Dabar populiaru
Publikuota: 2017 lapkričio 23d. 19:02

25-erių šaškių čempionė V.Vilčinska apie programavimą: „Čia radau tai, ko ieškojau“

V.Vilčinska darbo vietoje – įmonėje „Exacaster“
Asmeninio archyvo nuotr. / Veronika Vilčinska

Vilnietė Veronika Vilčinska visą savo paauglystę skyrė šaškėms, buvo daugkartinė čempionė. Tebežaidžia ji ir dabar, priklauso J.Kulikausko šaškių klubui, o šiemet ir vėl tapo Lietuvos moterų šaškių nugalėtoja. Kas kartą nežinodama, ko iš tiesų nori, ji lengviausio kelio neieško. Veikiau renkasi tai, kas galėtų būti įdomu. Taip jos gyvenime atsirado hidrometeorologija ir programavimas, kuriame teigia atradusi save.

Pati Veronika sako, kad jai niekada neužteko tik vienos veiklos. O tokios paieškos nusitęsė, nes, merginos teigimu, net įstojusi į hidrometeorologiją ir baigusi bakalauro studijas nežinojo, ar tai yra jos sritis. Vidinės paieškos tęsėsi toliau, o kad laikas neitų veltui, įstojo į magistrantūrą.

Po jos padarė metų pertrauką, bet ji ne iš tų, kuri sėdėtų rankas sudėjusi ir lauktų, kol tas aiškus suvokimas ateis. Susigundė išmėginti programavimą, kaip pati sako, bent jau su juo susipažinti. Tačiau vos pradėjusi to mokytis suprato: čia tai, ko ieškojo.

„Vilnius Coding School“ nuotr./V.Vilčinska su lektoriais po programavimo kursų baigimo 2016 m.
„Vilnius Coding School“ nuotr./V.Vilčinska su lektoriais po programavimo kursų baigimo 2016 m.

„Pamenu, kai IT srities studijas pasirinko mano brolis, svarsčiau, kam jam tokia sudėtinga specialybė, – juokiasi pašnekovė. – Tačiau po kurio laiko jis mokslus metė ir daugiau prie to negrįžo. O aš čia pradėjusi mokytis atradau tai, ko tiek ilgai ieškojau.“

Žaisti Lietuvoje man sekėsi labai gerai, buvau daugkartinė čempionė, kartais prizininkė, šiuo metu esu Lietuvos moterų šaškių čempionė.

Taigi jau beveik metus Veronika dirba vienoje įmonėje programuotoja, o kad gyvenimas būtų spalvingesnis, šį rudenį sugrįžo ir į hidrometeorologijos studijas tyrinėti Lietuvos pakrantės. Apie visa tai ji papasakojo 15min.

– Veronika, pradėkime nuo to, kas jūsų gyvenime atsirado pirmiausia, – tai meilė šaškėms. Kada pradėjote žaisti ir koks buvo jūsų kaip šaškininkės kelias?

– Šaškėmis pradėjau žaisti būdama dešimties. Tai labiau buvo veikla po pamokų. Žaisti Lietuvoje man sekėsi labai gerai, buvau daugkartinė čempionė, kartais prizininkė, šiuo metu esu Lietuvos moterų šaškių čempionė. Lietuvoje gal kiek žemesnis lygis nei kitur Europoje, ypač tarp moterų, galbūt tai ir neleido labai tobulėti. Kita problema – finansai; šaškės gauna kur kas mažiau finansavimo nei kitos sporto šakos, pavyzdžiui, krepšinis ar futbolas. Tai irgi buvo priežastis, dėl kurios negalėjau daugiau važinėti į varžybas, tobulėti, daugiau išmokti ir pasiekti.

Kai pasibaigus jaunimo čempionatui supranti, kad jau keletą kartų užėmei trečią vietą, o tai – nieko ypatinga, moterų čempionate būti dvidešimtuke – irgi nieko ypatinga, tada ir dingsta noras žaisti. Galbūt ir pati to nenorėjau – tapti profesionalia sportininke.

