Užuovėja pas alpakas
Rita gimė ir užaugo Molėtuose, o vasaras vaikystėje leisdavo pas močiutę kaime. Baigusi mokyklą, studijavo buhalteriją Vilniaus kolegijoje, tada grįžo į Molėtus ir įsidarbino parduotuvės vedėja. Darbas jai patiko, susirinko šaunus kolektyvas, tačiau, atidirbusi 17 metų, suprato, kad jau gana.
„17 metų yra daug, vargas tenai. „Norfa“ yra geras darbdavys, ten yra pagarba darbuotojams. Bet visa ta monotonija, vis tas pats per tą patį, tiesiog atsibodo. O dabar aš nedirbu – sakyčiau, čia yra mano hobis. Pasakoju visiems tokią istoriją: buvo pilnatis, nepamiegojau, atsikėliau vieną rytą ir vyrui pasakiau „išeinu iš darbo ir auginsiu alpakas“. Neturėjau jokio supratimo apie alpakas, tik žinojau, kad paveiksliukuose tai labai gražūs gyvūnai“, – kalbėjo moteris.
Vyras Ramūnas Rinkevičius, turintis savo verslą, statybinės technikos įmonę, apsidžiaugė ir šią idėją palaikė. Jis ir anksčiau ragino žmoną sugalvoti daryti kažką savo, bet tai nebuvo lengva. Nors sodyboje ir yra 30 ha žemės, tačiau ji nederlinga, niekas ten neauga. Mintis auginti gyvūnus pasirodė patraukli.
Rita sako, kad dabar gyvena kaip princesė – „trept-trept kojele ir norai išsipildo“. Tad su vyru ir dukra išsikraustė gyventi į vienkiemį, į močiutės sodybą.
Išeinu iš darbo ir auginsiu alpakas.
„Kai prasidėjo pandemija, buvome pradėję statyti namą. Iki to gyvenome bute Molėtuose, ten gyventi nesinorėjo. Kol lovos nebuvo, ant čiužinių miegojome, bet vis tiek gerai būdavo, – prisimena moteris.
– Dabar iš visos šeimos gyventi bute likęs tik sūnus, kaimas jo netraukia. O dukra Luknė visai kitokia, jai tuoj bus 18 metų, lanko mokyklą Molėtuose. Ji yra visiškas gamtos vaikas, jai čia patinka.“
„Alpakalnyje“ daug gyvūnų
Taip atsirado nuostabus „Alpakalnis“, erdvioje sodyboje įsikūręs ūkis. Dabar čia gyvena 58 gyvūnai, 11 iš jų alpakos. Prie vartelių lankytojus pasitinka linksma, entuziastinga ir visada gerai nusiteikusi šeimininkė, o už tvorelės galvas kiša smalsiųjų alpakų būrelis. Didelė teritorijos dalis suskirstyta gardais, kuriuose ganosi perliniai danieliai, ponis, kumelė ir dar daugiau alpakų.
Kieme gyvena pūkuoti triušiukai, vaikštinėja povai, o namelyje tupi gražiosios įvairių veislių vištos. Pasitikti lankytojų ateina ir labai mielas perlinis danielius Rudolfas, jis dabar auginasi jau ketvirtus ragus. Tris poras anksčiau numestų ragų Rita skolina lankytojams – smagesnėms fotosesijoms.
Beveik visi gyvūnai, įskaitant ir gaidžius, turi vardus. „Turiu gaidį, vardu Barsukas. Kai ateina vaikai, kuriems žaidimų aikštelė įdomiau nei gyvūnai, sakau „vaikai, einam, glostysim barsuką“. Taip juos išsivilioju iš žaidimų aikštelės“, – šypteli Rita.
Vyras pildo norus
Rita pasakoja, kad nuo pradinio sumanymo iki pirmųjų alpakų atvykimo praėjo dveji metai. Per tą laiką Rita mokėsi, kaip prižiūrėti alpakas, važinėjo į kursus ir seminarus, įstojo į Alpakų augintojų asociaciją, aplankė parodą Austrijoje. „Nors jau šešerius metus auginame alpakas, vis dar mokomės apie jų priežiūrą. Tai sudėtinga“, – sako Rita.
Tuo tarpu atsirado kitų gyvūnų – pirmiausiai vištų. Keliaudami po Lietuvos ūkius Rinkevičiai viename jų pamatė egzotiškos išvaizdos vištas šilkinukes ir nutarė, kad kai turės tvartą, būtinai tokias augins. Viščiukus Rita gavo iš vyro kaip kalėdinę dovaną, kai net tvartelio dar neturėjo. Jie buvo auginami namuose, dideliuose garduose. Panašiai atsirado ir danieliai, juos irgi nusižiūrėjo keliaudami po kitus ūkius.
Vis dar mokomės apie jų priežiūrą.
„Pakeliui iš danielių fermos vyras sako „įdomu, ar jie daug kainuoja“, nedaug, sakiau, aš jau pažiūrėjau“, – atsakiau vyrui. Tuomet turėjome laisvą gardą, tai ir nupirkome perlinius danielius. Tikrai esu dėkinga vyrui, kad jis pildo mano norus“, – minėjo Rita.
Šetlando ponis buvo padovanotas dukrai gimtadienio proga, o kadangi ji mokėsi jodinėti ir norėjo žirgo, atkeliavo ir Amerikos ristūnė. O povai atsirado vyro iniciatyva – nes labai gražu. Keli poviukai išsirito jau Alpakalnyje. Povai laisvai vaikštinėja po visą teritoriją, kartais ir ant stogų užskrenda, vakare būna reikalų juos nuo ten nukrapštyti, ypač tamsoje – tada tenka jiems šviesti žibintuvėliu, nes kitaip jie nemato. O tada dar tamsioje pievoje susirasti, kur nutūpė.
