir nepatenkintų. Tas šaukštas deguto. Viena ponia mus puolė agresyviai, koliojo ir anei jokie argumentai jos nepasiekė. Bandėm ir visai ignoruot, tada ji grįžo po kurio laiko, mus pafilmavo, mes pafilmavom ją ir nors stengiuos giliai neimti, vis tik liko šioks toks slogutis.
Na, ir komentaras, jog Laisvės alėja yra skirta žmonėms, o ne gyvuliams Kai tuo tarpu, su žirgu esu jojusi ne kartą ir ne du, ir visi tik gėrėjosi, žavėjosi ir niekam neužkliuvo gyvulys mieste. Dvigubi standartai? Kas tai? Kaip vakar apkalbėjom, yra gyvūnų mylėtojai ir mylėtojai labiau. Kurie nesigilina kas ir kaip, tik garsiai rėkia ir gerai žino, kur kam yra skirta vieta. Kadangi mus nupaparacino ir gatvės fotografas, tai komentarų lietus ten ohoho. Nusprendžiau nesivelt. O dar grįžkim prie Aguonos!
Tą neilgą pasibuvimą mieste ji atlaikė puikiai! Nesiblaškė, ramiai stebėjo aplinką, žmones, labiausiai reagavo tik į svetimus šunis. Nepamirškit, ji buvo su savo „mamyte“ – manimi, žmogumi, kuriuo pasitiki ir jaučiasi saugiai. Po visko dar nuvykom į Nemuno salą, kur ji gavo pasiganyti, atsigaivinti ir pailsėti prieš kelionę namo. Net nusnūdo posmą Įsimylėjau ją dar labiau! Į mokyklas, į įvairias reabilitacines vietas jau seniai vyksta poniai, šunys, vištos, triušiai. Mūsų tikslas atvežti karvutes“, – rašo Eglė.
Nustebino nuo pirmos dienos
15min pakalbinta moteris atvirai pasidalino, kad telyčaitė Aguona yra kol kas neįprastai mažo ūgio ir ji niekada nepasieks įprasto šio gyvūno dydžio. Taip galėjo nutikti ir dėl genetinių priežasčių, ir dėl to, kad jos mamai galėjo pritrūkti tam tikrų medžiagų laukimosi metu.
„Aguona mums buvo padovanota ir jai dabar yra trys mėnesiai. Man parašė ūkininkė, atsiuntė nuotraukas ir paprašė ją išgelbėti. Pamačius šią mažytę mums – man ir kolegei Tautvilei, kuri yra veterinarijos akademijos darbuotoja, net nekilo klausimų, ką daryti. Tuo metu ji mums tilpo ne tik kad į mašinos bagažinę, bet ir į dėžutę. Šiandien ši karvutė yra mažesnė už savo bendraamžes, o suaugusi greičiausiai pasieks 70 proc. įprastos karvės dydžio. Tiesa, kaip bus iš tikrųjų, pamatysime tik laikui bėgant. Kol kas ji dar nėra praaugusi avies“, – dalijosi pašnekovė.
Eglė dalinasi, kad mažoji Aguona prisišliejo prie avių kompanijos, o ne prie karvių, o štai žmonės jai dar labiau patinka, ypač kai glosto, šukuoja, ar kaso. „Nuo pat pirmos dienos ji neišreiškia jokio streso nei dėl naujos vietos, nei dėl žmonių. Ji jaučiasi ramiai ir užtikrintai, yra labai meili. Tai tikrai unikalus gyvūnas“, – pastebi Eglė.
Moteris aiškina, kad Laisvės alėjoje atsidūrė neatsitiktinai, kadangi karvės jos sodyboje jau seniai lankomos ir socializuojasi. „Mūsų ūkyje vyksta edukacijos, atvažiuoja vaikai, darželiai ir mokyklos, o gyvūnai pratinasi prie žmonių. Matėme, kad Aguona drąsi ir ieško kontakto, jai nekelia tai jokio streso. Ji jau buvo dalyvavusi šventėje Kazlų Rūdoje“, – pasakojo Eglė ir pridūrė, kad karvytė jautėsi puikiai, todėl nusprendė atvykti iki Kauno.
Moteriai nesuprantama, kodėl žirgas mieste yra visiškai normalu, o štai karvė iškart sulaukė neigiamos reakcijos. „Nesocializuotas, gyvenimo matęs šuo stresuotų mieste daug labiau nei socializuota Aguona. Gal žmonės manė, kad mes čia atsitempėm karvę pramogauti, bet taip nėra – mes žinome, ką ir kodėl darome ir pasirūpinome visais įmanomais scenarijais. Mūsų viešnagė buvo tiesiog nuostabi. Išlipusi iš automobilio namuose Aguona jautėsi kuo geriausiai“, – paaiškino Eglė.
O norintys sužinoti daugiau apie karvių gyvenimą ir jų asmenybes bei įdomius faktus, yra laukiami Eglės sodyboje, kur ji užsiima edukacijomis ir atskleidžia visai kitokį karvučių gyvenimą. Beje, edukacijos skirtos suaugusiems ir paaugusiems vaikams nuo 10 metų, kadangi gvildenamos rimtos temos.
„Mūsų tikslas žmonėms parodyti, kad karvė nėra robotukas pienui gamint, kad tai labai socialus gyvūnas, kuris nori bendravimo ir gali būti puikus draugas“, – dalinosi moteris.