E.Bužinskij nuotr./2017 m. Lietuvos moterų šimtalangių šaškių nugalėtojų trejetukas su Lietuvos šaškių federacijos prezidentu R.Bėkšta. V.Vilčinska tapo čempione
E.Bužinskij nuotr./2017 m. Lietuvos moterų šimtalangių šaškių nugalėtojų trejetukas su Lietuvos šaškių federacijos prezidentu R.Bėkšta. V.Vilčinska tapo čempione

Žinoma, važinėji į varžybas, jei gerai sekasi, Europos, pasaulio čempionatuose gauni pinigų, kurių tau veikiausiai užtektų pragyventi, bet tas nuolatinis važinėjimas manęs taip pat netraukė, labiau norėjosi būti vienoje vietoje.

Tad dabar dalyvauju Lietuvos moterų čempionatuose, Lietuvoje organizuojamose varžybose – festivaliniuose ar memorialiniuose turnyruose, Lietuvos klubų čempionatuose, taip pat Europos, o iki 26-erių dar galiu dalyvauti ir jaunimo čempionatuose.

– Jums tenka žaisti ne tik prieš moteris, bet ir prieš vyrus. Ar jaučiate skirtumą, koks jis?

– Sakyčiau, kad vyrų lygis yra aukštesnis, jie stipresni už moteris. Jei nebūtų išankstinio skirstymo į vyrų ir moterų grupes, visi treniruotųsi bendrai, gal tada viskas būtų kitaip. Žaisdamas tu vis tiek sieki užimti pirmą vietą. Ir kai tai gauni, daugiau nebesistengi, nes juk ir taip esi pirma. O jei būtum tarp vyrų, norėtum užimti pirmą vietą toje kategorijoje, ir galbūt tai labiau motyvuotų daryti ką nors daugiau, toliau mokytis.

 S.Smaidrio nuotr./V.Vilčinska dalyvauja 2016 m. Lietuvos paprastų (64) šaškių klubų komandiniame čempionate
S.Smaidrio nuotr./V.Vilčinska dalyvauja 2016 m. Lietuvos paprastų (64) šaškių klubų komandiniame čempionate

– Po mokyklos apsisprendėte, kad sportininkės karjeros šaškių pasaulyje nesirinksite ir įstojote į Vilniaus universitetą studijuoti hidrometeorologijos. Kodėl būtent ši specialybė?

– Tiesa ta, kad iš tiesų nežinojau, ką noriu veikti, ir ieškojau ko nors įdomaus, norėjosi ko nors neįprasto. Tiesiog varčiau žurnalą „Kur stoti?“ ir už akies užkliuvo hidrometeorologijos studijos. Nusprendžiau, kad tai kažkas negirdėto, dėl to tik ir nuėjau. Tikrai prieš tai niekuo panašiu nesidomėjau, net nežinojau, kad tokia specialybė yra. Išlaikiau geografijos egzaminą, ko nebuvau planavusi daryti, ir įstojau.

– Baigėte bakalauro ir magistro studijas, tačiau su tuo susijusio darbo nedirbate.

Gavome užduočių, sėdėjau ir svarsčiau: keista, kad tai iš tiesų galėtų būti darbas – atlieki užduotis, kurios tau įdomios, darai tai, kas tau išties patinka, ir už tai gauni pinigus.

– Po bakalauro studijų vėl buvo apsisprendimo laikotarpis, ko iš tiesų noriu. Nors mokslai patiko, nejaučiau, kad tai jau tikrai mano sritis. Taigi ir pasvarsčiau, kad reikia tęsti studijas ir pažiūrėti, kas bus toliau. Kas nutiko magistrantūroje? Nieko (juokiasi).

Man buvo įdomu mokytis, nors lyg ir suvokiau, kad tai nėra sritis, kurioje norėčiau dirbti. Mane labai patraukė krantotyra, buvo įdomu skaityti, tyrinėti, rašyti. Taigi magistrantūros studijose man įdomiausias buvo baigiamasis darbas. Tada ir supratau, kad šioje srityje norėčiau sužinoti daugiau.

