Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 14d. 19:01

200 jaunuolių Kaune aplankė 100 senolių: 82-ejų Irena svajoja atsikratyti lazdos

Praktinio gerumo diena Kaune Buvau geras
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr. / Ona Irena

Gruodžio 13-ąją Pagalbos namuose tarnyba pakvietė į 12-tus metus organizuojamą praktinio gerumo dieną, kurios metu jauni žmonės padeda vienišiems senoliams pasiruošti artėjančioms gražiausioms metų šventėms. Pasak tarnybos atstovės Jūratės Matikovienės, tvarkydami senolių namus, jaunuoliai atranda ryšį. 82-ejų metų akcijos dalyvės Onos Irenos namuose apsilankė ir 15min žurnalistė.

Ankstyvas ketvirtadienio rytas. Būrys jaunuolių (vyresnių nei 16 metų), lydimi mokytojų, skuba į Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios rūsį, kur juos pasitinka ant žemės paruošti valymo reikmenų paketai. Švilpuko pagalba J.Matikovienė bando suvaldyti 199 moksleivių ir studentų minią. Būtent tiek jų išreiškė norą apsilankyti vienišų senolių namuose, pakalbėti su jais, pagražinti jų buitį.

„Ši diena – tai ne tik pagalba, bet buvimas kartu. Taip, dažniausiai jauni žmonės, kurie pas senelius eina po du, tvarko jų namus ar kitaip padeda pasiruošti artėjančioms šventėms, bet pasitaiko, kad seneliai patys susitvarko, padaro arbatos ir tiesiog laukia pas juos ateinančių jaunų žmonių.

Bendravimas yra labai svarbi šios pagalbos dalis. Perspėjame vaikus, kad daugelis senolių manys, jog jie atėjo iš bažnyčios arba studijuoja teologiją, ruošiasi vienuolynui. Mano, kad tik tokie gali padėti. Tad šie vaikai – vilties ženklas“, – sako projekto vadovė J.Matikovienė.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Jūratė Matikovienė
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Jūratė Matikovienė

Buvo priversti stabdyti registraciją

Praktinio gerumo diena – tai kasmetinė Pagalbos namuose tarnybos prie Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos organizuojama akcija, kuomet Kauno jaunimas – moksleiviai ir studentai – eina į vienišų ir pasiligojusių senelių namus. Tai diena, kai jaunuoliai ne tik padeda, bet ir bendrauja su vienišais ar sergančiais seneliais. Kasmet šioje akcijoje dalyvauja vis daugiau jaunų žmonių. Prieš šias Kalėdas beveik šimtas Kaune gyvenančių senelių sulaukė savo namuose jaunų svečių.

„Kitąmet 300 priimsim, jei viskas praeis sklandžiai šįkart. Norinčiųjų ištiesti pagalbos ranką buvo ir daugiau, tačiau tarnyba privalėjo stabdyti savanorių registraciją anksčiau laiko. Pasiūlėme kreiptis prieš Velykas, kai vėl bus organizuojama ši akcija. Kokios tokio didžiulio susidomėjimo priežastys? Gal kad į pamokas tą dieną gali vaikai neiti – vieną senolį lanko iki pietų, kitą – popiet“, – šyptelėjo dukart metuose organizuojamos akcijos organizatorė.

Pasak jos, vieni senoliai jaunuolius į namus įsileidžia jau eilę metų, kiti pagalbos ranką leido ištiesti pirmą kartą.

„Būna, skambina, klausia, ar šiemet vėl ką nors sutvarkyti namų atsiųsime. Kiti prašo, kad apsilankytų būtent tie patys vaikai, nes neva tai liko dar vienas kampas nebaigtas tvarkyti. Ir visai ne tas kampas yra esmių esmė – akcijos dalyviai užmezgė santykį, nori bendravimo“, – patikino J.Matikovienė, pasiūliusi jaunuoliams žmoguje įžvelgti žmogų.

Arkivyskupas: „Padovanojate sau dovaną“

Psichologė Katerina pabrėžė, kad į senolių namus einama ne tų namų vertinti, o tvarkyti, padėti.

„Nenustebkite, yra namų, kur auginami šuniukai, kurie nevedami į lauką. Bus kvapas, gali būti ir nešvara. Daugelis asmenų, kuriuos lankome – gulintys lovose ligoniai. Pas kai kuriuos ateis slaugos darbuotojai, paaiškins, kokios pagalbos reikia. Yra tokių senolių, kurie neturi artimųjų. Jiems svarbiausia – pokalbis. Gali tekti palaukti ir 5 minutes, kol kas atidarys duris. Štai viena moteris – buvusi žurnalistė. Ji net siūlo pagalbą – padėti moksleiviams pasiruošti egzaminams“, – į savanorius su patarimais kreipėsi psichologė.

Gausiai susirinkusių jaunuolių pasveikinti atskubėjo ir Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas.

„Jūs šiandien gaunate puikią dovaną, kurią patys sau padovanojate. Per Kalėdas gausite daugybę dovanų, tačiau po trejų metų jų neprisiminsite. Vieni daiktai bus sugedę, kiti atsibodę. Tačiau tai, kad šiandien padėjote, jūsų gyvenime liks ilgam. Ačiū, kad norite padėti“, – teigė arkivyskupas.

Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios klebonas Vytautas Grigaravičius patikino, kad šios akcijos metu jaunuoliai atlieka ne tik praktinį, bet ir dvasinį darbą.

„Partizanų gatvėje turime sriubos valgyklą. Joje maitiname sunkiai besiverčiančius asmenis, benamius. Pakalbame su jais. Kaip nustemba, kai duodi daugiau nei tik tą sriubos lėkštę. Raskite keletą minučių pakalbėti su tais, kuriuos lankote. Kai kuriems labiausiai ir reikia išsikalbėti. Kai kurie kenčia iš vienišumo“, – jaunuoliams pasiūlė klebonas.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Praktinio gerumo diena Kaune
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Praktinio gerumo diena Kaune

Į senolių namus mokiniai ir studentai ėjo su dovanomis – kalėdaičiu bei knygele, kurioje surašytos visos Popiežiaus Pranciškaus kalbos, pasakytos vizito Lietuvoje metu. Šiemet didžiausią savanorių būrį sukvietė Kauno „Saulės“ gimnazija.

„Įprasta jau vaikams. Ketvirti metai dalyvauja šioje akcijoje. Tik patys geriausi atsiliepimai. Kasmet sriubos valgyklos lankytojams gimnazija savo iniciatyva ką padovanoja, pvz., kepures, kojines, saldumynų“, – teigė 15min pakalbinta viena iš mokinius atlydėjusių „Saulės“ gimnazijos mokytojų.

Pagalbos paprašė pirmą kartą

Viena iš šios akcijos dalyvių – 82-ejų metų kaunietė Ona Irena. Paprašyti pagalbos ji ryžosi pirmą kartą. Belaukdama užsukančių pagalbininkų, į namų virtuvę ji įsileido ir 15min žurnalistę bei fotografą.

„Palaukite, persiausiu batus ir ateisiu atrakinti durų“, – atsiliepusi į skambutį, paprašė Ona Irena.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Ona Irena
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Ona Irena

Girdisi, kaip neseniai klubo operaciją patyrusi moteris, pasiramsčiuodama lazdele, kopia iš antrojo į pirmąjį daugiabučio aukštą. Laukinės durys atsiveria. Pasiteirauju, galbūt vertėtų jas palikti praviras, nes netrukus ateis moksleiviai – nebereiks vargti antrą kartą įveikiant laiptų eilę.

„Dar kaimynai užpyks. O ir mankšta man toks pasivaikščiojimas“, – guviai prabyla senolė.

Buto koridoriuje Ona Irena pirštu beda į sukrautus šiukšlių maišus, kuriuos išnešti į lauką paprašys jaunuolių. Sunku pačiai, nes po operacijos tenka vaikščioti su lazdele.

„Dar kambarį, kuriame praleidžiu daug laiko, prasiurbliuoti būtų gerai. Šiaip viską pati tvarkausi, valgyti pasidarau, ir į parduotuvę, vaistinę, paštą nueinu su trimis kojomis“, – prasitaria ji.

Susėdame mažutėje Onos Irenos virtuvėlėje. Namų šeimininkė jau pokalbio pradžioje ima ir nustebina: „Negąsdina vienatvė. Visą gyvenimą labai norėjau viena gyventi. Vienišė esu. Vaikų nesusilaukiau, nenorėjau, tačiau vyrą turėjau. Penkerius gerus metus praleidau kartu su juo, bet išsiskyriau. Per daug savininkiškas buvo, pavydus. „Niekur nevažiuosi“, – vis kartodavo. Supratau, kad man geriau vienai. Viena draugė, pamenu, protino: „Ar gaila tau pabūti santuokoje?“. Užteko. Juk nuolat tarp vaikų sukausi – mokiau slavų kalbos. Pavargau nuo žmonių. Susikaupti man geriausiai sekasi būnant vienai“.

Svajonė – atsikratyti lazdos

Onos akys tokios guvios, jos taip žybsi. Ypač kai pradedame kalbėti apie mankštos užsiėmimus, kuriuos teko lankyti ligoninėje.

„Toks geras sportininkas vedė mankštas. Net batų raištelius užrišdavo. Išsakiau svajonę, kad noriu vaikščioti be lazdos, tai pasakė: „Jei norite, visuomet išmoksite“. Man lengviau tose mankštose nei kitiems, – universitete meninę gimnastiką penkerius metus lankiau“, – nusišypsojo Ona Irena.

Paklausta, ar žavus tas sportininkas, moteris atsakė šypsniu: „Labai. Man visad taip patiko sportuoti. Kartą net fechtuotis buvau užsimaniusi. Kur tik įmanoma, visur puldavau. Pamenu, dar mokykloje labiausiai laukdavome kūno kultūros pamokų, kaip žvėrys puldavome. O dabar vaikai nelabai mėgsta fizinio lavinimo.“

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Ona Irena
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Ona Irena

Tačiau ligoninėje dirbantis sportininkas susirgo, jį netrukus pakeitė jauna mergina. Ši pozityvumo Onai Irenai neįkvėpė.

„Negalvokite, kad čia išmokstama vaikščioti be lazdos. Mūsų tikslas – kad su vaikštyne vaikščiotumėte“, – pasakė ji man. Ir taip nebeįdomu pasidarė. Po to dar klausia, kur dingo šypsena. Perpūtė skersvėjis, tai ir nustojau lankyti mankštas“, – paaiškino pašnekovė, patikinusi, kad dar viena svajonė – jog ilgiau pagyventų vėžiu sergantis jaunesnis brolis.

Suskamba namų telefonas. Šnektelėjusi su broliene, kuri perspėjo, kad į namus netyčia kokio apgaviko neįsileistų, Ona Irena sugrįžo į virtuvę.

„Kur aš tą lazdą vėl palikau?“, – prajuokina ji, prisipažinusi, kad atsirado baimė nuvirsti kur gatvėje, juk gali ir tokią, nuvirtusią, pasimetusią, kas į durnyną radęs nuvežti.

Paklausta, ar yra nors kartą virtusi, ji papurtė galvą. Tiesa, kartą ant žemės teko išsitiesti staigiai prie šviesoforo stabdžiusiame autobuse. Prisipažinsiu, viešajame transporte kartais sunku ant kojų išstovėti ir man, ką jau kalbėti apie senjorus.

„Praeiviai dažnai padeda. Pakelia nukritusią lazdą, išlaipina iš autobuso“, – patikino ji.

Dirbo rusų kalbos mokytoja

Onos Irenos sesuo jau daugybę metų gyvena Izraelyje. Paklausta, kodėl neišvyko kartu, pašnekovė paaiškino, kad kažkam reikėjo likti Kaune slaugyti tėvelių.

„Ten labai karšta, tai sesuo kasmet atvyksta į Lietuvą truputį pasišaldyti. Labai myli ežerus. Sako, kad gimtinė labai graži. Niekur tokios valstybės kitos nėra. Ir aš keletą kartų vykau jos aplankyti į Izraelį. Galima pasimokyti ten draugiškumo. Daug kas mane laikydavo švede, nes dažiausi tuomet šviesiai plaukus“, – šyptelėjo Ona Irena.

Mokėsi ji Vilniuje. Jaučia didžiulį potraukį slavų kalboms: lenkų, rusų, čekų.

„Labai nepatinka, kad lietuviai nemėgsta rusų. Knygyne kartą nugirdau, kaip vaikas prašė nupirkti mamos vieną jam patikusią knygutę. Paveikslėliai, matyt, sudomino. Tačiau ji buvo parašyta rusų kalba. „Mes rusiškai nekalbame“, – vaikui atšovė mama. Bet juk mes visi Dievo vaikai. Esu mokiusi lietuvių kalbos kelis arabus, tai jie nesupranta tokio susipriešinimo“, – patikino pašnekovė.

Dirbo Ona Irena Medicinos institute, rusų kalbos dėstytoja Kalbų katedroje. Buvo paskirta kurį laiką darbuotis Šilutėje. Per trejus metus įsimylėjo šį kraštą. Netgi mąstė apsigyventi Rusnėje.

„Mečiau senus laiškus, tai vieną, rašytą padykusio mokinio, pasilikau, įsirėminau. Taip juokinga prisiminti. Suspaudė širdį. Pavadino laišką jis kažkodėl pareiškimu. Pasižadėjo jame nemušinėti kitų vaikų. "Bet jei lįs – gaus į ausį", – rašė jis. Gaila laiškus mesti į šiukšlinę, tai aš juos skandinu kibire“, – kvatojamės balsu jau abi.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Praktinio gerumo diena Kaune
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Praktinio gerumo diena Kaune

Onos Irenos pomėgių sąrašas – ilgutėlis. Paauglystėje mėgdavo su seserimi, naudodamos lenkiškų žurnalų iškarpas, pasisiūti sau drabužius.

„Visos mažos mergaitės nori būti balerinomis. Taisyklė. Tad ir aš kurį laiką baletą lankiau. O dabar labai mėgstu skaityti. Skaitydama žurnalus taip susidomėjau Škotija. Pasakų šalis. Myliu ir Estiją, nes teko šokti jų šventėse. Draugų ten daug turiu“, – prisipažino Ona Irena, kartais pagaminanti auskariukų ar užvalkalų pagalvėlėms.


15min iniciatyva „Šiemet buvau geras“ kviečia dalintis gerais darbais, paviešinti geradarius!

Jeigu žinote, kad šalia jūsų gyvena geroji fėja ar gerasis naminukas, bet jis yra per daug kuklus, kad pats pasigirtų, parašykite mums apie jį – mes susisieksime ir pakalbinsime. Rašykite el.paštu buvaugeras@15min.lt (vardas, pavardė, telefonas, trumpas gero darbo aprašymas ir nuotraukos arba video).

Istorijas bei jų herojus galite siūlyti iki š. m. gruodžio 16 d. Atrinktas istorijas su jų geradariais skelbsime 15min portale. Pagausinkime gerumo, kad ta šiluma paliestų kuo daugiau širdžių!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką