Visus šiuos atvejus sieja tas pats šaltinis – grybas Lanmaoa asiatica. Vietiniams jis gerai pažįstamas ir vertinamas dėl sodraus, umami skonio. Grybas auga pušynuose, parduodamas turguose, siūlomas restoranuose ir dažnai gaminamas namuose vasaros grybavimo sezono metu, nuo birželio iki rugpjūčio. Tačiau kartu su populiarumu perduodamas ir įspėjimas: šį grybą būtina gerai išvirti ar iškepti, rašo BBC.
Kaip pasakoja biologijos doktorantas Colinas Domnaueris, Junanyje tai laikoma savaime suprantamu dalyku. „Viename karšto puodo restorane padavėjas įjungė 15 minučių laikmatį ir perspėjo: „Nevalgykite, kol nesuskambės, kitaip pamatysite mažus žmogelius“, – prisimena jis. Pasak C.Domnauerio, tai – bendros kultūrinės žinios, perduodamos iš kartos į kartą.
Nors vietiniams šis poveikis seniai žinomas, mokslui grybas ilgą laiką išliko mįsle. Dar 1991 m. kinų mokslininkai aprašė pacientus, patyrusius vadinamąsias „liliputines haliucinacijas“ – psichiatrijoje taip vadinami regėjimai, kai matomi mažyčiai žmonės, gyvūnai ar fantastinės būtybės.
Tyrime rašyta, kad pacientai matė juos „judančius visur“, dažnai daugiau nei dešimt vienu metu. Jie matė juos ant drabužių besirengdami ir ant savo lėkščių valgydami, o užmerkus akis vaizdai tapdavo dar ryškesni.
Panašūs pasakojimai pasirodo ir kitose pasaulio vietose. Dar 20 a. viduryje Papua Naujojoje Gvinėjoje tyrinėtojai užfiksavo vadinamąją „grybų beprotybę“, kai žmonės po tam tikrų grybų vartojimo elgdavosi keistai ir matydavo nerealius vaizdus. Tuomet manyta, kad tai – tik kultūriniai mitai, nes cheminės analizės neatskleidė jokios žinomos psichodelinės medžiagos.
Situacija pasikeitė tik pastaraisiais metais. C.Domnaueris, siekdamas išspręsti šią mįslę, nuvyko į Junanį, vaikščiojo po grybus parduodančius turgus ir klausinėjo, kuris iš jų „verčia matyti mažus žmones“. Pardavėjai, dažnai kikendami, rodė į tą patį grybą. Laboratoriniai tyrimai patvirtino, kad tai iš tiesų Lanmaoa asiatica. Panašūs, nors išvaizda kiek skirtingi, grybai Filipinuose genetiškai pasirodė esantys ta pati rūšis.
Svarbiausia – šias haliucinacijas sukelia ne psilocibinas. Poveikis pasireiškia lėtai, kartais tik po paros, bet gali trukti nuo vienos iki trijų dienų, o kai kuriais atvejais – net savaitę. Dėl ilgos trukmės ir nemalonių šalutinių poveikių, tokių kaip deliriumas ar galvos svaigimas, pats C.Domnaueris pripažįsta dar neišdrįsęs paragauti šio grybo žalio pavidalo.
Ypač mokslininkus stebina regėjimų vienodumas. Skirtingai nei dauguma psichodelinių patirčių, kurios kiekvienam žmogui būna vis kitokios, L. asiatica beveik visada sukelia tą patį vaizdinį. „Mažų žmogeliukų regėjimas kartojasi labai patikimai. Nieko panašaus daugiau nežinau,“ – sako biologijos doktorantas.
Tyrėjai viliasi, kad šio grybo paslapties atskleidimas padės geriau suprasti ne tik sąmonės veikimą, bet ir retas spontaniškas liliputines haliucinacijas, kurios kartais pasireiškia ir be jokių grybų. „Galbūt dabar galėsime suprasti, kur smegenyse gimsta šie vaizdiniai“, – teigia etnofarmakologas Dennisas McKenna.
Ši istorija taip pat primena, kiek mažai dar žinome apie grybų pasaulį. Mokslininkai skaičiuoja, kad ištirta mažiau nei 5 proc. visų pasaulio grybų rūšių. Kaip sako mikologė Giuliana Furci, „grybai slepia milžinišką biocheminę ir farmakologinę biblioteką, kurią tik pradedame atverti“. Ir, panašu, joje dar ne viena istorija laukia savo atradimo.