Pas mus, jei baigi šias studijas, gali eiti dirbti į Hidrometeorologijos tarnybą ar Aplinkos ministeriją. Jau studijuodama supratau, kad to nenoriu ir kad mane traukia vienintelis dalykas – dirbti mokslinį darbą, rašyti straipsnius. Tuo metu norėjosi kokio nors rimtesnio darbo, o šis tada toks neatrodė. Taigi po magistrantūros studijų nusprendžiau, kad reikia ką nors daryti, dar ką nors išbandyti (šypsosi).

– Ir nuėjote pasimokyti programuoti?

Esu žmogus, kuris nori mokytis ir kuriam nuolat reikia mokytis.

– Taip, tada lyg ir vėl buvau tos stadijos, kai nežinau, ko noriu. Svarsčiau apie kokius nors kursus, norėjosi išmokti ką nors nauja. Pamačiau programavimo pamokas Vilnius Coding School ir susigundžiau.

Dar prieš tai šiek tiek pasidomėjau, kas tas programavimas, ar jis man apskritai patiks. O patiko nuo pat pradžių ir tikriausiai tada šovė mintis, kad radau tai, ko ieškojau. Kai gavome užduočių, sėdėjau ir svarsčiau: keista, kad tai iš tiesų galėtų būti darbas – atlieki užduotis, kurios tau įdomios, darai tai, kas tau išties patinka, ir už tai gauni pinigus.

– Baigėte kursus ir įsidarbinote programuotoja. Kaip į šį jūsų pasirinkimą žiūrėjo ir tebežiūri aplinkiniai: šeimos nariai, draugai, kolegos, nauji pažįstami?

– Kai pasakau, kad esu programuotoja, pirmas klausimas būna: „O ką tu veiki darbe?“ Ir į jį man iki šiol sunku atsakyti (nusijuokia). Nepasakysi, kad rašai kodą...

Reakcija gal nebuvo labai keista, mane žmonės pažįsta kaip tą, kuriai patinka matematika, loginis darbas, tad žino, kad nesirinkčiau tokios profesijos kaip kirpėja ar kas nors panašaus. Tėvai iš pradžių kėlė klausimus: kur eini, ką ten darysi ir pan. Kai rinkausi pamokas, jie labai nereagavo, nes žino, kad esu žmogus, kuris nori mokytis ir kuriam nuolat reikia mokytis. O tuo laikotarpiu, kai ieškojau darbo, žiūrėjo keistai, greičiausiai netikėjo, kad man pavyks.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Veronika Vilčinska
Luko Balandžio / 15min nuotr./Veronika Vilčinska

Prieš tai, kol mokiausi, dirbau greitojo maisto restorane. Paskui nutariau mesti darbą ir kryptingai ieškoti susijusio su programavimu. Tuo laiku reakcijų dėl mano pasirinkimo buvo įvairių, daug kas netikėjo, kad man tikrai pavyks rasti darbą IT srityje.

Reakcijų dėl mano pasirinkimo buvo įvairių, daug kas netikėjo, kad man tikrai pavyks rasti darbą IT srityje.

Tam labai padėjo ir mokykla, kurioje viso to išmokau. Davė įmonių sąrašą ir išsirinkau tą, kurios puslapyje buvo parašyta, kad užsiima verslo prognozėmis – man tai pasirodė labai artima sritis, nes visą laiką mokiausi prognozuoti.

Mūsų IT skyriuje esu viena mergina programuotoja, yra dar viena – testuotoja. Kai studijavau, grupėje irgi buvau viena, nes kita studijavusi mergina po savaitės nebepasirodė.

– Dirbate darbą, kuris, kaip pati sakėte, yra įdomus, patinkantis ir dar ne iš idėjos. Hidrometeorologija lyg ir nepatraukė tiek smarkiai ir savęs šioje srityje dirbančios nematėte. Tai kas tada patraukė sugrįžti į šias studijas ir stoti į doktorantūrą?

Grįžau studijuoti, nes pamaniau, kad gyvenime neturiu jokio pomėgio (juokiasi).

– Pagalvojau, kad gyvenime neturiu jokio pomėgio (juokiasi). Pasvarsčiau, kad tik dirbu, o vien dirbti nuobodu ir norėtųsi veikti ką nors papildomai. Tad šį rudenį ir grįžau į mokslus. Sakyčiau, pritrūko veiklos ir pamaniau, kad negaliu visą laiką tik dirbti ar laiką skirti niekam.