Kartą Rudolfas savo dideliais ragais atkėlė gardo užtvarą ir visi danielių jaunikliai išėjo į mišką, ilgokai teko juos kviesti atgal, net grūdais vilioti, kol visi sugrįžo.
Alpakos baugios
Alpakos labai reaguoja į pašalinius gyvūnus – jei iš miško pasirodo stirna, jos visos laksto ir juokingai kvykia. Tada ir visi kiti gyvūnai sureaguoja, ir perliniai danieliai, ir arkliai pradeda žiūrinėti, dėl ko alpakos klykia. Tai yra savotiška „signalizacija“, prie kurios dar ir povai prisijungia, jei jaučia kažkokį pavojų, ima bjauriai rėkti.
„Naujausi gyvūnai pas mus – triušiukai, juos turime dar tik kelias savaites. Labai mieli gyvūnėliai, atsisėdi pievoje, glostai ir pamiršti visus darbus. Tai kaip meditacija“, – sako Rita.
„Pas mus gyvūnai gyvena tiek, kiek gyvena. Kai pradėjome laikyti vištas, vyras įsivaizdavo, kad turėsime savos vištienos. Bet jos visos pas mus nugyvena savo gyvenimą – turėjome tris gaidžius, du papjovėme, aš paragavau tik patikrinti, ar druskos užtenka, nes man gomuryje stovėjo guzas, o dukra sėdėjo ir verkė. Nuo to karto nė vienos vištos nesuvalgėme. Tai jau ką kalbėti apie alpakas, kai tu jas užaugini, išnešioji, naktimis keliesi, maitini tą alpakiuką – paskui jį suvalgyti ir dar kažką vaišinti – neišeina. Ne dėl to mes gyvūnus auginame ne mėsai“, – atvirauja Rita.
Veiklą finansuoja vyras
„Alpakas laikome edukacijoms, bet realizuojame ir jų vilną. Nusikerpame, vežame į karšyklą Užpaliuose, ir aš tą vilną savo rankomis suverpiu. Pradžioje verpiau senoviniu rateliu, dabar jau turiu modernesnį, elektrinį. Per visą žiemą susiverpiu alpakų vilną, siūlus visada susidedu atskirai iš kiekvienos alpakos ir atiduodu megzti. Tada anyta mezga iš jos pirštines, kojines.
Pradžioje verpiau senoviniu rateliu, dabar jau turiu modernesnį, elektrinį.
Gaminius pardavinėjame. Ant kiekvienos poros uždedame etiketę su nuotrauka, kad pirkėjai žinotų, kurios alpakos vilną panaudota. Žmonės, pabendravę su alpakomis ar pasivaikščioję su kažkuriuo gyvūnėliu, dažnai nori kojinių ar pirštinių iš būtent tos alpakos vilnos, su kuria susidraugavo, ypač tai svarbu vaikams“, – pasakoja Rita.
„Vilnos, kurią galima suverpti ir iš jos kažką numegzti, būna apie kilogramą. Iš 100 g gaunasi vienos pirštinės ir kojinės. Tai kažkiek pajamų yra, jos net didesnės, nei buvo atlyginimas parduotuvėje, bet atėmus išlaidas, neužsidirbu. Tai išeina, kad vyras finansuoja šią veiklą“, – finansines eilutes apibūdino Rita.
Pasako jos, kol kas einama į minusą, daug tenka mokėti veterinarams. „Dukra juokauja, kad mano telefone daugiau veterinarų numerių, negu giminės, nes ir kitiems gyvūnams reikia jų pagalbos. O alpakų veterinarė Lietuvoje yra tik viena“, – atvirauja Rita.
„Pajamų kažkiek yra, daugiausia iš edukacijų. Mes priimame ir darželius, ir mokyklas, vestuvių fotosesijas. Per mergvakarius einame su alpakomis pasivaikščioti į laukus, merginos ten fotografuojasi. Apeiname ir kitus gyvūnus, pašeriame, paglostome, paskui jos pavėsinėje švenčia“, – šiuolaikinio jaunimo pramogas apibūdino Rita.
Kartais lankytojai matuojasi ir Rudolfo nukritusius ragus. „Kai atvažiuoja šeimynos arba poros, vienas užsideda vienus, kitas kitus, ir fotografuojasi. Būna linksma“, – pasakoja Rita.
Atvažiuoja ir senjorai. Kartą turėjome šeimadienį, iš mašinos išlipusi visą laiką susiraukusi močiutė burbėjo – „kur čia eiti, ką čia daryti“. „Ji apėjo gyvūnus, vėliau atsisėdo prie tvenkinio. Išvažiuojant nutariau visgi pakalbinti – sužinojau, kad ji puikiai pailsėjo ir gerai praleido laiką, o atvažiavo su tokiu negatyvu, vos ne žaibais šaudė“, – apie meditacijos būdus pasakojo Rita.
Kaip pailsėti nuo lankytojų?
„Mano pats geriausias atsipalaidavimas – kur nors po visko šito išvažiuoti, tiesiog sėsti į mašiną ir nuvykti į kitą vietą, kad prapūstų smegenis, į kokį dvarą, pavyzdžiui, ar prie ežero, kur galima pasivaikščioti tylumoje ir ramybėje. Po visos dienos šurmulio norisi tylumos. Būna tokių žmonių, kurie ištraukia iš tavęs energiją, išūžia visą galvą“, – atvirauja Rita.
„Mano brolis turi skraidyklę. Seniau jo prašydavau, kad paskraidintų, kad prapūstų smegenis, kad viskas užsinulintų. Dabar jau man šito nebereikia“, – atsisveikinimui tarstelėjo Rita iš „Alpakalnio“.