Galiausiai man tikrai buvo įdomi ta sritis – krantotyra, dabar rašau apie Palangos krantus, jų mažėjimą. Jei nori, jei įdomu, kodėl ne?

– Išties įdomi ir aktuali tema. Papasakokite plačiau ir, jei galite, pakomentuokite – kokia ateitis laukia tų mūsų krantų?

– Visi matome, kad pastaruoju metu labai sparčiai mažėja Palangos paplūdimys. Tam įtakos gali turėti daug veiksnių: audros, kylantis vandens lygis, žmogaus veikla, o kas daro didžiausią įtaką – ir žadame nustatyti.

„Vilnius Coding School“ nuotr./Akimirka iš renginio „Moterys užkariauja IT“, kuriame Veronika dalijosi savo sėkmės istorija
„Vilnius Coding School“ nuotr./Akimirka iš renginio „Moterys užkariauja IT“, kuriame Veronika dalijosi savo sėkmės istorija

Mano darbo tikslas yra sumodeliuoti būtent tą kitimą ir pažiūrėti, dėl ko tai vyksta – ar dėl žmogaus veiklos, ar dėl gamtos. Visa tai įdomu ir dėl to, kad norėdama sumodeliuoti turėsiu arba pasigilinti į kokį nors modelį, jį pakeisti ir pritaikyti Lietuvos priekrantėms, arba pati jį sukurti. O tai jau būtų susiję su programavimu. Anksčiau tokių žinių neturėjau, o programavimas man ir čia labai pravers. Gaila, kad studijų metais universitete neturėjome programavimo paskaitų. Dabar suprantu, kiek galiu padaryti, kaip galiu pati sau palengvinti užduotis būtent dėl to, kad moku programuoti.

– Kokių planų turite ateičiai, jei galite ir norite jais pasidalyti?

Dabar suprantu, kiek galiu padaryti, kaip galiu pati sau palengvinti užduotis būtent dėl to, kad moku programuoti.

– Pradėjusi dirbti programuotoja supratau, kad tai tikrai ta sritis, kur man yra įdomu, kur noriu dirbti, mokytis. Tikrai neketinu to mesti, nes tai yra darbas, kuris, bent jau dabar atrodo, niekada negalės atsibosti. O doktorantūra yra mano antroji veikla.

Tikrai neturiu planų siekti vadovo posto ar minčių įkurti savo įmonę, nes nesu tas žmogus, kuris galėtų vadovauti. Tai supratau, kai dirbau greitojo maisto restorane pamainos vadove. Žinau, kad noriu turėti sritį, kurioje dirbsiu, tobulėsiu ir kada nors tapsiu gera specialiste profesionale.

Kalbant apie mokslus, ateityje norėčiau prisidėti prie kokių nors problemų sprendimo, straipsnių rašymo ir pan. Vienos veiklos man visada yra per mažai (šypsosi).​​​

– Kaip reaguoja vaikinai, kai pasakote, kad esate programuotoja, ar tai jų neatbaido? O gal priešingai – labai žavisi?

– Turiu draugą, jis mane labai palaiko ir sako, kad mano nuolatinis noras tobulėti yra tarsi spyris ir jam pačiam nestovėti vietoje.

– Darbas ir studijos atima nemažai laiko. Kur dar laisvalaikis ir kitos pramogos. Kaip randate viskam laiko ir kaip viską suderinate?

– Tau turi patikti tai, ką darai, ir turi to norėti. Tada darysi visa tai su meile. O mėgstamai veiklai ir laiko visada atsiras. Net, kai atrodo, kad jo nėra, pasvarstau: juk tai man patinka, įdomu, aš to noriu, ir ta laiko sąvoka tampa kitokia – jo tiesiog atrandi. Būna, kad tenka paaukoti ką nors dėl darbo ar mokslo, bet tai natūralu. Tačiau esu linkusi savęs į kampą nespausti: rašau darbą, mokausi, nes pati to noriu. O kai labai noriu pažiūrėti filmą, leidžiu sau tai padaryti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką